2014 m. spalio 27 d., pirmadienis

Apie maldą ir nuolankumą

Šv. Makarijus Didysis su cherubinu
Esu rašęs apie maldos regulos (taisyklės) pasirinkimą ir apie daugžodžiavimą maldoje. Bet svarbiausias dalykas maldoje yra nuolankumas, juk:
„Vieną dieną Makarijus ėjo iš pelkynų namo, nešdamasis palmių lapus, ir kelyje sutiko velnią su pjautuvu. Šis juo švaistėsi kiek įmanydamas, bet tuščiai, tad paklausė: „Ak, kokia tavo galia, Makarijau! Ji mane paverčia bejėgiu prieš tave! Aš darau viską, ką ir tu: tu pasninkauji, pasninkauju ir aš, tu budi, nemiegu ir aš. Bet vis tiek mane įveiki.“ Aba Makarijus paklausė, kuo. „Nuolankumu. Dėl to negaliu tau nieko padaryti.“ (Apofthegamata Patrum, Makarios, 11)
 Pasak šv. Ignatijaus Brjančianinovo, bet kokios maldos pagrindas - atgaila. Tačiau atgaila neįmanoma be nuolankumo. Be nuolankumo atgaila virsta tuščia saviplaka, galinti privesti iki Judo Iskarijoto būklės (iš puikybės negalėdamas sau atleisti, Judas nusižudė). Aleksejus Osipovas komentuoja: „Jei žmogus dirbtinai save žemina, tai jau ne atgailos, o rimtų dvasinių problemų signalai“.

Nereikia sau sukurti naujo Įstatymo, kaip sako šv. Arsenijus, mūsų regula turi tapti mūsų kasdienybe laipsniškai, žingsnis po žingsnio. Apie šv. Antaną Didįjį pasakojama:
„Kartą medžiotojas dykumoje pamatė, kaip aba Antanas ilsisi su broliais, ir apstulbo. Senolis, norėdamas parodyti, kad kartais reikia pagalvoti ir apie brolių poreikius, jam tarė: „Įstatyk strėlę į lanką ir šauk.“ Medžiotojas taip ir padarė. Senolis paliepė: „Šauk dar vieną.“ Medžiotojas iššovė. Senolis pakartojo: „Šauk dar“; medžiotojas atsakė: „Jei aš taip dažnai įtempinėsiu lanką, jis lūš.“ Senolis tarė: „Taip ir su Dievo darbais.“ (Apofthegamata Patrum, Antonios, 11)
Jei mes susigalvosime sau sudėtingą regulą ir spausime save į kampą, versime save jos laikytis, tai mes sulūšime kaip dažnai lenkiamas lankas. Šv. Antanas, būdamas brolių dvasios tėvu, numatydamas tai vedė juos pailsėti. Taip ir mums dera nuolankiai priimti savo dvasinių jėgų ribotumą ir tinkamai derinti poilsį ir Dievo darbus. 


2014 m. spalio 21 d., antradienis

Bažnytinė slavų kalba

Šventieji prilygstantys Apaštalams Kirilas ir Metodijus
Dažnas lietuvis, pagal analogiją su Romos Katalikų Bažnyčia, įsivaizduoja, jog "Mišios" (Dieviškoji Liturgija) ortodoksų cerkvėse vyksta rusų kalba. Tačiau nuo seno liturginė Rusijos Ortodoksų Bažnyčios kalba yra ne rusų, o bažnytinė slavų kalba. Tai - ypatinga kalba, kuri ne tik nenaudojama niekur, išskyrus bažnyčią, bet niekada ir nebuvo šnekamoji.

Rusų kultūroje ši kalba apipinta ne mažiau stereotipų, nei rusiškoji liturgika - kitose kultūrose. Todėl noriu šiame straipsnyje išsakyti itin nepopuliarią nuomonę ir ne tik sukritikuoti kai kuriuos mitus, susijusius su bažnytine slavų kalba, bet ir sukritikuoti pačią jos dabartinę naudojimo praktiką.


ŠV. KIRILO IR METODIJAUS MISIJA


Nėra labiau mitologizuoto Rusijos istorijoje įvykio, nei Rusiõs atsivertimas į krikščionybę. Dažnai populiariuose lankstinukuose ir vadovėliuose yra pasakojama tiek apie Kirilo ir Metodijaus, tiek apie kunigaikščio Vladimiro konfliktus su katalikais, nepaisant to, kad visi šie įvykiai vyko dar iki 1054-ųjų metų, kai vakariečiai buvo lygiai tokie patys ortodoksai. 


Šventųjų Kirilo ir Metodijaus misija priklausė senovinei, ortodoksinei Tradicijai, pagal kurią apaštalaujantieji pagonių tautoms visuomet stengėsi išversti šventuosius tekstus į vietines kalbas bei sukurti tam reikalui pagonių tautoms rašto sistemą (jei jie rašto neturėjo). Apie tai daug rašė rusų lingvistas Nikolajus Ilminskis. Taip kadaise Romoje liturgija ir Šventasis Raštas buvo verčiami iš graikų į lotynų kalbą, globojamas bažnyčios vystėsi koptų raštas, tekstai buvo verčiami ir į sirų kalbą (Pešita), šv. Mesropas Maštotsas sukūrė raštą armėnams, o V-ajame amžiuje krikščionys sukūrė gruzinų alfabetą ir išvertė tekstus į gruzinų kalbą. Arijono Ulfilo užmojis sukurti raštą bei vertimus gotams taip pat buvo perimtas iš ortodoksų Tradicijos. Kaip pažymi Jonas Meyendorfas, "bizantiškasis Evangelijos sklaidos metodas įtraukė į save Raštų ir liturgijos vertimą į šalies tautos kalbą ir naujų bažnyčių steigimą pagal Didžiosios Bažnyčios Konstantinopolyje modelį". Tačiau IX-ajame amžiuje minėtieji slavų Apaštalai papuolė į politinių intrigų sūkurį. 


800-aisiais metais Vakaruose buvo įvykęs įvykis, kurį, pritariant teologui Thomui Hopko, galima laikyti didžiosios schizmos ištakomis. Popiežius vainikavo frankų karalių Karolį Didįjį "Romos imperatoriumi" - suteikė jam titulą, tuo metu priklausiusį imperatoriui Konstantinopolyje ("Bizantijos imperija" - tai gerokai vėliau, po Konstantinopolio žlugimo vakariečių sugalvotas pavadinimas. Oficialiai imperija vadinosi "Romos imperija") . Karolis rimtai užsimojo Vakaruose atkurti Romos imperiją ir perimti iš Konstantinopolio imperatoriaus "krikščionybės gynėjo" vaidmenį. Jis sukūrė plataus masto kultūrinio renesanso programą, o lotynų kalba tapo naujosios imperijos vienybės išraiška. Vienas imperatorius, viena imperija, vienas popiežius, viena popiežystė, viena kultūra, viena kalba. Kartu su vienos kalbos vartojimo liturgijoje idėjomis, Vakaruose plito "trikalbė erezija" - tikėjimas, jog teisinga liturgija gali vykti tik trimis kalbomis, kuriomis ant Kristaus kryžiaus buvo užrašytas jo nuosprendis - lotynų, graikų ir hebrajų.


Rytuose tuo tarpu buvo savų intrigų. Kultūrinė Rytų tapatybė buvo visai kitokia - kadangi Rytų Imperija apėmė ne vieną autokefalinę Bažnyčią (Karolio Didžiojo valstybėje buvo tik viena autokefalinė Bažnyčia, kuriai vadovavo popiežius), be to, joje irgi buvo hierarchas, kuris turėjo "popiežiaus" titulą (Aleksandrijos patriarchas; jis popiežiaus titulą gavo ankščiau už Romos vyskupą), turėjo Rytai ir Apaštalo Petro įpėdinį (šv. Petras buvo Antiochijos vyskupu ankščiau, nei tapo Romos vyskupu, todėl Antiochijos patriarchas yra šv. Petro įpėdinis, kaip ir Romos vyskupas). 800-ieji buvo atokvėpis tarp dviejų milžiniškų erezijos bangų, dviejų ikonoklazmo kovų (kovos su ikonų garbinimo erezija). Savo laiku ikonoklastai buvo sau palenkę ir imperatorių, ir patriarchą. Tokioje atmosferoje krikščioniškoje imperijoje, kurioje vienybė tikėjime reiškė politinę vienybę, o skilimas tikėjime - politinį skilimą, atsirado būtinybė stiprinti ir graikų kalbos bei kultūros stipresnę įtaką.


Juo labiau, kad daugybė "nacionalinių" Bažnyčių jau buvo atskilusios. Koptai, armėnai ir dalis sirų tapo monofizitizmo šalininkais, rytų sirai - nestorianizmo. Iš ryškesnių tautinių ortodoksų bažnyčių, šventusių liturgija vietine kalba, ko gero, buvo likę tik gruzinai, savo autokefaliją gavę dar V-ajame amžiuje. Turint omenyje milžinišką lingvistinio barjero (elementaraus nesusikalbėjimo, sąvokų vertimo problemas) įtaką monofizitų erezijos atsiradimui, graikų kalbos vartojimo plėtimas atrodė logiškas dalykas. 


Bet taip neatrodė naujai pasikrikštijusiai bulgarų Bažnyčiai. Tapę krikščionimis, bulgarai nesiruošė tapti graikais, todėl Bulgarijos valdovas Borisas I-asis įsteigė savo valstybėje švietimo įstaigas ir ėmė aktyviai domėtis liturgijos bei tekstų vertimo galimybėmis. Jis suvokė, jog nacionalinės religinės kultūros plėtra padės išsaugoti politinę nepriklausomybę nuo Konstantinopolio, todėl siekė Bulgarijos krikščionizacijos pagal senąjį graikų modelį: su nacionaline kalba, autokefalija, o vėliau - ir patriarchu bei vasilevsu ("karaliumi", "caru" - pastaroji politinė vizija nesutapo su Konstantinopolio imperatoriaus vizija).


Čia akiratyje pasirodė du išsilavinę vienuoliai misionieriai, iškeliavę į pagonių slavų - Moravijos žemes, kad jiems skelbtų Dievo Žodį. Šventieji Kirilas ir Metodijus ėmėsi kurti slavų raštą ir tekstų vertimus, bet jų misija susidūrė su rimta problema - Moravija (šiandien - Čekija) tuo metu buvo politiškai priklausoma nuo Karolingų imperijos ir joje veikė Vakarų misionieriai, tačiau, norėdamas politinės nepriklausomybės, Moravijos valdovas paprašė Konstantinopolio imperatoriaus, kad šis atsiųstų savo Bažnyčios misiją. Moravija tapo jurisidikcinių ginčų objektu - vieni teigė, jog ši žemė priklauso Romos vyskupo Bažnyčios jurisdikcijai, kiti - jog Konstantinopolio Bažnyčios jurisdikcijai. Esant tokiai situacijai, Kirilui ir Metodijui teko būti iškviestiems pas Romos popiežių, kur jie turėjo aiškintis dėl savo veiksmų jo jurisdikcijoje, kur jų veikla buvo uždrausta.


