2014 m. kovo 16 d., sekmadienis

Bernardinai.lt: Rusijos Ortodoksų Bažnyčia nėra Putino koziris

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2014-03-16-gintaras-sungaila-rusijos-ortodoksu-baznycia-nera-putino-koziris/115187

Penktadienį Bernardinai.lt pasirodė Gabrielės Baczynskos straipsnis, kone kaltinantis Rusijos Ortodoksų Bažnyčia pataikavimu Putinui. Kaip krikščionį ortodoksą jis mane įžeidė, kadangi kursto įtarumą, esą ir Lietuvoje esantys ortodoksų dvasininkai bei tikintieji yra „Kremliaus koziris“. Tačiau tai yra netiesa tiek Lietuvos, tiek Ukrainos atžvilgiu.

Autorė rašo:

„Rusijos ortodoksų Bažnyčia, skaičiuojanti 165 mln. žmonių, gali būti geriausias Putino ginklas, siekiant įgyvendinti savo svajonę – reintegruoti bent dalį buvusios Sovietų Sąjungos. “

Ar čia kalbama apie tą pačią Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, kurios tūkstančiai kunigų, vienuolių ir net vienas patriarchas buvo nužudyti sovietų valdžios, o dar didesnis skaičius dvasininkų ir tikinčiųjų buvo persekiojami ir kalinami lageriuose? Apie tą pačią Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, kurios vyskupas - Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas Chrizostomas - dalyvavo Sąjūdžio veikloje ir palaikė teisėtą Lietuvos valdžią sovietų agresijos akivaizdoje? Apie tą pačią Rusijos Ortodoksų Bažnyčią, kurios vyskupai palaikė Ukrainos nepriklausomybės siekį ir anksčiau, nei Ukrainos valstybė pasirašė nepriklausomybės deklaraciją, suteikė juridinę nepriklausomybę Ukrainos Ortodoksų Bažnyčiai? Labai jau prasta Sovietų Sąjungos reintegracijos atrama - Bažnyčia, kuri visą sovietinį laikotarpį kartais atviriau, kartais slaptesniu būdu oponavo sovietinei santvarkai, skleidė „antisovietinę propagandą“, o žlungant valstybei patvirtino KGB agentų nuogąstavimus ir, vaizdingai kalbant, smeigė peilį mirštančiai meškai į nugarą, kai daugelyje šalių ortodoksai parodė palaikymą nepriklausomybės siekiams.

Buvęs KGB šnipas Vladimiras Putinas visada žinojo, kokie nepatikimi komunistų partneriai buvo ortodoksai, kurie viena ranka sutikdavo bendradarbiauti, o kita - veikė prieš ateistinę, šventvagišką valdžią. Kai kurie ortodoksų vyskupai sutikdavo bendradarbiauti su KGB, tačiau pranešdavo agentams tik tai, kas buvo naudinga Bažnyčiai ir kitaip stengdavosi išnaudoti šį resursą. Ortodoksai gerai žino, jog sovietiniais metais Kaukazo kalnuose egzistavo visa kanoniška Rusijos Ortodoksų Bažnyčios kunigų, vienuolių ir pasauliečių bendruomenė, kuri nepripažino sovietinės valdžios, neturėjo sovietinių pasų ir gyveno slapstydamasi. Likusi Bažnyčia ne tik slapta kaip galėjo rėmė šią bendruomenę, tačiau, kaip pasakoja archimandr. Tichonas (Ševkunovas), esant būtinybei kam nors iš tos bendruomenes integruotis į sovietinę visuomenę, Bažnyčios hierarchai parūpindavo jiems suklastotus dokumentus (priešingu atveju šių žmonių lauktų mirtis sovietiniuose lageriuose). Ortodoksų Bažnyčios veikla Sovietų Sąjungoje visada turėjo šiuos du polius - viena vertus, buvo bendradarbiaujama su (šventvagiška) valdžia, kita vertus, tyliai skleidžiama Evangelija, kuri pati savaime skleidė antibolševikines nuotaikas. Kaip moko Kristus Evangelijoje, „būkite gudrūs kaip žalčiai ir neklastingi kaip balandžiai“ (Mt 10,16).

