„Kasdienė duona“ | Jn 3,16-18
16 – Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. 17 Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. 18 Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus.
Ir šį kartą apaštalas Jonas kalba apie meilę pasauliui. Tik dabar ta meilė yra ne mūsų – žmonių, bet Dievo. Tai - esminis skirtumas. Mūsų meilė netobula, ji prisirišanti, pavergianti ir besisavinanti mus ir tai, ką pamilstame. Meilė pasauliui, kurios mes turime saugotis – tai paviršutiniška meilė, nukreipta į įšorinius, laikinus dalykus.
Dievo meilė - kitokia. Jis myli iš esmės. Nes Jis žino ir mato kiekvieno žmogaus širdies gelmę, Jis mato pačią daiktų ir dalykų esmę, šerdį. Jo žvilgsnis prasiskverbia žymiai giliau paviršutinių, fasadinių dekoracijų ir kaukių, ties kuriomis, dažniausiai, sustoja mūsų akis. Dievas myli pasaulį, Jis jį sukūrė. Dievo meilė suteikia laisvę, dėl kurios pasaulis turėjo galimybę įsileisti blogį bei melą, ir ta galimybe pasinaudojo. Tačiau ir tai Dievas peržengia, ir atsiunčia savo Sūnų – Jėzų, kad pasaulį išgelbėtų. Ir tai padarytų pačiu keisčiausiu būdu – Dievas iškeičia savo kūrinį į save patį.
Sūnus nesmerkia, nors ir turi tokią galią. Jis priima laisvą pasirinkimą, kurį pasaulis jau padarė pasirinkdamas tamsą. Ir suteikia dar vieną šansą. Dabar jau ne pasauliui, bet kiekvienam asmeniškai – „Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netikiviengimio Dievo Sūnaus.“ Tik nuo laisvo mano pasirinkimo priklauso pasmerkimas, kitaip tariant, pats galiu save pasmerkti arba išgelbėti, pasirinkdamas tikėti ar ne.
Šiandien renkuosi tikėti savo išgelbėjimu ir priimti jį su dėkingumu. Noriu išmokti pažvelgti į pasaulį, bent Dievo akies krašteliu, su meile, kuri nesmerkia ir neprisiriša. Jei tas, kuris turi teisę teisti, nesmerkia, tai nesmerksiu ir aš. 
