2014 m. birželio 27 d., penktadienis

Kuo skiriasi kalvinizmas ir arminianizmas? Kaip šį ginčą vertina ortodoksai?

Arminianizmas (nuo kūrėjo Jakobo Arminijaus) yra glaudžiai istoriškai su kalvinizmu susijęs išpažinimas, kuris turi kiek kitokią soteriologiją. 

Visi protestantai tiki 5 solae: 1. Vien Raštas; 2. Vien tikėjimas; 3. Vien malonė; 4. Vien per Kristų; 5. Garbė vien Dievui. Kalvino doktrina, be kitų dalykų, ypatinga tuo, kad moko apie predestinaciją ir elekciją. Predestinacija (numatymas) - mokymas apie tai, jog Dievas dar iki pasaulio sukūrimo numatė, kas bus išgelbėtas ir žmogaus laisva valia čia nieko nereiškia. Elekcija (išrinkimas) - mokymas apie tai, jog Dievas išrinkęs sau tam tikrus žmones, kuriuos išgelbės, o kitų - neišgelbės. Jei žmogus „atpuola“ nuo tikėjimo, tai reiškia, kad jis niekada ir nebuvo išgelbėtas, nes „kartą išgelbėtas - visada išgelbėtas“.

Kalvino elekcijos doktrina yra tokia radikali, kad jis tiki, jog tie, kurie nėra išrinkti išganymui, yra predestinuoti pragaro kančioms. Švč. Komunijos sakramento atveju (kurį kalvinistai vadina tiesiog „Viešpaties vakariene“), realus Kristaus buvimas vyne ir duonoje priklauso nuo priimančiojo vertumo (taigi, neatsiejamas nuo išrinktumo).

Arminianizmo sekėjai tiki, faktiškai, tais pačiais dalykais kaip kalvinistai, tačiau kitaip supranta predestinaciją ir elekciją. Pasak arminianistų, žmogus, Dievas, savo malone, žmoguje atstato laisvą valią, todėl žmogus savo netikėjimu gali „atkristi“. Arminijus nesutinka, jog išrinktuosius Dievas išrenka besąlygiškai ir amžinai, nepriklausomai nuo jų tikėjimo. Taigi, Arminijui buvo svetimas teiginys, jog „kartą išgelbėtas - visados išgelbėtas“. Kalvinistai kaltina, jog Arminijus įveda sinergiją, tačiau Arminijus tai neigia, pasak jo, žmogus išgelbėjamas tik per malonę.

Šie ginčai šiaip iš viso yra labai toli nuo ortodoksų teologijos, visai kitos prigimties, todėl juos yra gana sunku suprasti. Nereikėtų apsigauti, kad Arminijus - „labiau ortodoksišas“, nes lyg ir tai, ką jis moko, primena sinergiją, nes jis pats yra monergistinės išganymo doktrinos sekėjas ir ortodoksus laikytų klaidatikiais.

Mano asmenine susidaryta nuomone, esminis protestantų ir ortodoksų teologijos prigimtinis skirtumas yra tas, jog protestantai yra susikoncentravę į asmeninį santykį su Dievu ir nežino tokios sampratos, kaip „mistinis Kristaus Kūnas“ (Eucharistinė bendruomenė). Kai protestantas skaito Šventąjį Raštą, vyksta trinarės struktūros dialogas - esu „Aš“, „Dievas“, o tarp mūsų - tekstas, kuris dialoge virsta Dievo Žodžiu ir atskleidžia man Dievą. Aš skaitau Dievo Žodį Šventojoje Dvasioje - taip supranta protestantai. Kitaip tariant, per Kristų, Šventojoje Dvasioje, pasiekiu Tėvą

Jų teologijos problemos - individualistinės (ką AŠ galiu padaryti savo valia, kad būčiau išgelbėtas? Kokia yra mano kaltė? Kaip aš galiu suprasti Šventąjį Raštą? etc.). Aš manau, kad ši pozicija mezgėsi pranciškonų ir naujųjų katalikų brolijų (fraternitas, tai buvo ne tradiciniai vienuoliai, monachi, o broliai - fratres) atmosferoje, kur tradicinį vienuolyno (monasterium) „mes“ pakeitė „aš-tu“ orientacija. Šis elementas Liutero buvo radikalizuotas. 

Ortodoksų teologijoje Šventojo Rašto skaitymas visada vyksta Eucharistinėje bendruomenėje, t.y. „aš“ yra pakeičiamas į „mes“ (dialogas vyksta tarp „mes“, kurių priešakyje - Šventieji Tėvai, ir Dievo), teologiniai klausimai taip pat daugiau keliami iš „mes“ pozicijos, vienuoliai gyvena „mes“ moduse. Savo asmeninį santykį su Dievu „aš“ kuria atsiremdamas į kitus, todėl, jei protestantų teologas universitete kuria savo teologinę poziciją, tai ortodoksų teologas (ar net kuris iš Šventųjų Tėvų), vietoje savo teologinės pozicijos, aiškinasi Šventųjų Tėvų poziciją, į kurią atremia savo nuomonę. Grigalius Palamas niekada nesako „aš regėjau Dievo energijas, Dievo Šviesą“, jis sako „šventieji matė“. Klausimas, ar šias skirtingas teologizavimo kryptis galima „subendravardiklint“, bet pabandyti - be abejonės, verta.

Buvo toks Konstantinopolio patriarchas, beje, dėstęs Vilniaus Dvasinėje Akademijoje, vardu Kirilas Lukaris (Cyril Lucaris). Jis bandė kalvinistinę problematiką apsvarstyti ortodoksų teologijos šviesoje, netgi parėmė tam tikrus Kalvino teologijos teiginius. Jo palikimas vertinamas labai nevienareikšmiškai, šio patriarcho parašyta „Išpažinimą“ kai kurie teologai laiko eretišku.

Išvada būtų tokia: šiandien vargu ar įmanoma išreikšti ortodoksinę poziciją protestantų ginčų klausimuose - jų keliami klausimai yra svetimi ortodoksų teologijai, jų mąstymo būdas - svetimas ortodoksų teologijai. Derėtų vengti ir tokių apibendrinimų, kokius daro kitatikiu atžvilgiu prof. A. Osipovas, kuriam viskas nuo pradžios iki pabaigos kalvinizme atrodo eretiška. Dėl milžiniško teologinių kontekstų skirtumo, kaip pastebi metropolitas Hilarijonas (Alfejevas), lyginti Bažnyčios Tėvus su XV amžiaus teologija yra, moksliniu požiūriu, mažaprasmis užsiėmimas.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą