2014 m. vasario 27 d., ketvirtadienis

Apie maldą „Tėve mūsų“, jos reikšmė

Kartą mokiniai paprašė Kristaus: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius mokinius“ (Lk 11, 1-2).

Jėzus jiems tarė:
„Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas,teateinie tavo karalystė,teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje.Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandienir atleisk mums mūsų kaltes,kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.Ir nevesk mūsų į pagundą,bet gelbėk mus nuo pikto“
Kai kuriose rankraščiuose šioje vietoje pridedama: 
„nes tavo yra karalystė, ir galybė, ir garbė per amžius. Amen“
Šioje maldoje, man atrodo, Viešpats sutalpino viską, ko reikia mūsų sielų išgelbėjimui. Juk vienas Šventųjų Tėvų rašė: „lex orandi constituit lex credendi“, t.y. maldos įstatymas nustato tikėjimo įstatymą. Tai, kokiais žodžiais meldžiamės, nustato prielaidas, kuo turime tikėti, kad galėtume šiais žodžiais nuoširdžiai melstis.


Paskutiniojo teismo ikona, kurioje matyti Dievo karalystė (viršuje)
Pirmieji žodžiai „Tėve mūsų“ rodo, jog mes tikime galima įvaikyste Dievo atžvilgiu. Kristus visiems, kurie jį priėmė, davė galią tapti Dievo vaikas (Jn 1,12). Psalmėse Dievas kreipiasi į žmones: „jūs esate dievai, aukščiausiojo sūnūs“ (Ps 82,6). Mes esame dieviški tiek, kiek esame Dieve ir kiek Dievas yra mumyse - ne kitaip. Šv. Grigalius Nazianzietis rašo: „tiek, kiek Dievas nusižemino, tapdamas žmogumi, tiek mes turime tapti dievais“. Kreipdamiesi į Dievą kaip į Tėvą, mes suvokiame, kad jis yra šviesos mūsų sieloje šaltinis, to, kas mumyse yra dieviška davėjas, artimas mums kaip tėvas. Be jo mes esame niekas.

Toliau sekantys žodžiai „kuris esi danguje“ pabrėžia egzistuojantį Dievo Tėvo kitoniškumą, atstumą tarp mūsų. Mes esame čia, žemėje, o jis - danguje. Žinoma, kad čia kalbama ne apie fizinę žemę ir ne apie regimą dangų tiesiogine to žodžio prasme. Žydai, kaip rodo ir Apaštalo Pauliaus raštai, žinojo tris dalykus, kuriuos vadino dangumi. Pirmasis dangus buvo žydras dangus, kurį dieną matome virš galvų, antrasis dangus - tai, kas už jo, kosmosas, o trečiuoju dangumi jie vadino tai, kas peržengė kosmosą, t.y. peržengė visą šiapusinę, juslėms pasiekiamą visatą.


Dievas yra toje viską peržengiančioje anapusybėje. „Niekas Dievo nematė“, sako Apaštalas, turėdamas omenyje, jog niekas negali regėti Dievo kaip Dievo, Dievo esmės, Dievas gali tik pasirodyti, bet ne būti regimas toks, koks yra savaime. 


Toliau seka trys pašlovinimai: teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia. Ką reiškia „teesie šventas tavo vardas“? Žodis „šventas“ hebrajiškai yra „kodeš“. „Kodeš“ dar reiškia „atskirtas“. Dievas kunigų knygoje prieš sakydamas savo įsakymus sako: „kadošim tihiju, ki kadoš ani Adonai Eloheichem“ - „būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19,2). Taip jis sako Izraeliui, kurį jis išskyrė iš tautų, taip jis tebesako Bažnyčiai, kuri yra Naujasis Izraelis, išskirtas iš tautų. 