Netrukus misionierius priglaudė naujai kylanti Bulgarijos Bažnyčia, kuri tuo metu vis dar meldėsi graikiškai. Čia, kartu su daugybe pagalbininkų, jie ir sukūrė pirmąjį slavų raštą - glagolicą


SLAVŲ KALBOS KELIAS Į RUSIJĄ



Glagolica - Kirilo ir Metodijaus misijos sukurtas raštas
Kalba, į kurią šventuosius tekstus išvertė misionieriai, buvo naujas pietų bulgarų kalbos variantas. Atsižvelgdamas į senesnių vertimų į tautines kalbas patirtis, puikų filosofinį išsilavinimą turėjęs Kirilas žinojo, kad neįmanoma visas teologines subtilybes išversti į kitą kalbą, nesukuriant naujų gramatinių konstrukcijų bei naujo žodyno. Taip, pavyzdžiui, krikščioniškuose tekstuose lotynų kalba pasirodo neįprastos klasikinei lotynų kalbai konstrukcijos, neįprasti žodžiai ir netgi graikiškos frazės, tokios, kaip Kyrie, eileison. Kai vertėjai susidurdavo su graikišku žodžiu, kurio nėra slavų kalboje, pavyzdžiui, charmolypi (χαρμολύπη - džiaugsmingas-liūdesys), tai tiesiog padarydavo kalkę, išversdavo jo šaknis - radostopečalije (радостопечалие). Be to, bažnytinė bulgarų (slavų) kalba turėjo supaprastintą fonetiką (t.y., mažiau garsų). Dėl to naujoji bažnytinė kalba gerokai skyrėsi nuo šnekamosios bulgarų kalbos.

Tai turėtų sugriauti tarp protestantų populiarų mitą, esą senovės Bažnyčia meldėsi kasdiene kalba. Visi Šventojo Rašto ir liturgijos vertimai į nacionalines kalbas, kuriuos atlikdavo misionieriai, skambėjo neįprastai, nekasdieniškai (turėjo nenormalių sintaksinių konstrukcijų, nenormalų žodyną), kartais vertimai jau pirmuosiuose variantuose turėjo archaizmų, skirtų iškilmingumo jausmui sustiprinti. Bažnytinė lotynų kalba iš pat pradžių skyrėsi nuo šnekamosios lotynų kalbos, taip, kaip ir bažnytinė graikų kalba gerokai skyrėsi nuo šnekamosios graikų kalbos (bažnytinėje graikų kalboje pilna hebrajizmų, hebrajiškų konstrukcijų bei yra įterpta hebrajiškų žodžių - amen, aleliuja ir kt.). Kristaus laikais šnekamoji žydų kalba buvo aramėjų, hebrajų kalba jau buvo mirusi daugiau nei 300 metų, o Šventykloje ir sinagogose skambėjusi kalba iškilmingumu ir ceremonialiomis formulėmis gerokai skyrėsi nuo kadaise egzistavusios šnekamosios hebrajų kalbos.


Krilica - Krilo ir Metodijaus sekėjų sukurtas raštas
Po Rusios krikšto, bažnytinė slavų kalba, vartota Bulgarijoje, pradėjo plisti Rusios žemėse. Tuo metu Bulgarijoje Kirilo ir Metodijaus sekėjai jau buvo sukūrę naują slavišką raštą, kurį mokytojų garbei pavadino kirilica. Kirilicos alfabetas buvo pavadintas pirmųjų raidžių  pavadinimais - Az ir Buki (Azbuka). 

Tarp kitko, kirilicos alfabeto (azbukos) raidžių pavadinimai sudaro tam tikrą misionierišką žinią. Raidžių pavadinimai yra tokie: 

Азъ буки веде. Глаголь добро есте, Живите зело, земля, и, иже како люди, мыслите нашь онъ покои. Рцы слово твердо – укъ фърътъ херъ. Цы, черве, шта ъра юсь яти. 
Aš Raides Žinau, Žodis Turtas Yra, Gyvenkite Nuoširdžiai, Žemė [žemės gyventojai] ir Kurie Kaip [t.y. kaip pridera] Žmonėms, Mąstykite Mūsų Šią Pasaulio-Tvarką, Tarkite Žodį Tvirtai, Žinios - Dievo dovana. Drįskite, Skverbkitės, Idant Esančiojo Šviesą Pasiektumėte.
Pradėjusi plisti po nebulgarų karštus, bažnytinė slavų kalba ėmė keistis. Kitos slavų kalbos neturėjo kai kurių garsų, kuriuos turėjo bulgarai; turėjo garsų, kurių bulgarai neturėjo. Galų gale, gerokai skyrėsi bulgarų, ir, pavyzdžiui, rusų protėvių žodynai. Todėl ėmėsi formuotis bažnytinės slavų kalbos dialektai - rusiškoji bažnytinė slavų kalba ėmė skirtis nuo bulgariškosios ir panašiai.

Rusijoje bažnytinė slavų kalba buvo laipsniškai rusifikuojama, taip kaip ir kituose slaviškuose kraštuose taikoma prie vietinių poreikių. Visgi, jos skirtumas nuo šnekamosios kalbos buvo milžiniškas ir jai mokytis reikėjo žodynų bei kitų priemonių.


1595 m. bažnytinės slavų k. žodynas
Iki patriarcho Nikono reformos XVII a. bažnytiniai tekstai visoje Rusijoje gerokai skyrėsi, nebuvo standartizuoti. Per "knygų sutvarkymo" ("knižniaja sprava") reformą tekstai standartizuoti, iš naujo pataisyti pagal graikišką originalą laikantis maksimalaus pažodiškumo (tai lėmė sustiprintą graikiškų sintaksinių skverbimąsi į bažnytinę slavų kalbą). Po skaudžių įvykių, kuriuos lydėjo ši reforma (atsirado sentikių atskala, schizma, nepripažįstanti naujai išleistų knygų), bažnytinės slavų kalbos raida Rusijoje sulėtėjo, nors nesustojo.

Dar labiau pokyčius Rusijoje stabdė bolševikų revoliucijos įvykiai. Komunistams organizavus probolševikinę "atnaujintojų" ("obnovlencų") bažnytinę schizmą, radikaliai reformavusią Bažnyčios apeigas, Rusijos ortodoksai tapo persekiojami ir tai skatino kraštutinį konservatyvumą apeigų klausimais.

Šiandieninė slavų kalba nebeatlieka pirminių savo funkcijų. Nors ir bažnytinė kalba neturi būti kasdienė, neturi būti įprasta, tačiau ji turi būti suprantama. Vertimai daromi tam, kad jie būtų suprantami. Priešingu atveju protingiau tarnauti tiesiog graikiškai ar hebrajiškai.

Šventieji Tėvai pažymi, jog supratimas rodo maldos brandumą ir tikslumą. Nesuprantamų žodžių bambėjimas ne gali net nebūti malda, bet gali būti nepagarbus veiksmas Dievo atžvilgiu. Dievas ieško žmonių širdžių, o ne "skaitymo mašinų", kaip žirnius į sieną beriančių nežinomos kalbos žodžius.

TIEMS, KAS SUPRANTA SLAVIŠKAI
Norėčiau pasitelkti filologo Andriejaus Desnickio pavyzdį. Štai kiekvieną Gavėnią cerkvėse yra skaitomas šv. Andriejaus Kretiečio kanonas. Jame yra žodžiai:
«Аще бабы слышала еси, убивающыя иногда безвозрастное мужеское, душе окаянная, целомудрия деяние, ныне, яко великий Моисей, сси премудрость»
Internete galima rasti fantastiškiausių šios frazės vertimų į rusų kalbą. Pavyzdžiui: 
«Если ты слышала, несчастная душа, о повивальных бабках, некогда умерщвлявших новорожденных младенцев мужского пола, то теперь, подобно Моисею, млекопитайся мудростью» 
"Jeigu tu girdėjai, nelaimingoji siela, apie pribuvėjas, kadaise žudžiusias naujagimius kūdikius, tai dabar, tarsi Mozė, žindykis išmintimi" 
Jei esate "suprantantis" bažnytinę slavų kalbą, siūlau pabandyti dar kelis kartus perskaityti slavišką tekstą ir pabandyti jį suprasti. Jei jūs jau pasidavėte, pateiksiu normalų Desnickio vertimą į rusų kalbą:
«Слышала ли ты, несчастная душа: некогда египетским повитухам велено было убивать новорожденных мальчиков, и так же ты губила целомудрие в зародыше — но теперь, как великий Моисей молоком материнским, питайся молоком премудрости» 
"Ar girdėjai, tu, nelaimingoji siela: kadaise Egipto pribuvėjoms buvo liepta žudyti naujagimius berniukus ir šitaip tu žudei skaistumą jo užgimime - dabar, kaip didysis Mozė motinos pienu, maitinkis išminties pienu."
Kaip matote, prasmė šiek tiek skiriasi. Kaip rašo minėtasis filologas, šis pavyzdys puikiai iliustruoja, jog paskirų žodžių supratimas nepadeda suprasti bažnytinės slavų kalbos - reikia suprasti ištisas struktūras. Kiekvienas rusas galėtų išversti kiekvieną minėtosios frazės žodį, tačiau negalėtų išversti, ką reiškia pati frazė - tai sudėtinga ir filologui.

Tačiau su eiliniu rusu (ar baltarusiu, ar ukrainiečiu), lankančiu Bažnyčia, apie tokį supratimo lygį net neverta kalbėti. Dažnai būtent todėl, kad rusai galvoja, jog supranta atskirus bažnytinės slavų kalbos žodžius, jie jų nesupranta. Pavyzdžiui, garsioji giesmė "Phos Hilaron" (Φῶς Ἱλαρόν) slaviškai vadinasi "Свете Тихий". Kadangi "тихий" rusiškai reiškia "tylus", dažnas rusas iškart galvoja, jog supranta abu giesmės žodžius ir kad giesmėje giedama "Tyli Šviesa...". Štai internete netgi yra katechezės tinklalapis Azbuka, kuris giesmę į rusų kalbą verčia: "Тихий свет святой Славы Бессмертного..." ("Tyli Šviesa"). Tik dalykas tas, kad slavų kalba "тихий" reiškia ne tik tylus, o dar ir "веселый, радостный", o graikiškas žodis "hilaron" su tyla neturi nieko bendro. Giesmė vadinasi "Džiaugsmo Šviesa", arba "Džiaugsminga Šviesa", bet jokiu būdu ne "Tyli Šviesa". O rusakalbis pradeda suprasti maldą visai kitaip, nei ją suprato vertėjai į slavų kalbą ir juo labiau kitaip, nei ją supranta patys graikai. Kas gero iš to, kad jie pradeda išradinėti savo nuosavas maldos prasmes ir melstis ne tomis prasmėmis, kuriomis meldėsi Šventieji Tėvai?


