2014 m. lapkričio 7 d., penktadienis

Kodėl Dievas neatsako į maldas?


Šventajame Rašte parašyta: visi jūsų galvos plaukai suskaityti“ (Lk 12,7), taip pat: Jums dar neprašius, jūsų Tėvas žino, ko jums reikia.“ (Mt 6,8). Dievas mus myli ir mes esame vertesni už jo gausybę kūrinių (Lk 12,24). Tai kodėl gi atrodo, jog ne visada mūsų maldos yra atsakomos?


Atsakymas slypi tame, kad ne viskas, kas mums atrodo yra malda, iš tiesų yra malda. Melstis reikia mokytis - ir to neišmokstama iš knygų, net ir iš dvasios tėvo, o tik meldžiantis. Apaštalas Paulius rašo, kad mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“ (Rom 8,26). Origenas pastebi, kad Apaštalas nerašo: mes juk nežinome, ko turėtume melsti“, o rašo: mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti“. Nepakanka žinoti ko prašyti, bet dar reikia žinoti, kaip deramai prašyti.

Taigi, kartais mums atrodo, kad Dievas neatsako į mūsų maldas todėl, kad prašome ne to, ko mums iš tiesų reikia, arba todėl, kad prašome nederamai.


PRAŠOME ŽEMIŠKŲ DALYKŲ


Dažnas pavyzdys, kai prašome ne to, ko mums iš tiesų reikia, yra kai mes imame prašyti vien žemiškų dalykų, padarydami juos tikslu, o ne priemone. Šventajame Rašte gausu paaiškinimų, ko mes turime prašyti: „nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?', arba: 'Kuo vilkėsime?'[...]. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“ (Mt 6,31-33); „Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia. Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia“ (Mt 6,19-20); „mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“ (Mt 5,44); Apaštalas priduria: „prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą.“ (1 Tim 2,1-2). Kitų gausybės pavyzdžių nebecituosiu.

Dievas moko melstis pirmiausia už savo sielos gerovę, už amžinąją gerovę ir neprašyti žemiškųjų gėrybių, nes jos yra laikinos ir tėra priemonė mūsų žemiškame gyvenime. Joks daiktas niekada negali būti tikslu savaime ir niekada neturėtų tapti vieninteliu mūsų maldos siekiu. Net kai Apaštalas, atrodo, prašo melstis už žemišką gerovę - už karalių, valdovų globą krikščionių atžvilgiu, jis tai daro tik tam, kad krikščionys galėtų tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą gyvenimą, t.y. pasaulio taika yra laikoma tik priemone maldos gyvenimui organizuoti. Dėl savo silpnumo vargu ar susilaikome nuo žemiškųjų dalykų sureikšminimo ir jų statymo pirmiau už Dievą, jų prašymo.

Žinoma, prašyti Dievo pagalbos finansiniuose reikaluose, kai mus slegia sunkumai, yra bet kokiu atveju geriau, nei nesimelsti, tačiau mūsų prašymo gerumas priklauso nuo to, kokiame kontekste prašome. Viešpats Jėzus Kristus mums paliko pavyzdinę maldą - „Tėve mūsų“, kurią pasakė, kai Apaštalai paprašė pamokyti melstis. Joje yra prašoma, kad būtų Dievo valia „kaip danguje, taip ir žemėje“. Tai reiškia, kad mes turėtume norėti, jog išsipildytų Dievo valia - patinka mums tai ar ne, ji visada yra teisinga ir gera. Mes turime būti pasiruošę, kad Dievas žino ko mums reikia ir gali suklostyti gyvenimo aplinkybes kitaip, nei mums norėtųsi (pavyzdžiui, mes galime netikti turto, sveikatos). Atkreipkime dėmesį, kaip meldėsi Jobas:
„Nuogas išėjau iš motinos įsčių, nuogas ten sugrįšiu; VIEŠPATS davė, VIEŠPATS ir atėmė! Tebūna pašlovintas VIEŠPATIES vardas!“
Nepaisydamas visko, Jobas nei nusidėjo, nei Dievui priekaištavo.“ 
(Job 1,21-22) 
Ar mes esame pasiruošę priimti Dievo valią nepaisydami to, ar Dievas mums šįkart duos, ar atims? Jei ne, kaip mes galime sakyti „tebūnie tavo valia“? O jei negalime to pasakyti, tai ir negalime melstis taip, kaip moko Jėzus Kristus. Mes sakysime: „duok mums pinigų“, o ne „tebūnie tavo valia“, mes bylosime: „aš noriu pinigų“, o ne: „aš noriu pinigų, jei tokia yra Tavo valia“.