„Pussy riot“ kišimas aptariamoje situacijoje yra visiškai netinkamas. Labai abejoju, kad jei šios merginos tuos veiksmus, kuriuos padarė pagrindinėje Rusijos Ortodoksų Bažnyčios katedroje, pakartotų pagrindinėje Romos Katalikų Bažnyčios katedroje (Švento Petro Bazilikoje), išvengtų baudžiamosios atsakomybės. Vakariečiams dažnai sunku suvokti, ką padarė Kristaus Išganytojo Katedroje tos merginos, nes jų maldos namuose dažniausiai nebėra tokių šventovių - Ortodoksų Bažnyčioje nuo Apaštalų laikų yra draudžiama moterims ir pasauliečiams, negavusiems specialaus palaiminimo, eiti į presbiteriją. Tai yra sakrali erdvė, skirta tik dvasininkams ir jiems padedantiems vyrams-pasauliečiams. Ko gero panašus ekvivalentas būtų sakraliausių Šv. Petro Bazilikos vietų išniekinimas.

Lietuvos Respublikos Baudžiamasis Kodeksas taip pat numato baudžiamąją atsakomybę už tyčiojimąsi iš žmonių dėl tikėjimo, o kaip kitaip pavadinti pagrindinės tikinčiųjų šventovės išniekinimą ir jų dvasinio lyderio pavadinimo „kale“ (rus. „сука“)? Ar nėra ir pasityčiojimas iš kitų krikščionių, kad šios merginos paėmė vieną švenčiausių giesmių, kurią vizijoje girdėjo pranašas Izaijas giedant cheruvimus („šventas, šventas, šventas Viešpats Galybių Dievas...“) ir jos žodžius pakeitė keiksmažodžiais („Срань, срань, срань Господня“)? Kaip pasakojo, tam reikalui jos netgi iš anksto vaikščiojo į ortodoksų pamaldas, kad paklausytų, kokiomis maldomis jie meldžiasi ir panaudotų jas savo „meniniame performanse“.

Beje, sovietiniais laikais į dvasininkus pavarde kreipdavosi tik KGB agentai, kurie taip iš jų tyčiodavosi, nepripažindami jų dvasininkų statuso. Dabar tai daro Pussy Riot, patriarchą Kirilą pastoviai vadindamos „Gundjaevu“ ar „Gundjaju“. Verčia susimąstyti, kokias vertybes išpažįsta tos merginos.

Nesvarstau, ar bausmė buvo proporcionali, ar teisinga, šiuo atveju tai nėra aktualu. Svarbiausia yra pats faktas, jog, įvertinus visas aplinkybės, tikėti, jog Pussy Riot buvo nubaustos tik todėl, kad Putinas norėjo įtikti Ortodoksų Bažnyčiai, bet tam nebuvo realaus teisinio pagrindo, yra mažų mažiausiai naivu. Jos ne šiaip sau į bažnyčią atėjo padainuot, o iš esmės įžeidė ir pažemino Rusijos Ortodoksų Bažnyčios tikinčiuosius, kurių dešimtys milijonų neturi Rusijos pilietybės, negyvena Rusijos valstybėje ir niekaip nėra susiję nei su Rusija, nei su Vladimiru Putinu, prieš kurį, atseit, buvo nukreiptas tas protestas. Išniekindamos šventovę jos pažemino ir Gruzijos, ir Graikijos, ir kitų autokefalinių Bažnyčių tikinčiuosius (apie tai jų hierarchai iškart po įvykio sakė interviu „Radijo Svoboda“).