Yra daugybė slavų kalbos žodžių, kurie turi kitą reikšmę, nei rusų kalboje, nors ir rašosi bei skamba taip pat. Pavyzdžiui, slaviškai позорище yra teatras, шатание - puikybė, язык - tauta, требовати - turėti poreikį, pavyzdžių yra be galo daug... Argi frazėje "...а́ще и Арий тварь Тя, а не Бо́га сла́вит..." rusui nereikia sustoti pamąstymui, kad suprastų, jog тварь yra įnagininko, o ne vardininko linksnyje ir kad ne Arijus šiame sakinyje išvadinamas kūriniu ar dar blogiau, o teigiama, jog Arijus šlovina "Тебя как тварь, а не как Бога" (Tave kaip kūrinį, o ne kaip Dievą). 


AR REIKALINGA ŠI KALBA?

Dažnas rusas (ar ukrainietis; ar baltarusis) teigia, jog supranta slavų kalbą todėl, kad iš apgaulingo paskirų žodžių "suprantamumo", susidaro įspūdis, jog skaitoma pažįstama kalba. Tačiau paprašius išversti viską į rusų kalbą ir sulyginus su graikiškuoju originalu pasidaro akivaizdu, kad didelė dalis "supratimo" šauna pro šalį, ir dėl to kaltas ne slaviškas tekstas (bent jau ne visada - nors būna ir blogų slaviškų vertimų), bet slavų kalbos nemokėjimas. Aš tai pastoviai pastebiu skaitydamas įvairius slaviškų vertimų vertimus į rusų kalbą, skirtus bažnyčios žmonėms, besimokantiems slavų kalbą, kuriuose, lyginant su graikišku tekstu, būna gausu klaidų. Nematantis graikiško teksto ir nesiorientuojantis, kokiomis prasmėmis pavartoti slaviški žodžiai, kartais vertėjas "priverčia" į rusų kalbą ne visai tai, kas turima omenyje, o tai, ką laisvųjų asociacijų būdu jis atpažįsta tekste.

Todėl aš laikausi nuomonės, kad visai nereikia veltui apsunkinti žmonėms šventųjų tekstų supratimo kalbinėmis peripetijomis. Slaviškuosius tekstus galima ir reikia rusifikuoti. Daugelis slavų Bažnyčių (lenkų, serbų, čekų, bulgarų ir kt.) žengė dar toliau ir seniai miesto parapijose perėjo prie vietinių kalbų, palikdami slavų kalbą tik vienuolynuose ir parapijose, kurios to nori. 2013 metais Rusijos Ortodoksų Bažnyčios metropolitas Hilarijonas Alfejevas paskatino misijos tikslais švęsti Liturgiją rusų kalba ten, kur tai laimina vyskupas atsižvelgdamas į vietinius poreikius. 

Žinoma, įsišaknijusiam slaviškųjų Šventųjų Tėvų Tradicijoje žmogui "Gospodi, pomiluj" skamba gerokai nuoširdžiau, nei "Panie, zmiłuj się" - būtent todėl bažnytinio teksto kruopštesnė adaptacija man atrodo tinkamesnis kelias, nei nauja vertimas. Bažnytinė slavų kalba turi šimtmečiais šventųjų vystytą liturginį ir asketinį žodyną, kurio neturi jokia moderni slavų šeimos kalba - šis turtas negali būti iššvaistytas. 

Turi būt turimas omenyje ir Ortodoksų Bažnyčios katalikiškumo (visuotinumo, sobornostj) principas. Tekstų evoliucijos iniciatyvos turėtų eiti "iš apačios", o ne "iš viršaus", jų neturėtų diktuoti koks nors Maskvos hierarchas. Kaip rašo Christos Yannaras, "parapija yra ortodoksijos realizacijos vieta" - o ortodoksinės krikščioniškosios Bažnyčios pilnatvė yra tikinčiųjų bendruomenėje su vyskupu priešakyje. Ten, kur vyskupas, ten ir Bažnyčia - skelbia pagrindinis šv. Ignoto Antiochiečio ekleziologijos principas. Todėl svarbiausias klausimas yra ne "ar bažnytinę slavų kalbą supranta šiandienos rusai?" ir net ne "ar ją supranta daugelis rusų ortodoksų?", o "ar šią kalbą supranta daugelis mano vyskupijos/parapijos krikščionių?" arba "ar šią kalbą supranta daugelis mano vienuolyno brolių?" - ir į tai atsižvelgiant siekti tam tikrų liturginių pokyčių.

2014 m. spalio 18 d., šeštadienis

Ką simbolizuoja Kristaus žuvies ir duonos stebuklas?


Stebuklas, kurio metu Jėzus pamaitino minią tik penkias kepaliukais duonos ir dviem žuvimis, yra vienintelis Kristaus stebuklas, randamas visose keturiose Evangelijose: Mt 14,13-21; Mk 6,31-44; Lk 9,10-17; Jn 6,5-15. Tai liudija šio stebuklo ypatingą reikšmę Evangelijos žiniai.

Palyginkime šio stebuklo aprašymus:
Pagal Matą. Tai išgirdęs, Jėzus laiveliu nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Kai išlipo į krantą ir pamatė daugybę žmonių, Jėzui pagailo jų, ir jis išgydė jų ligonius. Atėjus vakarui, prisiartino mokiniai ir tarė: „Vietovė tuščia, ir jau vėlus metas. Atleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“. Jėzus atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“. Jie atsiliepė: „Mes čia teturime penkis kepaliukus duonos ir dvi žuvis“.  Jėzus tarė: „Atneškite man juos“. Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, jis paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, o tie dalijo žmonėms. Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko nulikusius kąsnelius, iš viso dvylika pilnų pintinių. O valgytojų buvo apie penkis tūkstančius vyrų, be moterų ir vaikų. 
Pagal Morkų: O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į negyvenamą vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo kada nė pavalgyti.  Taigi jie išplaukė valtimi į negyvenamą nuošalią vietą. Žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis tai sužinojo. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir jis pradėjo juos mokyti daugelio dalykų. Dienai baigiantis, prisiartino prie jo mokiniai ir prašė: „Ši vietovė tuščia, ir jau vėlyvas metas. Paleisk juos, kad, pasklidę po aplinkinius vienkiemius bei kaimus, jie nusipirktų valgyti“. Bet Jėzus tarė: „Tai jūs duokite jiems valgyti“. Mokiniai tada klausia: „Gal mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir duoti jiems valgyti?“ Jis sako: „O kiek turite duonos? Eikite ir pažiūrėkite“. Patikrinę jie atsako: „Penkis kepaliukus ir dvi žuvis“. Tuomet jis įsakė susodinti žmones būriais ant žalios vejos. Ir tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt žmonių. Jėzus paėmė penkis kepaliukus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė duoną ir davė mokiniams, kad išdalytų žmonėms. Jis taip pat liepė visiems padalyti tas dvi žuvis. Ir visi privalgė iki soties. Jie dar pririnko dvylika pilnų pintinių duonos kąsnelių ir žuvies likučių. O duonos valgytojų buvo penki tūkstančiai vyrų. 
Pagal Luką: Sugrįžę apaštalai apsakė Jėzui, ką buvo nuveikę. Pasiėmęs juos, jis pasitraukė nuošaliai į Betsaidos miesto apylinkes. Minia, tai sužinojusi, sekė iš paskos. Jis priėmė žmones ir kalbėjo jiems apie Dievo karalystę, pagydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. Diena pakrypo vakarop. Prisiartinę Dvylika tarė: „Paleisk žmones, kad jie, nuėję į aplinkinius kaimus bei vienkiemius, susirastų nakvynę ir maisto. Mes juk esame dykumoje“. Jėzus atsiliepė: „Jūs duokite jiems valgyti!“ Dvylika atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis kepalėlius duonos ir dvi žuvis. Nebent nueitume ir nupirktume maisto visai šitai miniai“. O buvo ten apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus įsakė mokiniams: „Susodinkite juos būriais po penkiasdešimt“. Jie taip padarė ir visus susodino. Tuomet, paėmęs penkis kepalėlius ir dvi žuvis, jis pažvelgė į dangų, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Ir dar buvo surinkta dvylika pintinių nulikusių kąsnelių. 
Pagal Joną. Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. Jį lydėjo didelė minia, nes žmonės matė stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo kartu su mokiniais. Artėjo žydų šventė Velykos. Pakėlęs akis ir pamatęs, kokia daugybė pas jį atėjusi, Jėzus paklausė Pilypą: „Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Jis klausė mėgindamas jį, nes pats žinojo, ką darysiąs. Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po gabalėlį“. Vienas iš mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam pasakė: „Čia yra berniukas, kuris turi penkis miežinės duonos kepaliukus ir dvi žuvis. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“  Jėzus tarė: „Susodinkite žmones!“ Toje vietoje buvo daug žolės. Taigi jie susėdo, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų. Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Kai žmonės pavalgė, jis pasakė mokiniams: „Surinkite likusius kąsnelius, kad niekas nepražūtų“. Taigi jie surinko ir iš penkių miežinės duonos kepalėlių pripylė dvylika pintinių gabaliukų, kurie buvo atlikę nuo valgiusiųjų. Pamatę Jėzaus padarytą ženklą, žmonės sakė: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį“. O Jėzus, supratęs, kad jie ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, vėl pasitraukė pats vienas į kalną.
Veiksmą galėtume sutrauktį į tokį planą:
Pasitraukia nuošaliai > Žmonės atseka > Kristus pagaili žmonių (Mt ir Mk) > Kristus gydo (Mt ir Lk) ir moko juos > Ateina vakaras (Mt Lk) > Mokiniai prašo paleisti minią ir leisti jai pavalgyti > Kristus liepia duoti valgyti > Jie siūlo nupirkti (Mk ir Lk) > Teturi penkias duonas ir dvi žuvis > 5 tūkst. minia (be moterų ir vaikų) > Sodina būriais tam tikru skaičiumi (Mk  - po 100 ir 50; Lk - po 50) > Kristus laimina ir lažo duoną > Apaštalai ją dalija > Visi pasisostina > Lieka 12 pintinių.
Šv. Jono chronologija skiriasi. Jo pasakojimas skiriasi ir tuo, kad Kristus bando mokinius, o ne mokiniai klausia Kristų, kur gauti tiek maisto. Smulkiau nei Sinoptinėse Evangelijose (Mt, Mk, Lk) nurodomi mokinių vardai. Maistą turi ne mokiniai, o berniukas. Nemini išgydimo, bet mini, kad gydė ligonius iki išvykstant į dykumą, kaip ir Morkus.

MESIANISTINĖ PRANAŠYSTĖ

Jonas mini, jog minia po stebuklo jį norėjo pasigriebti ir paskelbti karaliumi. Minia įtikėjo, jog Jėzus - tai Dievo Pateptasis (gr. Christos, hebr. Meshiah), Izraelio Karalius. Tai - todėl, kad šis stebuklas nurodo į Senojo Testamento pranašystes.

