Šv. Nilas Sinajietis. Apie godumą (meilę sidabrui)
 |
| Kristus išvaro prekeivius iš Jeruzalės Šventyklos |
2. Norintys išnaikinti aistras, tegu pirma sunaikina šią jų šaknį. Kol gi lieka godumas, nepadarysi sau naudos, kirsdamas šakas; nes jei ir nukrisi, jos vėl ataugs.
3. Daugturys (πολυκτήμων) vienuolis - perkrautas laivas, lengvai paskandinamas audros sukeliamose bangose.
4. Beturtis vienuolis - lengvas keliauninkas, bet kur randąs uostą.
5. Beturtis vienuolis - aukštai sklandantis erelis, besileidžiąs žemyn tik tada, kai prispiria maisto poreikis.
6. Toks virš bet kokios pagundos, juokiasi iš visko, kas gundo ir, kildamas aukštyn, šalinasi visko žemiško bei susigyvena su aukštybėmis; todėl, kad jo sparnai lengvi, neapsunkinti rūpesčių;
7. Atėjo sunkumai ir be liūdesio jis palieka vietą; prisiartino mirtis - geros nuotaikos iškeliauja, nes žemiškomis grandinėmis savo sielos nesupančiojo.
8. Daugturys supančiotas rūpesčių ir tarsi šuva pririštas grandine; jei priverstas persikelti, tai nešasi su savimi liūdną turto prisiminimą, tarsi sunkų ir beprasmį jungą.
9. Atėjus mirčiai, gailėdamasis jis palieka esamybę; atiduoda sielą, o akių nenuleidžia nuo to, ką turi, - ir jį traukia prievarta, it pabėgusį vergą; išsiskiria su kūnu, bet neišsiskiria su turtu, todėl, kad stipriau už traukiančiuosius aistra jį laiko.
10. Jūra neprisipildo priimdama į save daugybę upių ir goduolio aistra nepasotinama jau sukauptu turtu; padvigubino jį - ir padvigubintą vėl dvigubint nori; ir niekada nenustoja dvigubinti, kol mirtis nesustabdo šio beprasmio vargo.
11. Gudrus (συνετός) (2) vienuolis turi omeny tik kūno būtinybes - ir ištuštėjusį pilvą pripildo vien duona ir vandeniu.
12. Nepradės jis meilikauti turtingiesiems, kad pamalonintų pilvą, nei pavergs laisvą protą daugybe valdovų; nes pakanka vienų rankų, kad tarnautų pilvui; jos patenkina jo prigimtinius poreikius (φυσικήν ανάγκην) (3).
13. Beturtis vienuolis - nepagaunamas kovotojas ir lengvas bėgikas, greitai pasiekiantis laimikį aukštybėse (4).
14. Daugturys vienuolis jaučiasi daugeliu pajamų, o beturtis - pergalės vainikais.
15. Godus vienuolis sunkiai dirba; beturtis vienuolis praleidžia laiką maldose ir skaityme.
16. Mylintis sidabrą vienuolis pildo lobynus sidabru, o beturtis - kaupia lobį danguje.
17. Prakeiktas, kas daro stabą ir slapta stato (5). Bet toks juk ir maitinantis godumo aistrą. Toks bergždžiai lenkiasi melagingam dievui, o šitas - svajonę (φαντασία) apie turtus nešiojasi slapta širdyje, kaip dievaitį.
PAAIŠKINIMAI
(1) φιλαργυρία (phylargyria) - godumas - pažod. meilė sidarbui.
(2) συνετός (synetos) - asmeninis supratimas, kylantis iš patirties.
(3) φυσική ανάγκη (physike anagke) - iš stoikų perimta samprata, stoicizme reiškianti mūsų gyvenimo būtiniausius poreikius. Žodis „physis“ reiškia ir žmogaus prigimtį, ir gamtą. Gamta, stoikų mokyme, yra tarsi ugnis, kurios liepsnų judėjimas (t.y. judėjimas gamtoje ir prigimtyse) vyksta pagal universalų dėsnį (pasaulinį protą) - Logos. Todėl žmogus susiduria su neišvengiama būtinybe arba būtinaisiais poreikiais, kuriuos jis turi patenkinti norėdamas egzistuoti. Stoikai manė, jog tie poreikiai yra maži, o žmonės vaikosi netikrų vaizdinių (phantasiai), netikrų poreikių.
(4) Fil 3,14. Šv. Nilas, sekdamas Šv. Raštu, prilygina asketą (gr. askesis - pratimas, tiek fizinis, tiek dvasinis) sportininkui, bėgančiam lenktynėse ir besivaržančiam dėl vainiko.
(5) Įst 27,15
KOMENTARAS
Šiame tekste šv. Nilas kalba apie blogio dvasią, kurią Bažnyčios Tradicija dar yra linkusi įvardyti „Mamona“. Visame tekste jaučiama įtampa tarp godumo ir krikščionybės, kurią šventasis tarsi kuria pagal Kristaus žodžius: „negalite tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk 16,13).
Darbas, pasak šv. Augustino, yra bausmė žmonėms už nuodėmę. Tačiau po nuodėmės šis vargas yra neišvengiamas, būtinas: „kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3,10), rašoma Šv. Rašte. Šv. Izaokas Siras rašo: „atilsis ir veltėdžiavimas - sielos pragaištis“. Šv. Nilas Sinajietis pabrėžia, jog darbas tėra priemonė, bet jei darbas tampa tikslu savaime, jei ima rūpėti tik pelno didinimas, tai tokiu atveju žmogų apsėda godumo dvasia, jis tampa jos vergu: „Jūra neprisipildo priimdama į save daugybę upių ir goduolio aistra nepasotinama jau sukauptu turtu; padvigubino jį - ir padvigubintą vėl dvigubint nori; ir niekada nenustoja dvigubinti, kol mirtis nesustabdo šio beprasmio vargo“. Tarsi Sizifas, žmogus, puolęs į nuodėmę, vargsta, kad ją patenkintų, bet geismas vis atsinaujina.
Viena iš ašinių įtampų šiame skyriuje - stoiška įtampa tarp „prigimtinės būtinybės“ („prigimtinio poreikio“, φυσικήν ανάγκην) ir melagingo tikslo, melagingo godumo stabo, iš kurio kyla poreikio iliuzija (φαντασία). Kaip stabui žmogus lenkiasi bergždžiai, taip ir šios iliuzijos niekad nepatenkina, niekad nepasiekia. Šventasis mano, jog apribojus savo mitybą iki prigimtinio minimumo, godumą įveikti bus gerokai lengviau.
Žmogus, vergaujantis Mamonai, trokšta turėti. Jis yra pririštas prie šio pasaulio, pririštas prie daiktų, save apibrėžia per tai, ką turi. Kaip rašo šv. Nilas, net miręs jis nenuleidžia akių nuo savo turtų. O žmogus, tarnaujantis Kristui, apibrėžia save per Kristų - daiktai tėra terpė, kurioje jis laikinai buvoja.
„Įsižiūrėkite, kaip auga lelijos. Jos neverpia ir neaudžia. Bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, šiandien žydinčią, o rytoj metamą į krosnį, tai dar labiau pasirūpins jumis, mažatikiai! Tad neklausinėkite, ką valgysite ar gersite, ir nebūgštaukite! Visų tų dalykų vaikosi šio pasaulio pagonys. O jūsų Tėvas žino, kad viso to jums reikia. Verčiau ieškokite jo karalystės, o tai bus jums pridėta.“ (Lk 12,27-31)