Autorė cituoja Dmitrijų Oreškiną: „Dėl Ukrainos, kaip ir kitais atvejais, Rusijos stačiatikių bažnyčia šiomis dienomis, deja, negali turėti jokios pozicijos, kuri skirtųsi nuo valstybinės. Bažnyčia vis labiau ir labiau tampa politikos instrumentu“ - tačiau tai yra netiesa, dar 2013 metų gruodžio 26 dieną Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Šventasis Sinodas priėmė dokumentą „Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Šventojo Sinodo pareiškimas dėl įvykių Ukrainoje“. Šiame dokumente pozicija akivaizdžiai prasilenkia su Putino ir ši pozicija nesikeičia. Ortodoksų Bažnyčia neišreiškė palaikymo nei vienai, nei kitai pusei Ukrainos konflikte. Pasisakė prieš smurtą, pasisiūlė tarpininkauti dialoge, pasisakė už Ukrainos tautos apsisprendimo teisę ir pasmerkė žmones, kurie politiniais motyvais bando suskaldyti Bažnyčią, o tokių Ukrainoje šiomis dienomis daug - jie bando suvilioti tikinčius ortodoksus melagingais teiginiais apie patriarcho ir Putino „aljansą“ ir atskirti juos nuo vienintelės kanoniškos Ortodoksų Bažnyčios Ukrainoje. Šios nacionalistinės jėgos jau bandė jėga užgrobti ne vienus ortodoksų maldos namus, tame tarpe Kijevo Olų ir Počajevo Lavras (vienuolynus), senovinius Ukrainos dvasinius ortodoksų centrus. Sumų mieste jie bandė užgrobti vyskupijos administracijos pastatus. Apie tai savo straipsnyje užsimena ir autorė, tik nutyli, jog tai buvo ne šiaip „išpuoliai“, o schizmatinių ir eretinių grupių, iškilusių su naująja valdžia, bandymas jėga atimti kanoninės Ortodoksų Bažnyčios maldos namus, kurie pagal Ukrainos įstatymus yra Ortodoksų Bažnyčios nuosavybė.

Autorė rašo: „Rusijos stačiatikių Bažnyčia oficialiai nepripažįsta mažesnės konkuruojančios stačiatikių bažnyčios Ukrainoje“. Ne, tai nėra „mažesnė konkuruojanti stačiatikių bažnyčia“. Tai yra schizmatinė grupė. Yra viena Stačiatikių Bažnyčia, kurią sudaro 15 Bažnyčių (Graikijos, Rusijos, Antiochijos, Jeruzalės...). Tos „mažesnės stačiatikių bažnyčios“, kaip pavadino autorė, nepripažįsta nei vienas stačiatikis nei vienoje pasaulio valstybėje. Čia tas pats, kas sakyti „Romos Katalikų Bažnyčia nepripažįsta Ukrainoje esančios mažesnės konkuruojančios Romos katalikų bažnyčios“ (Ukrainoje yra tokia lefevristų sekta, kuri vadinasi „Šv. Juozapato brolija“, kuri tvirtina, kad būtent jie yra tikrieji Romos katalikai, o ne popiežiaus Pranciškaus Bažnyčia).

Bažnyčia iš principo negali remti tik Krymo rusų arba tik Kijevo nacionalistų, nes tie politiniai nesutarimai nėra tiesioginis jos reikalas, o įvairūs apsimetėliai tai išnaudoja ir kuria nacionalistines „bažnyčias“. Bažnyčios reikalas yra užtikrinti Evangelijos skelbimą, skatinti šiuos žmones organizuoti savo gyvenimą pagal Dievišką Tiesą, tačiau Bažnyčia negali palikti savo dvasinių atžalų tik todėl, kad vieni iš jų susipyko su kitais tautiniais klausimais. Juk ir Romos popiežius nėra išsakęs palaikymo nei vienai, nei kitai konflikto pusei - ar tai reiškia, kad ir jis pataikauja Putinui?

Kad patriarchas Kirilas nėra linkęs pataikauti valdžiai buvo aišku dar 2005 metais, kai jam dar esant metropolitu, buvo patikėta paruošti Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinės koncepcijos pagrindus. Metropolito Kirilo paruoštame dokumente, kurį priėmė visa Rusijos Bažnyčia, parašyta:

„Jeigu valdžia verčia ortodoksų tikinčiuosius nukrypti nuo Kristaus ir Jo Bažnyčios, o taip pat daryti nuodėmingus, dvasiškai žalingus dalykus, Bažnyčia turi atsisakyti paklusti valstybei. Krikščionis, sekdamas sąžinės įsaku, gali nevykdyti valdžios įsakų, verčiančių sunkiai nusidėti. Tuo atveju, kai bažnytinės Pilnatvės atžvilgiu nėra įmanoma paklusti valstybiniams įstatymams ir potvarkiams, bažnytinė Hierarchija pagal reikmę gali priimti šiuos sprendimus: pradėti tiesioginį dialogą su valdžia dėl kilusios problemos; kviesti tautą pasinaudoti demokratiniais mechanizmais tam, kad būtų pakeisti įstatymai arba peržvelgtas valdžios sprendimas; kreiptis į tarptautines instancijas ir į pasaulio visuomenę; kreiptis į savo atžalas su kvietimu pradėti taikų pilietinį neklusnumą.“ („Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Socialinės Koncepcijos Pagrindai“, III, 5)