Šv. Atanazas Didysis savo Psalmių komentare teigia, jog 21-oji (22) psalmė žmonijos vardu apdainuoja Mesiją-Kristų. Joje pranašaujama:
Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs, šlovins VIEŠPATĮ jo ieškantieji. Jų širdys gyvuos amžinai (eis aiona aionos - per amžiaus amžių - mano past.)! Visi žemės pakraščiai atsimins ir gręšis į VIEŠPATĮ, visų tautų žmonės puls prieš jį kniūbsčia. (Ps 21(22),27)
ATSITRAUKIMAS Į NUOŠALIĄ VIETĄ

Kodėl Kristus, prieš darydamas stebuklą, atsitraukia į nuošalią vietą - į dykumą? Pasak Teofilakto Bulgaro komentaro, tam esti tiesioginė ir alegorinė priežastys. Tiesioginė prasme, Kristus atsitraukia į dykvietę, idant niekas neapkaltintų, jog duoną mokiniai slapta nešę iš miesto - jos paimti nebuvo kur, todėl stebuklas turėjęs būti tikras. Antroji priežastis, alegorinė, yra ta, jog, kaip nurodo trys Evangelistai (Mt, Mk, Lk), atsitraukimas įvykęs po šv. Jono Krikštytojo nužudymo. Erodas, nužudęs Joną Krikštytoją, simbolizuoja žydus, atmetusius pranašysčių pildymąsi (Erodo vardas taip pat, pasak Teofilakto, etimologiškai gali būti siejamas su žodžiais "juslinis", "kūniškas" - pranašysčių pildymąsi atmetė jusliniai žmonės). Dievas atsitraukia į vietą, kuri yra dykvietė Dievo atžvilgiu - į pagonių tautas, t.y. į vietoves sergančių žmonių, dar negirdėjusių Dievo Žodžio.

GYDYMAS

Pasak Teofilakto, gydymas, minimas dvejose Evangelijose, simbolizuoja krikšto sakramentą, o pamaitinimas - švenčiausiąją Komuniją (Bendrystę). Nors Jonas ir Morkus nemini gydymo prieš pat stebuklą, tačiau jie mini gydymus iki miniai susirenkant stebuklo vieton. Krikštas, apvalantis žmogų nuo nuodėmių (atnaujinamas atgailos sakramentu), paruošia žmogų Švenčiausiosios Komunijos sakramentui - Bendrystei su Dievu. Maistą valgo pagydytieji.

VAKARAS

Kaip pastebi šv. Atanazas, Kristus 22-oje psalmėje ateina naktį, kuri Psalmyne simbolizuoja dvasinį nuosmukį. Kristus - tai Rytas, Aušra, kuri nutraukia naktį. Šį tylų Kristaus atėjimą apgieda senovinė krikščionių giesmė, išsaugota Ortodoksų Bažnyčioje, giedama vakarinių pamaldų metu - "Džiaugsminga Šviesa" (Phos Hilaron).

KRISTUS LIEPIA DUOTI VALGYTI

Pasak Teofilakto, Jono ir Mato Evangelijų istorijos yra suderinamos - galėjo tiek mokiniai klausti, iš kur gauti valgio, tiek Kristus perklausti to paties Apaštalo Pilypo. Svarbiausias šio epizodo dalykas - Kristus verčia pasakyti mokinius, kiek jie turi duonos ir žuvies, kad atskleistų stebuklo didybę. Apaštalai išpažįsta, jog jie nieko neturi ir taip paruošiamas kelias. Dėl panašios priežasties ne Kristus dalins maistą, o Apaštalai - idant patys Apaštalai įsimintų stebuklą ir įsimintų, jog patys dalijo duoną.

Žmonių skirstymas į būrius, minimas dvejose Evangelijose, simbolizuoja rūpestį kiekvienu asmeniu atskirai. Kristus išskiria žmones, kad jais tinkamai pasirūpintų.

LAIMINIMAS

Kristus laimino maistą ir laužė duoną. Laimindamas Jis parodė mums pavyzdį, kad prieš valgant dera šlovinti Dievą ir dar parodė, kad nėra Dievo priešas. Jonas vartoja žodį "dėkojo"- eucharistesas.

DUONOS IR ŽUVIES SIMBOLIKA

Stebuklui Kristus panaudojo materiją, daiktišką medžiagą, t.y. duoną. Nors maistą galėjo sukurti iš nieko, tačiau jis nekūrė iš nieko, o ėmė egzistuojančią duoną ir žuvį, kad parodytų, jog Dieviškoji Išmintis yra Jo kūrinijoje bei Jo kūrinija gali būti laiminama Dievo. Dievas gali joje veikti ir ją perkeisti.



Kaip jau minėjome aukščiau, maitinimas simbolizuoja Eucharistijos arba Švenčiausiosios Komunijos sakramentą. Kristus pamaitino minią savimi, Dievo Žodžiu, o Dievo Žodį simbolizavo 5 kepaliukai duonos ir 2 žuvys. 5 kepaliukai duonos simbolizuoja Mozės Penkiaknygę (Pradžios, Išėjimo, Skaičių, Kunigų ir Pakartoto Įstatymo knygas). 2 žuvys simbolizuoja Žvejų (Apaštalų) skelbiamus žodžius - Evangeliją ir Apaštalą (Apaštalų raštus). 

LIKĘ KREPŠIAI

Tai, kad maisto liko, simbolizuoja Kristaus galybę. Kai Mozė maitino Izraelį dykumoje mana, tai kiekvienas galėjo valgyti tik tiek, kiek pajėgė, o viskas, kas būdavo nesuvalgoma, sugesdavo - būdavo suvalgoma kirmėlių. Kristaus galia yra perteklinė, jos visada yra daugiau, nei pajėgia priimti žmogus.

Tai, kad pintinių liko 12 simbolizuoja, kad tai, ko nesugebėjo priimti (suprasti) žmonės, priėmė Apaštalai. Tai taip pat simbolizuoja, jog dalijant vargšams, visada turtėjama.

ŽMONIŲ SKAIČIUS


Penki tūkstančiai žmonių simbolizuoja penkias jusles, kurios yra blogoje būklėje ir gydomos penkiomis duonomis. Skaičius yra nustatomas pagal Skaičių knygoje nurodytas taisykles - pagal Įstatymą (Sk 26) skaičiuojami tik vyrai nuo dvidešimties metų ir vyresni. Išskyrimas simbolizuoja, jog krikščionys turi būti "vyriški", t.y. neturi turėti blogųjų savybių, sietų tų laikų kultūroje su moterimis ir vaikais (pavyzdžiui, perdėto jausmingumo ir neatsakingumo).

STEBUKLAS MENE




Šis stebuklas nuo pat ankstyvosios krikščionybės laikų buvo vienas svarbiausių Kristaus stebuklų, vaizduojamas krikščionių piešiniuose. Pasak menotyrininkų, jis simbolizuoja Eucharistijos sakramentą. Kai kur tiesiog randame užrašą ΙΧΘΥΣ (liet. žuvis). Šio žodžio pirmos raidės sudaro fraze - Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, Išgelbėtojas (Ιησοῦς Χριστός Θεοῦ Υἱός Σωτήρ). Šis žodis ir pats žuvies simbolis tuomet buvo tapę krikščionybės simboliais - tai rodo ypatingą alegorijos reikšmę krikščionims.

APIBENDRINIMAS

Tai, kad stebuklas yra minimas visose keturiose Evangelijose ir dažnai vaizduojamas krikščionių mene nuo pat krikščionybės aušros, rodo šio stebuklo ypatingą svarbą krikščionims. Ją atskleidžia paaiškinimas, jog stebuklas simbolizuoja Eucharistijos slėpinį. Eucharistija priimama esant išgydytiems (pakrikštytiems), padėkojus Dievui. Eucharistijos teikiama malonė yra gerokai didesnė, nei gali priimti žmogus. Eucharistiją Kristus teigia per Apaštalus, kurie yra vyskupų provaizdžiai. O visa stebuklo eiga stulbinančiai primena šv. Justino Kankinio II-ajame amžiuje aprašyta krikščioniškosios liturgijos eigą.

Kūniška prasme, šis stebuklas apie nuėjimą dykvietėn ir minios pamaitinimą mažu kiekiu duonos ir žuvies. Dvasine prasme šis stebuklas yra apie tai, kaip daugybė Dievo nuošalėje, dvasinėje dykvietėje atsidurusių žmonių Kristus per perkeičiamą pasaulį gali pamaitinti Dievo Žodžiu. Vienos sielos atžvilgiu, stebuklas apie tai, kaip Dievas gali išgydyti sergantį juslinį žmogų. 

2014 m. spalio 16 d., ketvirtadienis

Kodėl Septuaginta?


Ortodoksų Bažnyčioje naudojamas Senojo Testamento teksto kanonas yra vadinamas Septuaginta. Lotyniškai septuaginta reiškia „septyniasdešimt“, šitaip šv. Augustinas vadino graikiškąjį Senojo Testamento vertimą, atliktą II a. pr. Kr. Graikiškai jis taip pat vadinasi „septyniasdešimt“ - Ἑβδομήκοντα, nes tai buvo septyniasdešimties vertėjų atliktas vertimas (dar žymimas lotyniškais skaičiais - LXX).

Legenda teigia, Egipto karalius Ptolemajus II Filadelfas norėjo įtraukti Šventąjį Raštą į Aleksandrijos Biblioteką, todėl ėmė reikalauti jo išvertimo į graikų kalbą. 72 vertėjai atskirai vertė tekstą ir visi išvertė vienodai. Vertimas buvo pripažintas aukščiausiosios Izraelio tarybos - Sanhedrino.

Istoriškai mes žinome, jog žydams pamiršus hebrajų kalbą ir vis dažniau naudojantis vertimais, atsirado būtinybė Rašto vertimą suvienodinti. Septuaginta buvo vienas iš paplitusių graikiškųjų kanonų. Kadangi jis skiriasi nuo dabar turimo vadinamojo „Mazoretų“ hebrajiško teksto, protestantų reformacijos pradžios laikais manyta, kad Septuagintos vertimas - netikslus ir neteisingas.

Šiandieną vienintelis paplitęs pilnas hebrajiško teksto rinkinys yra Mazoretų tekstas (Alepo kodeksas, X a. po Kr.). Seniausieji turimi šio teksto rankraščiai siekia IX a. po Kristaus. Mazoretų tekstą sudaro 24 knygos hebrajų kalba, tai tekstas, kurį išsaugojo judėjų rabinai. Šis kanonas tapo pagrindu daugeliui protestantiškųjų Biblijų (protestantai atmetė dalį arba visas krikščioniškąsias Senojo Testamento knygas, kurių nebuvo pas judaistus), vėliau - ir katalikiškų (trūkstamas knygas pridedant iš graikiškųjų šaltinių). 