Toliau Kunigų knygoje Dievas sako: „nevogsite, nesielgsite apgaulingai ir vieni kitiems nemeluosite“, taip pat „nenešiosi širdyje neapykantos savo artimui“ ir taip toliau. Ką visi šie įsakymai daro? Jie atskiria žmogų nuo kitų jo gerumu, jie daro jį šventu. Šventus daiktus mes atskiriame nuo kitų daiktų, nenaudojam jų kasdienėms reikmėms - jie mums yra ypatingi. Dievas yra šventas, nes, viena vertus, jis yra atskiras nuo viso likusio pasaulio, jis yra danguje, kita vertus, jis yra nepaprastai geras, jis yra atskirtas savo gėriu. Jis yra pats Gėris, pati Meilė ir tuo pačiu yra atskiras nuo viso pasaulio.


Perkeltine prasme maldoje sakoma „teesie šventas tavo vardas“. Vardas senovėje buvo itin svarbus dalykas. Gerą vardą turintis žmogus buvo gerbiamas visuomenėje, jo atžalos perimdavo tą gerą vardą, o blogo vardo žmogus užsitraukdavo nešlovę. Mes meldžiamės, kad Dievo vardas visada išliktų mums šventas, kad savo piktžodžiavimais ir blogais darbais jo nesuterštume. Taip, kaip sūnus turėtų bijoti suteršti garbingą savo tėvo vardą savo piktais darbais, taip atgailaudamas žmogus turėtų gailėtis už tai, kad būdamas krikščioniu, t.y. nešiodamas Kristaus garbingą vardą, jis savo niekingais darbas tą Dievo vardą teršia. Dievo šventumo, žinoma, žmogus yra neįgalus paniekinti - tačiau kiekvienam Dievo vaikui turėtų būti gėda vien dėl to, kad jis pabandė jį paniekinti savo neteisingais darbais.


Sekančiame kreipinyje mes prašome, kad ateitų Dievo karalystė. Origenas rašo, jog Dievo karalystė yra jo karaliavimas. Parašyta: „Dievas karaliauja savo šventuosiuose“. Mes tampa Dievo karalystės piliečiais tada, kai pripažįstame Dievą karaliumi, nustojame priešintis jo įstatymais ir imame sekti šio Karaliaus valia. Tada jis ima karaliauti mums ir jo karalystė ateina į mūsų širdį.


Todėl kitame prašyme prašome: teesie tavo valia. Tol, kol mes savivaliaujame, mes bandome būti patys savo karaliais, patys kuriame sau įstatymus. Dievo tarnais mes galime tapti tik tada, jei vykdysime Dievo valią. Šv. Augustinas teigia, kad nuodėmė yra mūsų valios nesutapimas su Dievo valia. Tada, kai mes būdami čia, žemėje, t.y. šiame pasaulyje, imsime vykdyti Dievo valią, Dievo karalystė bus ne tik danguje, bet ir žemėje. Iš tiesų, ji jau yra čia žemėje, kiekviename, kuris vykdo Dievo valią ir tarp tų, kurie vykdo Dievo valią, t.y. ji yra Bažnyčioje. Graikiškas žodis „Bažnyčia“, ekklesia reiškia „sušauktųjų susirinkimą“, nuo kaleo - šaukiu, kviečiu. Dievo Bažnyčia yra žmonių, išskirtų iš pasaulio, pašauktų šventumui susirinkimas. Savaime, žinoma, visi tie žmonės yra nusidėjeliai, tačiau tiek, kiek jie atsiduoda Dievo valiai, tiek, kiek juose yra Dievo, kiek jie yra Bažnyčia, kiek jie yra krikščionys tikrąją šio žodžio prasme, tiek jie yra Dievo išrinktieji, jo karalystės tarnai. Tuos, kurie liudijo tikrą krikščioniškumą, Bažnyčia vadina „šventaisiais“.