Pagal dokumento priėmimo kontekstą kiekvienam rusui buvo akivaizdu, ką metropolitas, o dabar - patriarchas Kirilas, - čia rašo: jeigu Putinas eis prieš Bažnyčią, tai Bažnyčia jam priešinsis, net jei tai pareikalaus pilietinio neklusnumo akcijų. O panašios konfrontacijos precedentų, jau patriarcho Kirilo tarnystės metais, buvo - Rusijos valstybė priėmė dirbtinio apvaisinimo įstatymą, kuris prieštaravo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios socialinei koncepcijai. Bažnyčia pasmerkė šį veiksmą ir jam oponuoja.

Autorė teigia, jog „Rusija panaudojo tariamą grėsmę Maskvos patriarchato tikintiesiems“, tačiau aš niekada negirdėjau, kad ar Vladimiras Putinas, ar Sergejus Lavrovas ar kas nors kitas iš Rusijos valdžios naudotų panašią retoriką ir internete tokių pavyzdžių man surasti nepavyko. Tai yra akivaizdus absurdas, Maskvos patriarchato tikintieji - tai ir Kinijos Autonominės Bažnyčios tikintieji, ir Japonijos Autonominės Bažnyčios tikintieji, ir Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Užsienyje (ROCOR) tikintieji Vakarų valstybėse - tai yra žmonės, kurie nėra nei etniškai, nei politiškai susiję su Rusijos valstybe. Šie tikintieji yra lojalūs savo valstybėms, meldžiasi ir kovoja už savo valdžią, kaip kad Rusijos-Japonijos karo metu Japonijos ortodoksai, savaime suprantama, rėmė Japoniją. Priešingai, Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios pirmasis hierarchas Onufrijus sausio 3 dieną kreipėsi į patriarchą Kirilą su prašymu, kad šis pabandytų padaryti įtaką Putinui. Laikinojo metropolito Onufrijaus nuomone, bet koks karas prieštarauja Ukrainos ortodoksų interesams, todėl Ortodoksų Bažnyčia turi daryti įtaką Putinui, kad šis karo nepradėtų. Taigi, Maskvos patriarchato tikintieji Ukrainoje aiškiai patys pasakė: mums jokio karo nereikia, ačiū.

Autorė primena Gruzijos klausimą. Nežinantį situacijos žmogų galėtų suklaidinti pasakymas „Religijos ir diplomatijos mišinys buvo taikomas ir Gruzijoje“, nutylint aplinkybes. Iš tiesų dar Rusijos-Gruzijos karo pradžioje Rusijos Ortodoksų Bažnyčia ir Gruzijos Ortodoksų Bažnyčia sutarė, jog nesvarbu, kokios bebūtų karo pasekmės, Osetija ir Abchazija vis tiek liks Gruzijos Ortodoksų Bažnyčios jurisdikcijoje. Tą karą ortodoksų šaltiniai dažnai įvardydavo „tragedija“.

Galų gale, kai autorė rašo: „Maskva ir Kirilas ne kartą apibūdino Ukrainą kaip Rusijai „brolišką“ tautą“, tai reikia suprasti, kad kai ukrainiečių tautą „broliška“ apibūdina Putinas, jis naudojasi politine metaforika, o kai apie tai sako patriarchas Kirilas, jis tai sako todėl, kad visi ortodoksai yra vieno Kristaus Kūno ir Kraujo, jie yra vieno Kristaus Kūno dalys ir todėl yra broliai ir sesės. Lygiai taip pat jis broliškomis tautomis vadina gruzinus, graikus, serbus, nors tos tautos nepriklauso Rusijos Ortodoksų Bažnyčios jurisdikcijai.