Septuagintos seniausias pilnas rinkinys yra IV a. po Kr. (Codex Sinaiticus). Seniausieji Septuagintos turimi rankraščiai siekia II a. prieš Kr.  Septuaginta - tai Senojo Testamento tekstas, kuriuo naudojosi senovės žydai ir kurį išsaugojo krikščionys ortodoksai. Hebrajiškas tekstas, iš kurio buvo atliekamas vertimas į graikų kalba, neišliko. Tačiau XX a. atradus hebrajiškus Kumrano rankraščius buvo rasti Senojo Testamento teksto fragmentai, kurie pateikė kitokį tam tikrų knygų hebrajišką tekstą, nei mazoretų tekstas ir neginčijamai įrodė, kad bent kai kurios graikiškos vietos, kurios buvo laikomos vertimo klaida, iš tiesų buvo išverstos iš kitokio hebrajiško originalo.

Krikščionims yra daugybė priežasčių remtis Septuagintos tekstu:

1. Septuagintos tekstas yra tas, kuriuo rėmėsi Jėzus Kristus ir Apaštalai;

Septuagintą sudaro ne 24, o 50 knygų. Didelė dalis jų nėra pripažįstama šiuolaikinių žydų ir protestantų kaip Senojo Testamento dalis, tačiau pats Jėzus Kristus jas citavo kaip autoritetingas pvz.:
Kas tau nepatinka, to ir kitam nedaryk. (Tob 4,15)Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite (Mt 7,12)
Jas citavo ir kiti žydai Evangelijoje kaltindami Jėzų: 
Juk jeigu teisusis yra Dievo vaikas, Dievas padės jam, išgelbės jį iš priešų rankos. (Išm 2,1; Mt 27,43)
Kristus citavo Psalmes ne pagal mazoretų tekstą:
Kristaus (Septuagintos) tekstasAš atversiu savo burną palyginimais, išpasakosiu nuo pasaulio sukūrimo paslėptus dalykus. (Mt 13,35; Ps 77,2)
Mozertų tekstasAtversiu burną prasmingais pavyzdžiais, atskleisiu senųjų amžių paslaptis (Ps 78,2)
Apaštalai pastoviai cituoja ne mazoretų, o Septuagintos tekstą. Pvz. šv. Paulius cituoja psalmes:

Apaštalo (Septuagintos) tekstas: Kad tavo žodžiai būtų pripažinti teisūs ir laimėtum, kai esi teisiamas. (Rom 3,4; Ps 50,4)
Mazoretų tekstasEsi tad teisus, kai mane kaltini, ir teisingas, kai savo teisme mane pasmerki. (Ps 51,6)

Anglų kalba pavyzdžiai, kur Naujajame Testamente cituojamos Septuagintos knygos, kurių nėra Mazoretų tekste, yra surinkti čia

Taip pat angliškai galite paskaityti, kur Naujajame Testamente cituojamas Senasis Testamentas, ir pamatysite, jog visos citatos yra paimtos iš Septuagintos teksto, o ne iš Mazoretų - čia.

Primenu, kad kaip bebūtų absurdiška, daugelis protestantų net nepripažįsta Jėzaus Kristaus ir Apaštalų cituojamų Septuagintos knygų kaip šventų ir paniekinamai jas vadina „deuterkanoninėmis“ bei neįtraukia į Šventąjį Raštą. Tik todėl, kad viduramžių žydų rabinai jų nebelaikė šventomis.

2. Septuagintos tekstas yra tas, kuriuo rėmėsi Šventieji Tėvai;

Nemanau, kad čia verta ką cituoti. Ortodoksams Šventasis Raštas yra Šventosios Tradicijos dalis, o visi graikakalbiai Šventieji Tėvai naudojosi Septuaginta. Daugelis slaviškųjų Tėvų (serbai, rusai, bulgarai ir t.t...) naudojasi slaviškuoju Šventojo Rašto vertimu, kuris buvo atliktas vien iš graikų k. (t.y. Senasis Testamentas į slavų kalbą verstas iš Septuagintos). Šventųjų Tėvų Raštų, taigi, ir Apaštališkosios Tradicijos kaip tokios, neįmanoma suprasti naudojantis Mazoretų tekstu, nes ši Tradicija Šventuoju Raštu pripažįsta tiesiog kitą tekstą.

3. Septuagintos tekstas yra pilnesnis už Mazoretų tekstą.

Kai kur, kur Mazoretų tekste trūksta teksto dalies, jis yra Septuagintoje. Pavyzdžiui, 145-oji Mazoretų teksto psalmė yra parašyta akrostichu, t.y. kiekviena eilutė prasideda sekančia abecėlės raide (pirmoji  - a, alef, antroji - b, bet, ir taip toliau). Tačiau Mazoretų tekste trūksta eilutės, kuri prasidėtų raide N (nun). Ši eilutė randama Septuagintos vertime (ši psalmė Septuagintoje yra 144-oji):
VIEŠPATS yra ištikimas visais savo žodžiais ir maloningas visais savo darbais. (Ps 144,14)
XX amžiuje, atradus Kumrano rankraščius, buvo atrastas ir 144-osios Septuagintos psalmės hebrajiškas originalas. Nenuostabu, jog toje psalmėje rasta ir ši eilutė, ir hebrajiškas tekstas prasideda raide „nun“ (N). Todėl daugelis šiuolaikinių vertėjų į nacionalines kalbas kartais jau patys, savavališkai versdami Senąjį Testamentą iš hebrajų kalbos prideda šią eilutę iš Septuagintos, kad būtų N eilutė (taip padarė, pavyzdžiui, A. Rubšys).

Tai tik įrodo, jog žydų išsaugotas tekstas nebūtinai yra teisingiausias. 

Tokios, tad, galėtų būti įvardytos pagrindinės priežastys, kodėl Ortodoksų Bažnyčios rėmimasis per šimtmečius išsaugotu Šventojo Rašto kanonu ir teksto korpusu yra ne šiaip anachronistinė archaika, neaiškus konservatyvizmas, o protingas ir pasvertas dalykas. Kristus savo dieviškumą rėmė ne naudodamas viduramžių rabinų Senojo Testamento tekstą, o Senovės Izraelio tekstą, kuris buvo kitoks ir kurį išsaugojo Šventoji Tradicija, nors ir graikų kalba. Tai buvo Dievo Apvaizdos patvarkymas, nes būtent graikų kalba šimtmečius buvo tarptautinė ir suprantama visame civilizuotame pasaulyje. O apie žydus pasakyta: „per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo išganymas, kad juos paimtų pavydas.“ (Rom 11,11)

2014 m. spalio 13 d., pirmadienis

Kodėl aš nesu marksistas?


Paauglystėje buvau be galo susižavėjęs radikaliomis kairiosiomis pasaulio pertvarkymo idėjomis, ypač Karlu Marxu, Vladimiru Leninu, Piotru Kropotkinu. Kairioji politinė filosofija buvo pirmasis mano filosofinis interesas, kuris studijų metais pats save išsėmė ir kurį pakeitė interesas marksizmo priešybei - metafizikai ir teistiniam egzistencializmui. Todėl kai kas, radęs internete mano senuosius straipsnius, pasirašytus slapyvardžiais, kuriuose kritikuoju religiją, žmonių nelygybę bei kapitalistinę santvarką klausia, kas nutiko, jog dabar be jokių pseudonimų viešai išpažįstu Kristų ir vedu tinklaraštį, skirtą krikščionybei.

Akylesni skaitytojai gali pastebėti, kad iš tikro mano pažiūros žemiškuose reikaluose pasikeitė ne tiek jau radikaliai. Tiesiog pasikeitė mano pažiūros į žemiškus reikalus. O pasikeitimui turėjo įtakos tiek išsilavinimas, tiek egzistencinė patirtis.

Visada, kai tik skaitydavau Evangeliją, Kristaus žodžiai virpino mano širdį. Išsiilgusiems teisingumo Kristus sako: „Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. [...] Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5,6). Tačiau Šventojo Rašto visuma negalėjo  prabilti į mano širdį, nes aš jo nesupratau: įsivaizdavau, jog krikščionių Dievas yra žilabarzdis dėdulė, sėdintis ant debesies, dangaus karalystė - aukštai žydram dangum ant baltų debesų aukso tvora aptverti dvarai ir sodai, apie kuriuos skraido rubuiliai angeliukai baltais spranais. Prireikė laiko kol supratau, kad tai, kuo netikiu, nėra krikščionybė.

Kita vertus, Dievas yra asmuo ir prabyla asmeniškai, todėl Raštas gali prabilti tik tada, kai skaitantysis yra tinkamo nusistatymo, o kaip prie to nusistatymo ateinama - turbūt kiekvienu atveju yra atskiras atsivertimo slėpinys. Saliamonas rašo: „Trys dalykai yra man perdėm nuostabūs, keturių iš tikrųjų negaliu suprasti: kaip erelis skrenda padangėmis, kaip žaltys šliaužia statmena uola, kaip laivas plaukia plačia jūra ir kaip vaikinas randa kelią su mergina.“ (Pat 30,18-19). Ar sielos ryšis su Dievu, kurį šventasis Augustinas vadina religio, nėra panašus į vaikino ir merginos sielų santykius? Tai yra tam tikras dviejų valių susiliejimas, bendradarbiavimas, kuriame dažnai sunku pasakyti, kur prasideda viena valia, o kur - kita.

Bet grįžkime nuo dangaus į žemę. Kas gi marksizme yra taip blogai, kad aš nebesižaviu radikaliais planais keisti visuomenę? Pradėsiu nuo bendriausių dalykų.

MARKSIZMO ESMĖ

Visuomenės tvarką tiriančios filosofijos požiūriu, mano nuomone, yra du vienodai neteisingi kraštutinumai, į kuriuos galima nuklysti. Pirmojo kraštutinumo laikosi gana įtakingas Vakarų mistikas-okultistas Manly P. Hall (ir jis būdingas tokio dvasingumo žmonėms). Savo žymiojoje paskaitoje apie depresiją jis teigia, esą žmonės dažnai kaltina visus, tik ne save. Jie kaltina aplinkinius žmonės, kaltina sistemą, tačiau iš tiesų patys yra savo nelaimės priežastis. Viena vertus, sistemos jie nepajėgūs pakeisti. Antra vertus, kas yra sistema, nei daug „aš“? Todėl mistikas kviečia keisti save, o ne sistemą.

Nors pati mintis, tinkamame kontekste, yra protinga, tačiau, manau, ištara apie sistemą yra klaidinga. Taip, jei žmogus yra pasiryžęs tapti atsiskyrėliu, eremitu, išeiti į dykumą ir gyventi pavieniui, tai jam nebereikia rūpintis sistema – lieka rūpintis tik savuoju „aš“. Tačiau jei jis nori gyventi bendruomenėje, bendruomeniškam sambūviui neužtenka, kad kiekvienas rūpintųsi savuoju „aš“ – reikia bendro sugyvenimo taisyklių.