Dažnai, kaip sako vienas Vakarų mistikas, mes Dievo valią suprantame pagoniškai. Lyg Dievas iki mūsų gyvenimo būtų surašęs viską, ką mes turime padaryti, kažkokiame dokumente, kurį turi stalčiuje, o kai pas jį ateisime, jis mums jį ištrauks ir sakys: „na va, nepateikei šiuo savo poelgiu, būsi nuteistas“. Nėra jokio „dokumento“, kuriame būtų surašytas mūsų „likimas“, kaip kad tikėjo pagonys. Mes turime laisvą valią, o Dievas turi savo valią ir valios atsisakymas yra ne kas kita, kaip šių valių suderinimas. Dievas mums linki gerų dalykų ir tų gerų dalykų pasirinkimas yra Dievo valios vykdymas, bet Dievas negali mums pasakyti, štai, būtinai daryk šitą, būtinai daryk aną, kad mes kaip robotai tik vykdytume jo užduotą programą. Būti Dievo tarnu reiškia būti nuolankiu vaiku, o ne robotu. 


Be to, būti kieno nors tarnais mes negalime be dviejų sąlygų: viena vertus, mes negalime būti niekam skoloje, nes tada negalėsime palikti ankstesnio savo karaliaus tam, kad prisijungtume prie naujo. Antra vertus, turime turėti pakankamą aprūpinimą, kitaip būsime priversti judėti iš vietos ir ieškoti papildomo prasimaitinimo šaltinio, turėsime tarnauti kitiems ponams tam, kad išgyventume.


Todėl Dievo prašome: „kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien“. Graikiškame tekste čia rašoma: „ton arton imon ton epiousion“. Pažodžiui būtų „duonos mūsų esminės duok mums šiandien“, t.y. tos, kurios reikia mūsų buvimui, kad nemirtume badu. Nuodėmingas žmogus nesupranta, kas yra ton arton epiousion, t.y. kas ta esminė duona, kuri yra būtina žmogui. Tai, ką jis vartoja, gerokai pralenkia jo esminius poreikius, jis seka savo aistroms, pataikauja pagundoms. Todėl prašydami „kasdienės duonos“ mes ne tik prašome, kad Dievas mus aprūpintų maistu, bet mes taip pat prašome, kad jis išmokytų mus valgyti - kad visa, ko trokštame daugiau, nei mums reikia, jis mus išmokytų atsisakyti. 


Šv. Nilas Sinajietis pabrėžia, kad pilvas yra visų ydų šaknys. Žmogus praktiškai negali kentėti nuo seksualinės aistros, jei kenčia nuo bado, alkanas žmogus dažnai nevertina pinigų ir turtų, o nori tik valgyti (ar kada bandėte alkanas nueiti į parduotuvę? Prisipirksite maisto kaip kvailys giros, daug daugiau, nei reikia, veltui išleisite pinigus). Kovojant su ydomis, patogu jas „užkasti dykumos smėlyje“, t.y. užkasti pasninke. Todėl, ko gero, ne veltui duona pasirinkta Viešpaties maldoje kaip metafora visam kūno maitinimui, nes nuo švaraus pilvo prasideda ir visų kitų pojūčių švara.


Kalno pamoksle Kristus sako: argi paukštis rūpinasi ką rytoj valgys, argi lauko lelija rūpinasi, kuo rytoj pasipuoš? Dievas jiems viską parūpina. Taip ir žmogus turi išmokti gyventi taip, iš Dievo gaudamas visko, ko būtina. Puikiausias tokio gyvenimo pavyzdys yra dorų vienuolių bendruomenės, kuriose vienuoliai gyvena nereikliai, tenkinasi tuo, kas žmogui būtina, todėl visko turi apsčiai - daugiau, negu gali suvartoti. 


Sekančiame maldavime graikiškame tekste sakoma: „afes imin ta ofeilimata“ - atleisk mums mūsų skolas, kaip ir mes atleidžiame mūsų skolininkams, bet lietuviškame tekste jau tradicija virto versti „kaltes“. Šventasis Raštas Dievo karalystę dažnai lygina su turtu. Kristus sako, kad reikia rūpintis dangiškuoju, o ne žemišku turtu, mes žinome palyginimą apie tarnus, gavusius iš šeimininko pinigų. Padarę žmogui skriaudą mes jam įsiskoliname - jei sugadinome jo turtą, mes turime atlyginti turtinę žalą, jei sužalojome jo sielą, turėtume atlyginti ir dvasinę žalą. Todėl prieš žmogų, kurį nuskriaudėme, jaučiame kaltę, jaučiamės skolingi. 