Origenas žemiškas gėrybes prilygina daikto šešėliui. Kaip gaudamas daiktą žmogus nesidžiaugia: „O, gavau puikų šešėlį!“ arba negavęs šešėlio nesako: „Ei! Čia nėra šešėlio!“, taip ir dangiškųjų gėrybių šešėlis yra žemiškosios gėrybės. Krikščioniui nereikia šešėlio, jei jis yra - gerai, jei jo nėra - nesvarbu, nes jam reikia daikto, ne šešėlio.

Kaip pastebi šv. Ignatijus Briančianinovas, malda nėra įmanoma be nuolankumo. O nuolankumas yra ne kas kita, kaip atsidavimas Dievo valiai, norėjimas, kad žemėje būtų taip, kaip ir danguje. Kaip jau sakyta, Dievas žino ko mums reikia dar iki mes Jo paprašome. Taigi, kartais gali atrodyti, jog Dievas neatsako į mūsų maldas, tačiau iš tiesų mes nežinome, ko prašyti, o Dievas mums duoda ne tų mums nenaudingų dalykų, kurių prašome, o to, ko mums iš tiesų reikia.

Vakarų apologetas C.S. Lewisas vienoje savo knygų svarsto kas būtų, jei mokslininkai nutartų ištirti maldos veiksmingumą tirdami, ar ligoniai, už kuriuos meldžiamasi, greičiau pasveiksta. Toks eksperimentas, pačios krikščionybės vidinės logikos požiūriu, būtų visiškas absurdas, nes malda nėra technika, o Dievas yra laisva valia veikiantis asmuo, ne akli gamtos dėsniai. Malda - tai ne burtas, kurį sukalbėjus įvyksta tai, ko mes norime.

MES VAIKOMĖS MALONIŲ POJŪČIŲ

Mūsų neteisingų dalykų siekis persipina su nederamu prašymu. Nederamai prašė fraziejus šventykloje: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas.“ (Lk 18,11), nederamai meldėsi Korahas, kai Dievo pranašui Mozei ir vyriausiajam kunigui Aaronui tarė: „Per toli nuėjote! Juk visa bendruomenė – visi iki vieno yra šventi ir VIEŠPATS yra tarp jų. Kodėl tad keliate save aukščiau už VIEŠPATIES bendriją?“ (Sk 16,3) ir „kiekvienas vyras pasiėmė savo smilkytuvą, įdėjo į juos ugnies, užbėrė ant jos smilkalų ir atsistojo prie Susitikimo palapinės angos“ - tada Dievas sunaikino du šimtus penkiasdešimt vyrų, iš puikybės panorusių pakeisti tikruosius kunigus. Tik nuolankumu besiremianti malda, kiek ji mums yra prieinama, yra maloni Dievui: „auka Dievui - sutrinta dvasia“ (Ps 50(51),19).

Šv. Ignatijus Briančianinovas teigia, kad nuolankumas maldoje kyla iš pagrindinio maldos pamato - atgailos. Šv. Simeonas Naujasis Teologas rašo, jog „atgaila - vartai į Dievo karalystę“. Tas, kuris atgailauja, nebesipuikuoja, nes jaučia savo nuodėmių naštą. Tačiau atgaila - tai ne dirbtinis savęs žeminimas. Maldoje negali būti dirbtinių jausmų.

Dirbtiniai jausmai, kartu su svajingumu (Dievo, šventųjų ar pan. įsivaizdavimu), pasak šv. Ignatijaus, yra vienas pagrindinių dvasinių paklydimų šaltinių. Teatro žmonės gerai žino tokį reiškinį, kai aktoriui „sunku išeiti iš vaidmens“ - kartais aktorius taip įsijaučia į vaidmenį, jog „vaidinimas“ gali trukti netgi savaitę ir jis neturi jėgų iš vaidmens išeiti. Tai itin pavojinga maldoje, kur mes galime vidujai imituoti atgailą, imituoti malonumo ar ramybės pojūčius ir kt. Demonai išnaudoja juslinį pasitenkinimą, mūsų sąmonė mus „pagauna“ ir mes pradedame jausti įvairius jausmus, o pradėję jausti tuos jausmus (pavyzdžiui, ramybę arba malonumą meldžiantis, arba saldumą burnoje skaitant maldas) mes galime lengvai imti galvoti, kad artėjame prie šventumo, ir taip prasidės mūsų dvasinė degradacija.

Deramai melstis - tai melstis ramiai, pradedant atgaila, su nuolankumu, be dirbtinių jausmų, be jokių vaizdinių galvoje ir jokių lūkesčių. Jei žmogus pradėjęs melstis nori įgyti dvasios ramybę, nori įgyti kažkokį daiktą ar dar ko nors nori, tai ši malda jau yra neteisinga (šv. Siluanas Atonietis rašo, kad kas nori įgyti dvasinę ramybę, turi nieko nenorėti, nieko neteisti, ir niekam nejausti neapykantos). Jei žmogus tikisi iš Dievo gauti malonę, reiškia, kad jis mano, kad yra vertas Dievo malonės, o tai yra dvasinis paklydimas. Ir nereikia sukti galvos, „o jei aš nevertas, tai kaip...“, juk yra parašyta: „Atsipalaiduok (gr. scholasate) ir žinok, kad AŠ ESU DIEVAS“ (Ps 46,10). Kažkuris iš Šventųjų Tėvų rašo, kad tas, kuris dar melsdamasis galvoja apie save ar apie tai, kaip meldžiasi, dar yra silpnas maldininkas. Malda - tai pokalbis su Dievu ir jei kalbėdami su kitu asmeniu pastoviai tik ir galvojame apie save, apie tai, kokį žodį ir kaip pasakėme, tai vargu ar tai prasmingas pokalbis. 

Didelis nusivylimas maldoje gali ateiti iš to, kad iš jos tikimės įvairių malonių, o jų negauname. Tai - neteisingos maldos praktika, kuri gali nuvesti į gilų nusivylimą. Mes neturime tikėtis, kad sukalbėjus maldą mus automatiškai užplūs širdies ramybė arba dings nerimas, kuris gali turėti netgi gilesnes priežastis. Malda - tai ne autogeninė treniruotė, tai, kaip minėta, pokalbis su Dievu. Nekalbant apie tai, kad šio pokalbio reikia mokytis, ir tai, jog šį pokalbį Šventieji Tėvai vadina darbu, turėtume įsisąmoninti, jog ramybė dėl gyvenimiškų dalykų kyla iš tikėjimo, kuriuo remiasi malda, o ne iš stebuklingo maldos kaip tokios poveikio. Jei aš tikiu, kad paprašysiu ko nors savo draugo ir jis tai padarys, tai aš paprašęs ramus - jis tai padarys. Jei aš tikiu, kad aš paprašysiu Dievo ir jis man tai duos, tai aš ramus - jis tai padarys. O jei nepasitikiu Dievu, jei nepasitikiu draugu, tai galiu prašyti neprašęs, nuo to ramiau nepasidarys.

JEI VISKAS - DIEVO VALIA, TAI KAM MELSTIS?

Manau, iš to, ką parašiau, gali kilti abejonė, kam iš viso reikia melstis. Jei jūsų šis klausimas dar nekankina, šį skyrelį galite praleisti. Puikų atsakymą į šį klausimą duoda Origenas savo veikale „Apie maldą“. 

Dievas yra Visažinis, jis žino viską, kas buvo, kas yra ir kas bus. Ir tai žinojo dar iki sukurdamas pasaulį. Tai nereiškia, kad visi mūsų veiksmai yra nulemti, tai reiškia, kad jis žino kiekvieną mūsų laisva valia padarytą pasirinkimą dar iki sukurdamas pasaulį. Ir tai reiškia, kad kurdamas pasaulį jis jį galėjo sukurti taip, kad jis atitiktų mūsų pasirinkimų gerumą ir blogumą.

Filosofiškai šnekant, Dievo Visažinystė mūsų pasirinkimų atžvilgiu nėra įvykstančio pasirinkimo priežastis, vienintelė priežastis - mūsų vidinė valios determinacija, t.y. mūsų pačių pasirinkimas. Dievas tik žino apie mūsų pasirinkimą ir į jį atsižvelgia. Todėl Dievas iki sukurdamas pasaulį žinojo, kaip jūs melsitės ir ko prašysite ir į tai atsižvelgė, o dabar galvoti apie tai nėra prasmės, prasmė yra melstis - ir tą maldą Dievas matys, dabar ir visados, kaip ir matė prieš sukurdamas pasaulį.

KAS YRA ATSAKYMAS Į MALDĄ?