Būtent dėl to, kaip pastebi Thomas Mertonas, dykumų vienuolijos yra geriausia vieta mažam „komunizmui“ įgyvendinti. Komunizmas – pagal K. Marxo „Gotos programos kritiką“ – tai visuomeninė santvarka (tam tikra prasme – sistema), kurioje kiekvienas narys dirba pagal savo galimybes, o gauna – pagal poreikius. Kai dykumos vienuolijoje tegyvena apie 12 žmonių, tai labai lengva visiems susitarti dėl taisyklių (regulos), keisti nevykusias, neveikiančias taisykles ir jų bendrai laikytis, galbūt net išmetant tuos, kurie nerodo entuziazmo tų taisyklių laikytis.

Komunos – mažosios bendruomenės – yra puiki terpė gražiausiems komunistiniams eksperimentams. Tačiau daug sunkiau sutarti dėl taisyklių, užtikrinti jų laikymąsi ir išmesti tas, kurios neveikia, kai visuomenę sudaro ne 12, o tarkim, 3 milijonai, 100 milijonų ar 7 milijardai žmonių. Tokiu atveju ir pažeidėjus sunkiau nustatyti, nekalbant apie kontrolę.

Pabrėžiu, kad dėl taisyklių reikia sutarti ir jas tobulinti, nes visuma nėra tik dalių suma, valstybė nėra atskirų jos narių suma. Paimkime analogiją. Net jei visi vairuotojai nuoširdžiai stengtųsi būti gerais vairuotojais, laikytis visų eismo taisyklių, bet eismo taisyklės būtų blogos, tai vis tiek eismas vyktų blogai. Lygiai taip pat, net jei visi žmonės būtų moraliai nepriekaištingi šventieji, stengiantys tobulai paklusti valstybės įstatymams, tai įstatymams esant blogiems, jie vis tiek gyventų blogai. Tik tokiems žmonėms taisykles kaitalioti būtų lengviau.

Politinė filosofija – tai filosofinis tyrimas, siekiantis atskleisti, kaip geriausiai sutvarkyti mūsų bendruomeninį gyvenimą. Mūsų bendruomeninis gyvenimas, tai, žinoma, ne tik kelių eismo taisyklės ar įstatymai – tai ekonominė santvarka, kultūrinės ir socialinės praktikos, politinės institucijos ir kt. Sistema  – o systema graikiškai reiškia „tai, kas su-dėta kartu“ – nėra tik žmonių etinių santykių, t.y. jų gerų/blogų poelgių išraiška. Sistema yra atskira žmonių sukurta tikrovė, pagal kurią sutvarkyti jų tarpusavio santykiai.

Karlo Marxo kapitalizmo kritikos esmė, šioje perspektyvoje, galėtų būti apibendrinta vienu sakiniu – kapitalizmas yra tokia žmonių santykių sistema, kuri, viena vertus, yra sau prieštaraujanti, kita vertus, - neteisinga; todėl ji yra pasmerkta žlugti, netgi jeigu visi jos dalyviai kuo sąžiningiausiai vykdys jos taisykles. Kapitalizmas – neteisingų taisyklių sankloda, kuri pati reikalaujasi būti pakeista.

Įžvalgesni skaitytojai jau čia gali pastebėti europocentristinį marksizmo pobūdį – visa marksizmo filosofija yra persmelkta sisteminiu mąstymu, būdingu ypač vokiškajai filosofijai, tačiau visiškai nebūdingu, pavyzdžiui, Rytų kultūroms. Kaip žinia, Indijai vargiai tiktų mano analogija su kelių eismo taisyklėmis, nes ten daugelis vairuotojų vadovaujasi nuovoka, o ne taisyklėmis – Vakarų kultūrinis mentalitetas ten vis dar nėra pilnai įsitvirtinęs ir dar klausimas, ar ten jo apskritai reikia.

Siauriausiąja prasme, marksizmas – tai politinės sistemos tyrimo būdas (analizės metodas), kurio tikslas – dabartinės politinės sistemos kritika. Tačiau iš šio kuklaus tikslo išauga milžiniška marksistinės filosofijos sistema, kurią galima apibrėžti kaip ištisą pasaulėžiūrą, susidedančią iš tam tikrų pažiūrų į ekonomiką, filosofiją, sociologiją ir istoriją. Negatyvumas – tam tikras esminis marksizmo sistemos bruožas, nes marksistinio metodo esmė – kritika, o ne pozityvioji politinė programa. Marksizmas nebando atskleisti, kaip geriausia sutvarkyti visuomenės bendruomeninį gyvenimą, o bando atskleisti vidinius dabartinės santvarkos prieštaravimus, kad jai padėtų susinaikinti.

Komunistai kviečia sunaikinti socialiai neteisingą sistemą jos pačiomis priemonėmis. „Komunistų partijos manifeste“ K. Marxas ir F. Engelsas rašo: „šiuolaikinė buržuazinė visuomenė su savo buržuaziniais gamybos ir mainų santykiais, buržuaziniais nuosavybės santykiais, lyg burte išbūrusi tokias galingas gamybos ir mainų priemones, panaši į burtininką, kuris nebeįstengia suvaldyti savo paties burtų iššauktų požeminių jėgų“. Komunistai nori stumtelėti šį burtininką, kad jis tėkšteltųsi veidu žemyn į savo katilą su magišku nuoviru ir driokstelėtų kartu su visa savo „laboratorija“, o po driokstelėjimo sekanti kambario renovacija turėtų būti bet kuriuo atveju pažangesnė.

MARKSIZMAS REIKALAUJA PRAKTIKOS BE TEORIJOS

Marksizmas yra antifilosofija. Filosofijos esmės klausimas yra sudėtingas ir čia jo nedera plėtoti. Filosofijos atžvilgiu galima kelti klausimą, ar apskritai tai nėra tik Vakarų kultūros fenomenas. Viena vertus, galima teigti, jog kokia Vaišešikos Indijos mąstymo mokykla yra toks pat filosofijos pavyzdys, kaip ir Demokrito atomizmas. Kita vertus, neįmanoma paneigti, jog Indijos mąstymo mokyklos yra glaudžiai susijusios su religija, sinkretiškos, savo pažinimo šaltiniu nesirenka prigimtinio proto. Filosofijoje, kaip kultūros reiškinyje, kokį mes jį pažįstame iš Senovės Graikijos, yra kažkas tokio individualaus, kas būdinga tik Vakarams; kita vertus – tai universali žmogaus dvasinio veiklumo forma, būdinga ir profesoriams, ir studentams, ir suaugusiems, ir vaikams, ir vokiečiams, ir kinams. Taip, kaip ne visi yra menininkai, bet visi piešia, taip ir ne visi yra filosofai, bet visi filosofuoja.

Pavadinimas „filosofija“ graikiškai reiškia „meilę išminčiai“. Šiandieninė akademinė filosofija yra suprantama kaip mokslas ar disciplina susijusi su bendriausiais dalykais (būties, gyvenimo dėsniais ar metodo, kalbos analize). Marksistinė filosofija gimė vokiečių kritinės filosofijos tradicijoje, todėl jos pagrindinė užduotis yra kritika. Imanuelis Kantas suprato kritiką kaip galimybės sąlygų tyrimą. Pagrindine filosofijos užduotimi Kanto veikaluose tampa patyrimo galimybės sąlygų kritika, t.y. nustatymas, kokiomis sąlygomis iš viso yra galimas pažinimas. Antikos filosofijos „kas vyksta?“ keičiamas į naują „kokiomis sąlygomis galiu žinoti, kas vyksta?“.

Marksizme politinės filosofijos „kas yra teisinga visuomenės sankloda?“ keičia „kokiomis sąlygomis gali būti sukurta teisinga visuomenės sankloda?“. Todėl Friedrichas Engelsas brošiūroje „Komunizmo pagrindai“ siūlo tokį marksizmo apibrėžimą – tai „mokymas apie proletariato išsivadavimo sąlygas“. Proletaras, marksistine prasme, yra žmogus, parduodantis savo darbo jėgą, t.y. samdomas dirbantysis.

Marksizmas yra antifilosofija, nes jo „filosofinė programa“ yra nukreipta prieš klasikinę filosofiją (kaip ir Nietzsches bei Freudo). Klasikinėje filosofijoje meilė išminčiai yra suvokiama kaip savitikslė, kaip aukščiausias gėris. Dažno graikų išminčiau idealas buvo save mąstantis mąstymas, t.y. kontempliuojantis savipakankamas žmogus. Šitaip Aristotelis įsivaizdavo dievą, o Epikūras – dievus, be to, pats atsiskyręs užsidarė sode, kur su bičiuliais iki mirties filosofavo. Platonas įkūrė savo atskirą bendruomenę, kuri vadinosi „Akademija“. Filosofas užsiima teoriniu, kontempliaciniu gyvenimu. Jo kaip filosofo užduotis yra ne tiek gyventi politinį gyvenimą, kiek suvokti būtį kaip būtį. Marksistinėje filosofijoje filosofija netenka klasikinio statuso.

Savo „Tezėse apie Feuerbachą“ Marxas sako: „filosofai tik įvairiai aiškino pasaulį, bet esmė yra jį pakeisti“. Marxui rūpi kapitalistinės sistemos sunaikinimas, jos paneigimas, o neigimas marksistinėje filosofijoje visada turi paradoksaliai pozityvią prasmę – neigimas yra kūrimas. Šioje Marxo tezėje, kaip pastebi Martinas Heideggeris, glūdi neišvengiamas hermeneutinis prieštaravimas, kurį aš supaprastindamas perteiksiu sava iliustracija.

Jei valdai mechanizmą traukydamas už virvučių, tai rezultatą geriausiai pasieksi žinodamas, ką kokia virvutė daro. Tam turi sėdėti ir ilgai studijuoti mechanizmą. Visuomenė – tai juo labiau ne mechanizmas, o gyvas organizmas, kur virvučių funkcijos kinta jų net netampant, o patempus virvutę viskas keičiasi dar labiau. Todėl tam, kad pasaulį keistum, o ne tik bergždžiai stengtumeis, reikia pirma paaiškinti pasaulį. Todėl, Heideggerio žodžiais, „pirmoji sakinio dalis neigia klasikinės filosofijos reikmę, o antroji ją teigia“. Tai, ko gero yra priežastis, kodėl istoriškai Vakarų marksistai iš gatvės barikadų sulindo atgal į universitetus.

Visuomenė - tai tekstas, prie kurio prieiname su savo prie-tarais (tuo, kas ištariama prieš - istoriniu, kultūrinių ir kt. kontekstais). Tačiau skirtingai nei skaitant knygą, visuomenės „tekstas“ pastoviai keičiasi. Supratimo procese kinta ne tik suprantatysis, bet ir tai, kas suprantama. O jei suprantatysis yra dar ir keičiantysis, tai supratimo procesas darosi dar keblesnis. 