Žinoma, daugelį vakariečių stebina glaudūs valstybės ir Ortodoksų Bažnyčios ryšiai. Graikijoje, kur ortodoksų tikėjimas yra oficiali valstybinė religija, Konstitucija prasideda doksologija (tokia malda) ir numato, jog valdžia negali priimti įstatymų ar nutarimų liečiančių socialinius ar moralinius klausimus, nepasitarusi su Bažnyčia. Taip pat visi Graikijos Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai atlyginimą gauna iš valstybės ir be tarnavimo bažnyčiose privalo tam tikrą valandų skaičių kas savaitę skirti socialinei veiklai. Ortodoksų šalyse įprasta matyti vyskupus su valdžios atstovais, įprasta matyti valdžios atstovus, religines šventes sutinkančius Bažnyčioje. Graikijoje, nuėjus į autobusų stotį įsigyti bilietų, normalu matyti kasoje kabančias ikonas. Kai vienas parlamentaras Graikijoje pasisakė už partnerystės įstatymą, vyskupas jam pagrasino anatema (ekskomunikacija).

Tačiau toks valstybės ir Bažnyčios santykis yra ilgametės Bažnyčios Tradicijos išraiška, formaliai jį VI a. aprašė šv. Justinianas Didysis. Šis santykis vadinasi „valdžių simfonija“ („sąskambiu“) ir pasak jo, valdžia turi rūpintis materialine gyvenimo puse, o Bažnyčia - dvasine ir šios dvi pusės turi visuose reikaluose bendradarbiauti. Taip, kaip žmogus yra kūnas ir siela, viena, bet nesulieta, taip ir valstybė yra viena visuma, nors ir nesulieta – neįmanoma pasirūpinti žmogaus kūnu nekreipiant dėmesio į sielą, ir siela - nekreipiant dėmesio į kūną.

Pagrindinė šio santykio politinė prielaida – tokiose valstybėse valdžioje ir taip yra ortodoksai, kurie vienaip ar kitaip gina Ortodoksų Bažnyčios interesus ir gyvena pagal jos mokymą, todėl nėra reikalo apsimetinėti, jog Bažnyčia nedaro įtakos pasaulietinei valdžiai, ar atvirkščiai, kad pasaulietinės valdžios sprendimai visiškai nerūpi Bažnyčiai. Be to, Patriarchas nėra popiežius - jis neturi savo nuosavos valstybės, jis gyvena ne Vatikane, o Maskvoje, Konstantinopolyje ar kitame įprastos valstybės mieste. Jis negali neklystamai mokyti moralės ar dogmos klausimais, jo žodis visuomet yra žmogaus žodis. Patriarchas neturi universalios galios, jis neturi teises kištis į kitų vyskupų vidinius reikalus, be Šventojo Sinodo pritarimo net negali nušalinti jokio vyskupo nuo katedros. Todėl jo pozicija - visai kita, nei Romos popiežiaus; Putino ir Maskvos patriarcho susitikimas turi visai kitokį statusą, nei turėtų Putino ir popiežiaus Pranciškaus susitikimas. Natūralu, jog istoriškai Rytuose susiklostė visiškai kitokie Bažnyčios ir valstybės santykiai, todėl prikaišiojimas, kad Bažnyčia glaudžiai bendrauja su valstybe yra ne kas kita, kaip katalikiškos-protestantiškos politinių kultūrų standartų primetinėjimas visiškai kitai kultūrai, turinčiai visai kitą kontekstą. Ortodoksų Bažnyčios gyvenimas yra organizuotas pagal kitą vidinę logiką, nei tradicinių Vakarų konfesijų vidinis gyvenimas, todėl primesti Ortodoksų Bažnyčiai katalikišką „dviejų kalavijų“ valdžių atskyrimo principą yra tas pats, kaip vertinti žuvies gabumus pagal jos gebėjimą karstytis medžiais.

3 komentarai:

  1. na, tai reikia duoti contra straipsni i bernardinus. Jei jie objektyvomo siekianti žiniasklaida - turetu publikuoti

    AtsakytiPanaikinti
  2. Publikuotas šis straipsnis jau :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai ačiū, Gintarai, labai reikalingas buvo šitas jūsų paaiškinimas. Aš esu katalikė, bet tiek cerkvė, tiek bažnyčia - man yra viena šventa visuotinė bažnyčia, todėl labai nemalonu skaityti, kai panašūs autoriai kaltina ortodoksų bažnyčią tokiais dalykais... kad visi būtume viena. Su Dievu. :)

    AtsakytiPanaikinti