Vienas skaitytojas manęs paklausė: 
„Nemažai žmonių tiki, netgi gieda bažnyčios choruose ir žinoma meldžiasi. Tačiau nerimas nedingsta iš jų širdies, ką jau kalbėti apie giedresnes mintis. Ypač jei dar bėdos šeimoje. Tai ko vertos jų maldos, kada jiems po jų nei ramiau,nei drąsiau/aiškiau? Ar malda be tam tikro suvokimo/„išsipildymo“ yra nulis?“
Klausimą suprasti sudėtingoka, nes „nerimas“ - labai plati sąvoka. Nerimas gali turėti begalę priežasčių ir jų derėtų ieškoti kiekvienu paskiru atveju. Juk kartais nerimas yra žmogiškas ir normalus atsakas į vykstančius dalykus (ar negalima pasakyti, kad Kristus nerimavo alyvų kalne, kai melsdamasis iš įtampos prakaitavo krauju?), kartais nerimas gali būti iššauktas sielos ligos (pavyzdžiui, nerimo sutrikimo ar klinikinės depresijos atveju) ir, žinoma,  nerimas gali būti iššauktas dvasinių ieškojimų - toks, pavyzdžiui, yra egzistencinis nerimas. Kai Kristus kalba apie savo ramybę, Jis nekalba, kad jį įtikėjęs žmogus vaikščios tarsi apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ir apatiškas viskam, kas vyksta pasaulyje, Jis sakė: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“ (Jn 14,27) Tai yra dvasinė, ne šio pasaulio ramybė.

Graikų kalbos žodis „eirene“, „ramybė“, yra padarytas iš veiksmažodžio „eiro“, reiškiančio „sujungti dalis į visumą“. Hebrajiškas žodis „ramybė“ („šalom“) taip pat gali turėti pilnatvės prasmę. Kaip gražiai pastebi Aleksejus Osipovas, krikščioniškoji ramybė, eirene (irini) yra ne kas kita, kaip tobulas nuolankumas - toks, kuris įgalina atsukti kitą žandą ir kurį turintis žmogus nebegali niekaip padaryti pikto. Tokia ramybė - Šventosios Dvasios dovana.

Dėl to, kad kažkas gieda bažnyčios choruose - tai visiškai nesvarbu. Tegul nors ir kunigauja, nors būna patriarchu, tai savaime šventumo neprideda. Šv. Marija Egiptietė švč. Komuniją priėmė tik du kartus gyvenime, bažnyčioje tebuvo vieną kartą gyvenime. Kai šv. Jurgio kankinystės metu atsivertusi imperatorienė paklausė, kas bus, ją nukankins nekrikštytą, šv. Jurgis atsakė: „Tavo pralietas kraujas tau bus krikštas ir karūna“. Tarnystė bažnyčioje, nesvarbu, ar chore, ar prie altoriaus, suteikia žmogui papildomas galimybes, tačiau ar žmogus jas išnaudoja, priklauso tik nuo jo paties.

Ko gero, visas prielaidas maldai galima sutraukti į tris punktus:

1. Pripažinimas, kad tu esi bejėgis keisti savo gyvenimą, kuris yra neteisingas;
2. Pripažinimas, kad Dievas yra Visagalis ir gali keisti tavo gyvenimą;
3. Pripažinimas, kad tu nesi vertas, jog Dievas teiktų tau pagalbą - Dievas tau nieko neskolingas, bet jis yra maloningas, todėl į jį verta kreiptis.

Vienuolių išmintis sako: tas, kuris nori tapti geru maldininku, juo niekada netaps. Mes neturime tikėtis, kad štai, pasakysime žodžius ir viskas, ko panorėjome, išsipildys. Mes turime pasitikėti Dievu visa savo esybe ir tikėtis, kad Jis mums linki visko, kas yra geriausia ir padarys viską, kas mums yra geriausia ir reikalingiausia. Mes neturime tikėtis, kad Dievas mus apipils malonėmis, pradedant atsitiktinių užgaidų išsipildymu, baigiant Dieviškosios Šviesos kontempliacija, dvasine ramybe ar kitomis Dievo Karalystės dovanomis (pati malda yra Dievo dovana). Patriarchas Kirilas yra pasakęs dar griežčiau: „Dievas neatsakys nei į vieną maldą, kurioje jūs prašote tapti turtingesniais. Nešvaistykite laiko. Taip pat jis neatsakys nei į vieną maldą, kurioje prašome: „padaryk mane didesniu žmogumi““. Tai į kokias maldas atsako Dievas ir kaip tą atsakymą pamatyti?