Marksizmą apibūdina šis dialektinis prieštaravimas tarp siekio pažinti visuomenę, pažinti proletariato išsivadavimo sąlygas ir išvaduoti proletariatą (pastarąjį siekį Heideggeris laikė peržengiančiu filosofiją, todėl jį įvardijo kaip teologinį). Ši įtampa marksizme taip ir lieka sunkiai įveikiama. Bet prieštaravimas visada marksistinėje filosofijoje buvo suvokiamas kaip progreso, o ne aklavietės pamatas, aklavietė visada buvo suvokiama kaip nauja pradžia, todėl prieštaravimo egzistavimas niekada neturėtų išgąsdinti marksizmo sekėjų. 

Krikščioniškoji filosofija teigia teorijos ir praktikos vienovę, ką iliustruoja Mortos ir Marijos (Lk 10) alegorija Origeno aiškinime. Evangelijos istorijoje Morta darbavosi virtuvėje, kol Marija sėdėjo prie Kristaus kojų ir klausėsi Jo mokymo. Pasiskundus Mortai dėl Marijos elgesio, Kristus atsakė: „Morta, Morta, tu rūpiniesi ir sielojiesi daugeliu dalykų, o reikia tik vieno. Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“. Jei kažkada Talis, užsižiūrėjęs į žvaigždes ir įkritęs į duobę, galėjo su panieka žiūrėti į besijuokiančią iš jo tarnaitę, tai Kristus išaukština Mortą kreipiniu: „Morta, Morta“ (plg. „Moze, Moze“ - Iš 3,4, „Sauliau, Sauliau“ - Apd 26,14). Marksizmas pasuko į kraštutinumą ir išaukštino Mortą, kuriai dirbant Kristus su Marija „veltėdžiavo“ - tas išaukštinimas ypač matyti sovietinėje „darbininkų grožio“ mitologijoje.

Antikoje neigiamą požiūrį į darbą iliustruoja Sizifo mitas. Komunistinėje pasaulėžiūroje neigiamą požiūrį į theoria iliustruoja paties Marxo „Kapitale“ romantizuojamas darbininko paveikslas. Krikščionybėje ši mąstymo ir darymo priešybė yra sunaikinama per darbo prasmės transformaciją santykyje su Dievu. 

Marksizmas, sekdamas savo Mortos idealizacijos prielaida, negalėjo neišsigimti. Kai žmogus daro vien tik tam, kad daryt (nes juk tikslas yra „pakeisti“, o ne „paaiškinti“), tada, iš tikro, jis pats atsiduria situacijoje kai „nebeįstengia suvaldyti savo paties burtų iššauktų požeminių jėgų“. Juk tas socialinis nestabilumas, egzistavęs Marxo laikas, buvo iššauktas ankstyvojo kapitalizmo pelno-dėl-pelno siekio, kai bet kokiomis priemonėmis, nesuprantant nei kaip tai pakeis visuomenę, nei ką tai reikš žmonių gyvenimuose, imtos diegti naujovės, sugriovusios senąją socialinę tvarką. Šis nestabilumas gerokai sumažėjo pasikeitus kapitalistų elgesio logikai. Neabejotina, kad burtininkas, kuris nežino ką pats daro, ima kurti mitus, paaiškinančius jo veiklą - ideologiją. Bet istoriškai marksistai atsidurdavo daug keblesnėje padėtyje, nei kapitalistai

BE TEORIJOS, MARKSIZMAS VIRSTA PSEUDORELIGIJA

Istoriškai marksizmas buvo įgavęs parareliginį (pseudoreliginį) pavidalą. Sovietinis marksizmas-leninizmas turėjo bendruomenę: ją sudarė Tarybų Sąjungos piliečiai, kuriuos vedė Komunistų Partija, bei jos lyderis – Generalinis Sekretorius. Analogiškai Romos Katalikų Bažnyčią sudaro jos nariai, kuriuos veda dvasininkija ir jos lyderis – Romos popiežius. Tarybinis marksizmas turėjo ir savo steigiamuosius „Raštus“, kuriuos ta bendruomenė aiškino: Markso ir Engelso, bei Lenino veikalus, kuriuos kruopščiai cituodavo visi marksistai, net jei citata ir neturėjo tiesioginio ryšio su tekstu. Tuos veikalus interpretuoti buvo galima tik TSKP susirinkimų, išleidžiamų knygelių pavidalais, šviesoje. Palyginimui, Šventasis Raštas ir Bažnyčios Mokytojų raštai, Romos Katalikų Bažnyčioje, yra interpretuojami Visuotinių Bažnyčios Susirinkimų, Popiežiaus enciklikų ir kt. dokumentų šviesoje. Kitaip tariant, Tarybinis marksizmas-leninizmas turėjo savo bendruomenę, su savais autoritetais, savais lyderiais, sava tradicija, sava hermeneutika.

Sovietinis komunizmas turėjo ir aiškią etinę pasaulėžiūrą, nurodymų ir draudimų sistemą. Tą itin aiškiai parodo 1961 metais (22-ojo TSKP suvažiavimo metu) išleista „Moralinis komunizmo statytojo kodeksas“, kuriame netgi užslėptu pavidalu pasirodo citatos iš krikščioniškojo Šventojo Rašto (pvz. „kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3,10)). TSRS marksizmo-leninizmo vadovėliai skelbė, jog marksizmas yra ir dorovinė bei auklėjimo sistema.

Netruko TSRS atsirasti ir specifiniai ritualai. Bažnytinė santuoka (iki tol – vienintelė šiose šalyse egzistavusi santuokos forma) buvo pakeista naujai sukurta tarybinių piliečių jungtuvių ceremonija vitražais išpuoštuose „Santuokų rūmuose“ („Zagse“), sudaužiant šampano stiklines prie Lenino paminklo. Tarybų Sąjunga siūlė ir savo alternatyvas laidotuvių ceremonijai, vietoje krikšto liudijimų žmonės gavo gimimo liudijimus, vietoje pirmosios Komunijos ar pirmosios išpažinties – stojimas į spaliukus, pionierius. Religinės šventes pakeitė „darbininkų“ šventės – gegužės pirmoji, Naujieji Metai ir kitos šventės, su savo specialiais papročiais (eisenomis, Genseko sveikinimu ir kt.).

Šventenybės baimę ir drebėjimą kėlė Lenino paminklai, patosiški tarybiniai maršai bei himnai. Josifo Stalino laidotuvių kadrai primena popiežiaus mirtį, o oficialiojoje žiniasklaidoje Stalinas buvo apibūdinamas kaip „Tėvas“, „Globėjas“ ir kt. Kaip marksizmas pavirto šia pseudoreligija – įdomus klausimas, tačiau tai tėra tam tikra marksizmo, kaip istorinio fenomeno, išraiškos forma, bet ji neapima marksizmo visumos.

Pasak paties K. Marxo nuomonės, išdėstytos darbe „Hegelio teisės filosofijos kritikai“, religija yra susvetimėjimo produktas. Paprastai kalbant, išnaudojamo žmogaus dvasinė padėtis sutrinka ir jis ieško išsigelbėjimo anapusybėje. Minėtame veikale religija pasmerkiama kaip „opiumas liaudžiai“, nes gali būti panaudota kaip masių apraminimo ir esamos padėties pateisinimo priemonė. Tokiu būdu marksistai pačiu marksizmu gali paaiškinti, kodėl TSRS susiformavo ši pseudoreligija – jei sutinkame su prielaida, jog TSRS nebuvo įgyvendinti komunistiniai idealai, tai buvo tik nesėkmingas bandymas įveikti susvetimėjimą, tai įvyko logiška jo baigtis – nepavykus įveikti susvetimėjimo, pradėjo reikštis susvetimėjimo išraiška – religija.

Tačiau toks „teisinimasis“ tėra problemos gydymas problema. Kaip jau minėjau, marksizmo didžioji problema yra kontempliatyvaus ir praktinio gyvenimo priešprieša, kuri gimdo nepagrįstą politinę elgseną. Tai elgsenai nedavus vaisių marksistas, užuot pripažinęs kontempliatyvaus atsitraukimo būtinybę, užuot elgęsis konservatyviau, nori daugiau veiksmo - darykime daugiau ir dažniau, kol kas nors nepavyks. O tuo metu dėl šių „eksperimentų“ miršta žmonės.

Dėl šių aplinkybių marksizmas yra linkęs virsti religija. Kadangi nėra ne tik visuotinai moksliškai pripažintos teorijos, bet ir niekam iki šiol nepavyko vadovaujantis marksizmu sukurti tobulos visuomenės (t.y. nėra praktinių vaisių, kurių reikalauja pats marksistinis tiesos kriterijus), tai belieka viską uždengti miglotais aiškinimais. Čia vyrauja panaši logika, kaip apokaliptinių sektų po neįvykusios pasaulio pabaigos - viską reikia peraiškinti ir tęsti veiklą.

BŪDAMAS PSEUDORELIGIJA, JIS PANAUDOJAMAS DESPOTIJAI

Marksizmą yra lengva panaudoti despotijai - kas yra ne kartą istoriškai buvo įvykę (ir tebevyksta). Šį paradoksą aprašęs yra Slavojus Žižekas. Bėda yra ta, kad marksizmas tikina atliekąs „objektyvią visuomenės analizę“, kuri atskleidžia „subjektų interesus“. Pasak marksizmo, žmogaus interesai yra „objektyvūs“, apsprendžiami jo ekonominės padėties. Tai atveria kelia ydingam subjektyviam „objektyvumo“ interpretavimui:

1. Marksizmas teigia, jog egzistuoja objektyvūs istoriniai dėsniai, pagal kuriuos revoliucinė klasė - proletariatas - turi įvykdyti revoliuciją. Tokiu būdu visi padariniai yra „objektyviai nulemti“. Jie yra nepriklausomai nuo subjekto siekių, nes yra reguliuojami istorijos dėsniu;
2. Subjektas, pasiskelbęs ginąs „proletariato interesus“, uzurpuoja teisę spręsti, ką kitų veiksmai „objektyviai reiškia“;
3. Neįmanoma sužinoti, ar subjektas atstovauja proletariato interesus vienu ar kitu atveju (kokiu būdu tai padaryti? Sociologine apklausa?).

Kaip tai atrodo praktikoje? Leninas pasiskelbia, kad jis yra darbininkų klasės interesų atstovas. Nors jis ir nėra darbininkas, bet jis nėra ir buržua - jis tiesiog apsiima ginti darbininkų interesus. Jei kas nors drįsta kritikuoti Leniną, tai jis kritikuoja darbininkų klasės interesus; jei kas nors kritikuoja Lenino veiksmus, tai jis kritikuoja darbininkų klasės interesų gynimą. Jei kas nors nenori matyti Lenino valdžioje, tai tas kas nors nori nuversti darbininkų valdžią.

Šitaip „proletariato diktatūra“ labai greitai leninistinėje marksizmo interpretacijoje išsigimė į „avangardo diktatūrą“. Kitaip tariant, dirbančiųjų dauguma ne įsitvirtino valdžioje, kaip turėjo būti pagal Marxą, o valdžioje įsitvirtino grupelė politikų, kurie apsiskelbė dirbančiųjų daugumos atstovai. Nors pretenduojama į objektyvią teoriją, ji neišvengiamai virsta subjektyvistiniu aiškinimu, kas kieno interesus atstovauja, kas yra liaudies priešas ir panašiai.

Gali atrodyti, kad marksizmas kaip socialinis mokymas yra visiškai nesusijęs su jo iškraipymais istorijoje, bet, kaip rašiau, mano gyliu įsitikinimu, istorinės, marksizmo pagimdytos išsigimusios socialinės santvarkos tiesiogiai susijusios su giliais prieštaravimais marksizmo viduje, pirmiausia, praktikos išaukštinimu. 

KODĖL KRIKŠČIONYBĖ?

Skaitytojas, pastudijavęs krikščionybės istoriją ir marksizmo socialinį kontekstą, nesunkiai nustatytų, jog Karlo Marxo mokymas - protestantiškosios reformacijos radikalizacijos vaisius. Visas marksistinis diskursas yra persmelktas Vakarietiškosios krikščionybės įvaizdžių. Maištaudamas prieš to meto protestantizmo idealą, visą laiką pelno siekiantį, taupų buržujų, kuris pats buvo maištas prieš viduramžių idealus - vargstantį žemdirbį, elgetą ir dosnų, turtingą karalių, Marxas atlieka tam tikrą inversiją ir buržujui priešpastato triūsiantį darbininką. „Kapitale“ pats Marxas naudoja Egipto vergų įvaizdį. Tačiau nutylima, Marxas yra tas Mozė, kuris, būdamas mikčius, pasitelkia į pagalbą Aaroną - Engelsą ir kartu jie ruošias išvesti Izraelį į Pažadėtąją žemę...

Tai ne šiaip žodžių žaismas, o struktūrinė analogija. Visas vokiečių idealizmas alsavo krikščioniška retorika (su hermetizmo prieskoniais), Dievo veikimu istorijoje, o Marxas tiesiog nutarė ne leistis „nuo dangaus į žemę“, o kilti „iš žemės į dangų“ (kaip rašo „Vokiečių ideologijoje“). Kitaip tariant, išsaugoti daugelį gerųjų vokiškojo protestantizmo ir idealizmo bruožų, bet pašalinti iš teorijos paprastam proletarui sudėtingas metafizines vingrybes. 

Atsakymas į klausimą „kodėl krikščionybė?“ paprastas: kaip apie tai pasisakė buvęs rusų marksistas Nikolajus Berdjajevas, Marxas smulkiai aprašo dirbančiųjų kančią, bet niekur pas jį nėra žodžių „ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“.

Marksistai manipuliuoja žmogaus nelaimingumu, idant jis prisidėtų prie revoliucijos. Iš tiesų tam, kad žmogus būtų laimingas, revoliucijos nereikia - reikia tinkamo nusistatymo.

2014 m. spalio 12 d., sekmadienis

Apie liturgiją - 2 (katechezė) [audio]



Atleiskite, neįsirašė vidurinioji pokalbio dalis. Pasakojau apie Trisagion giesmę ir Apaštalo skaitinį.

Pastabos:

- Vienoje vietoje vietoj šv. Bazilijaus Didžiojo pasakiau „šv. Jono Auksaburnio“. 

Pasak Tradicijos, Trisagion giesmė atsirado V amžiuje, ka Konstantinopolį siaubė žemės drebėjimas. Tuomet visiems besimeldžiant vienas vaikas pakilo į orą ir pradėjo melstis „šventas Dieve, šventas galingasai, šventas nemirtingasai, pasigailėk mūsų“. Po šių žodžių jis mirė.

Giesmė yra sukurta Izaijo pranašystės, kurioje Serafimai meldėsi „šventas, šventas, šventas...“ pagrindu. Liturgikos istorikai teigia, esą jos šaknys senesnės nei tradicinė legenda ir siekia ankstyviausius krikščionybės laikus.

Trisagion giesmės metu tarp kunigo ir diakono vyksta dialogas, jie atsistoja aukštojoje vietoje, kur patarnautojas prieina palaiminimo skaityti Apaštalui. 

Prieš skaitant Apaštalą, yra giedamas Prokimenas (gr. Prokeimenon - tai, kas eina prieš). Prokimenas - tai dvi eilutės iš psalmių. Šios eilutės, pakeičiančios kažkada šioje vietoje buvusį psalmių skaitinį, turi priminti žmonėms tam tikrą psalmių tekstą, paruošti juos Apaštalo skaitiniui.

Po Apaštalo skaitinio giedamas Aleliuarijus (kitos dvi Psalmių eilutės). Prokimenas skaitomas taip: skaitovas skaito pirmą eilutę, tada choras ją atkartoja, antrą eilutę - choras kartoja pirmą, pusę pirmos eilutės - choras gieda antrąją pusę eilutės. Giedant aleliuarijų, choras gieda tik žodžius „aleliuja, aleliuja, aleliuja“.

Visi trys - Prokimenas, Apaštalo skaitinys ir Aleliuarijus - yra trys atskiri, svarbūs liturgijos momentai. Todėl prieš kiekvieną jų diakonas skelbia: „Dieviškoji išmintis“.

Mažojo įžengimo metu skelbiama: „Dieviškoji išmintis! Stovėkime pagarbiai!“ (gr. „Sophia! Orthoi!“ pažodžiui: „Išmintis! Tiesiai!“). Toks vertimas pasirinktas, nes graikų kalboje yra daugybė žodžių reiškiančių išmintį (pvz. phronesis - praktinė išmintis), o Sophia - aukščiausia išminties forma (Šv. Rašte taip įvardijamas Kristus). Orthoi, pasak Kurajevo, kažkada buvo ir senovinė karinė komanda (plg. „lygiuot!“).

2014 m. spalio 10 d., penktadienis

Ar Šventoji Tradicija gali būti peržiūrima, jei ji - neteisinga?

Ta pat skaitykite: Bažnyčios mokymo šaltiniai: Šv. Raštas ir Šv. Tradicija

Pirmiausia derėtų skirti Bažnyčią kaip mistinį Kristaus Kūną, kaip Šventosios Dvasios gyvenimą žemėje ir Bažnyčią kaip žmogišką įstaigą. Bažnyčia kaip Šventosios Dvasios gyvenimas yra neklystanti, tačiau klysti gali žmonės. Ar buvo istorijoje tokių atvejų, jog daugelis žmonių, tvirtinusių, jog yra krikščionys, klydo ir pripažino savo klaidą? Buvo. IV-ajame amžiuje didžioji dalis žmonių, kurie vadino save krikščionimis, priklausė arijonizmo erezijai. Šv. Atanazas Didysis ir jo sekėjai, įrodinėję, jog arijonizmas - erezija, buvo opozicinė mažuma. Bet jie apgynė savo ortodoksiškumą, tikratikystę ir žmonės grįžo prie Šventosios Tradicijos.

Tas pats buvo ir kai daugelis Bažnyčios narių keliems šimtmečiams atkrito į ikonoklazmo (ikonų niekinimo) ereziją, ir daugybė kitų atvejų. Buvo laikas, kai į ereziją atkrito Romos popiežius, tuomet vis dar vadovavęs Ortodoksų Bažnyčiai - Honorijus I (anatemizuotas Bažnyčios už monergizmo ereziją). Žinoma, ortodoksai tiki, kad popiežiaus paklydimo pavyzdys yra ir Romos katalikybės atsiskyrimas.

Šventoji Tradicija negali būti peržiūrima, ji gali būti tik atrandama. Šventasis Raštas tėra Šventosios Tradicijos dalis, todėl jo tyrimai atskleidžia, kokia yra Šventoji Tradicija. Jeigu būtų užtikrintai įrodyta, kad Ortodoksų Bažnyčioje šiandien jos nariai - žmonės - neteisingai supranta Šventąjį Raštą, reikštų, jog tie žmonės atkrito nuo Šventosios Tradicijos. Nesvarbu, protestantai ar kas tuos tyrimus padarė. Tačiau Bažnyčia yra apdairi ir negali blaškytis pagal kiekvieną naują biblistikos atradimą. Mokslas turi savybę būti nepastovus - tai lemia žmogiškosios Bažnyčios santykį su naujausiais mokslo laimėjimais. Kai juos patikrina laikas, jie inkorporuojami į Bažnyčios praktiką.


Tokį apdairumą patvirtina daugybė praktinių atvejų. Pavyzdžiui, iki XIX amžiaus buvo galima sudvejoti, ar abortų draudimas, interpretuojant juos kaip žudymą, nėra vėlesnis, išgalvotas Bažnyčios, neegzistavęs Apaštalų laikais. XIX a. atrastas Didachės, senovinio Apaštalų mokinių laikų dokumento tekstas patvirtino šios tradicijos senoviškumą. 

Bažnyčia Šventajame Rašte yra alegoriškai apibūdinama kaip nuotaka. Gera nuotaka nesiblaško sutikusi kiekvieną gražų jaunikaitį, išgirdusį kiekvieną gražų žodį, o ištikimai laukia jaunikio ir elgiasi apdairiai. 

----------

Savo klausimus galite užduoti http://ask.fm/GintarasSungaila

Pagonybė: sena ir nauja. Paskaita [video]



Mano paskaita LUNI apie neopagonybę. Straipsnis apie ją - čia.

Mano Youtube kanalas pasiekiamas adresu http://video.ortodoksas.lt 

2014 m. spalio 5 d., sekmadienis

Apie liturgiją - 1 (katechezė) [audio]



Pastabos:

- Leiturgia graikiškai reiškia „viešas darbas“;
- Pesach reiškia „Perėjimą“ (ne „išėjimą“, kaip klaidingai išverčiau įraše).

Katechezė šv. Paraskevės parapijoje.

2014 m. spalio 1 d., trečiadienis

Paskaita apie „naujuosius pagonis“


2014 m. spalio 9 d., ketvirtadienį, 18:00 val. Laisvasis universitetas (LUNI) kviečia į filosofijos mokslus baigusio Gintaro Sungailos paskaitą „Pagonybė: sena ir nauja“. Renginys vyks Venclovų namuose, Pamėnkalnio g. 34, Vilniuje.

Pastaruosius keletą dešimtmečių daugybėje valstybių pagausėjo bandymų atkurti senąją pagonių religiją. Naujai kuriamos religinės bendruomenės teigia, esą jos išpažįsta „senąjį tikėjimą“, teisiškai siekia tradicinės religinės bendruomenės statuso. Ar ši restauracija yra įmanoma? Su kokiais rimtais teoriniais keblumais susiduria šiuolaikiniai pagonys?

Paskaitoje bus svarstoma pagonybė kaip istorinis fenomenas, krikščioniškosios kultūros įtaka mūsų požiūriui į pagonybę, pristatomos problemos, su kuriomis susiduria norintys suprasti senovės tikėjimus. Paskaitos pabaigoje vyks diskusija.
https://www.facebook.com/events/1502608399995345/

LUNI šią paskaitą mane pakvietė perskaityti po šio straipsnio pasirodymo - http://www.arche.lt/2014/07/gintaras-sungaila-apie-naujuosius.html