Dievas atsako į maldas nuolankiųjų ir atgailaujančiųjų, o mato jo atsakymus tas, kas yra nuolankus. Net ir baisiausio fariziejaus kiekvienas plaukas suskaičiuotas, net ir baisiausio fariziejaus gyvenime yra atgailos ir nuolankumo, todėl Dievas ir juo rūpinasi, bet jam gerokai sunkiau pamatyti tą rūpestį. Pavyzdžiui, vienas žmogus yra apsuptas mylinčios gausios giminės, turi mylintį sutuoktinį, gražią šeimą, vaikų, jis nemiršta badu, bet gali pastoviai vaikščioti nusiminęs ir gailėti savęs, kaip jo gyvenime viskas blogai. Kitas gali būti našlaitis, neturintis nei tėvo, nei motinos, nei brolio, nei sesers, jokių giminaičių ir laimingai besidžiaugiantis gyvenimu, nes iš gilaus nuolankumo mato kasdienybėje, kaip Dievas juo rūpinasi. 

Šventoji Dvasia gali įsikišti į mūsų gyvenimą pagal mūsų tikėjimą. O tikėjimas yra nuolankumas; tikėjimas yra pasitikėjimas Dievu kaip asmeniu. Kristus yra sakęs: „Kurie įtikės, tuos lydės ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirštamų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“ (Mk 16,17-18). Būdamas žemėje, Jis pats rodė tikėjimo galią, rodė ją ir Apaštalai, ir tolesnių amžių šventieji. Dievo įsikišimas gali būti neįtikėtinas, tačiau kas mes tokie, kad Jo tokių dalykų prašytume? Kaip yra sakęs kun. Dmitrijus Smirnovas, netikinčiajam prašyti Dievo stebuklų yra panašiai, kaip visą gyvenimą net nesisveikinus su kaimynu vieną dieną paprašyti jo paskolinti tūkstantį litų. 

Atidžiai stebėdami savo gyvenimą, matysime Dievo įsikišimą kasdien. Stokodami nuolankumo, nepastebėtume Dievo veikimo net jeigu kas iš mirusiųjų prisikeltų. Na, o kovojantiesiems su nusiminimu ir nerimu širdyje, siūlyčiau tris dalykus: 1) Ieškoti pagalbos pokalbiuose su dvasininkais/vienuoliais, kurie išnagrinėję atvejį galį patarti ką konkretesnio; 2) Ieškoti asmeninio atsakymo Šventajame Rašte ir Šventųjų Tėvų raštuose; 3) Galiu pasiūlyti ir šią 
Optos týrų (t.y. dykynės) vienuolių maldą, kurią labai myliu:

Viešpatie, padėk man ramiai sutikti visa tai,


ką atneš prasidedanti diena. Padėk man visiškai 

atsiduoti Tavo Šventai valiai. Kiekvieną šios 

dienos akimirką man vadovauk ir mane palaikyk. 

Kokios žinios bepasiektų mane šiandien, padėk 

jas sutikti ramia siela ir tvirtai tikint, kad visa 

tai Tavo Šventoji valia. Visos šios dienos kalbose, 

rūpesčiuose ir darbuose būk mano minčių ir 

jausmų Valdovas. Visus netikėtumus padėk man 

priimti kaip Tavo gerosios valios lėmimą. Išmokyk 

mane išmintingai ir be veidmainystės elgtis su

kiekvienu mano šeimos žmogumi, kad nieko 

nepapiktinčiau ir neįskaudinčiau. Viešpatie,

duok jėgos pakelti prasidedančios dienos nešamą 

nuovargį, ir visus šios dienos įvykius. Vadovauk 

mano valiai, mokyk melstis, neprarasti vilties, 

tikėti, mylėti, kentėti, ir atleisti. Amen.

3 komentarai:

  1. labai daug ir naudingai padirbėta. Ačiū.
    Tik , kad jau labai vienapsusiškai ir tendencingai.
    Norisi atrašyti atsaką, tačiau diskusijos susirašinėjant komentarais nieko gero neduoda

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Atrašykite, jei ir ne diskusijai, tai visada kitokią nuomonę naudinga išgirsti :)

      Panaikinti
  2. Kaip aš čia "užklydau",nežinau,bet dėkoju Dievui:)+ai,prisiminiau kaip-ieškodama Šv.Marijos Egiptietės.;) + ačiū+

    AtsakytiPanaikinti