Visos mūsų nuodėmės be kitų žmonių labiausiai užgauna mūsų Tėvą, Dievą. Jis yra begalinis gėrybių šaltinis, kuris vienintelis gali išmokėti mūsų pridarytas skolas. Šiame pasaulyje mes labai daug kam įsiskoliname, įsiskoliname tiek, kad niekada negalėtume grąžinti - tačiau Kristus savo kryžiumi amžinai grąžina mūsų skolas. Mes privalome melstis už savo priešus, tuo labiau melstis už tuos, kuriuos nuskriaudėme. Mūsų atsiprašymas, net jei žmogus jį priims, dažniausiai neatitaisys padarytos skriaudos - jo reikia, tačiau vienintelis visatoje, kuris gali padengti mūsų skolas, yra Dievas. Turėdami įsiskolinimų mes negalime pabėgti nuo kreditorių ir tapti Dievo tarnais - mes turime su Dievo pagalba grąžinti skolas kiekvienam, kuriam esame skolingi, o kadangi mums nepelnytai atleidžiamos skolos, tai mes lygiai taip pat turėtume nereikalauti skolų iš mūsų skolininkų. 



Muitininkas ir fariziejus
Taigi, prašydami, kad Dievas atleistų mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams, mes prašome, kad Dievas padėtų uždaryti visus „kreditus“, kad nutrūktų mūsų skolinimo ar paskolų sukelti įsipareigojimai žmonėms ir taip pat, kad Dievas anuliuotų mūsų skolą paties Dievo atžvilgiu. Kai visos mūsų nuodėmės yra išrišamos, kai mes nebeskolingi niekam nei pasaulyje, nei pačiam Dievui, tada mes ramia sąžine galime prašyti Dievo, kad jis mumyse ir mums karaliautų.

Bet Piktasis nemiega ir kiekvieną kartą, kai gauname išrišimą, jis bando vėl mus pastumti, sugundyti aistromis, kad vėl kam nors įsiskolintume. Todėl Dievo prašome: „nevesk mūsų į pagundą“. Kaip rašoma Jokūbo laiške, Dievas negundo. Gundo Šėtonas. Tačiau Dievas kartais leidžia mus gundyti, nes jis niekada neprieštarauja mūsų laisvai valiai. Mes gi prašome, kad Dievas apgaubtų mus savo šventumu ir savo šventumu mus apsaugotų nuo nuodėmės. Šią mintį šv. Bazilijus Didysis savo maldoje išreiškė žodžiais: „Viešpatie, ar noriu, ar nenoriu - išgelbėk mane“, t.y. nesvarbu, kaip aistrų suterštas mano protas nuspręs vėliau, bet aš žinau, kad po to gailėsiuosi, taigi, apsaugok mane. Net jei vėliau sakysiu, kad noriu pasiduoti pagundai, tu žinai, kad galų gale - nenoriu, tai akimirkos silpnumas, todėl nevesk manęs į pagundą, neleisk manęs sugundyti, bet gelbėk mane nuo pikto. 


Po šių žodžių ortodoksinėje Tradicijoje kunigas sako žodžius, kurie randami ne visuose šiais laikais turimuose Naujojo Testamento rankraščiuose, tačiau jų autentiškumą patvirtina Šventoji Tradicija: „Nes tavo yra karalystė, ir galybė, ir garbė [, Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, dabar ir visados, ir] per amžius. O žmonės atsako: Amen.


Žodis „Amen“ reiškia „iš tiesų“, jis taip pat reiškia tvirtą tikėjimą. Sakydami amen teigiame, kad šiais žodžiais tikime visa širdimi, visa siela, visu protu. Jie yra ne tik mūsų lex orandi, bet ir lex credendi, ir lex vivendi - mes jais gyvename. 


Tam tikra prasme šiuoje maldoje už kadro pasilieka tai, kas yra svarbiausia mūsų išsigelbėjimui. O mūsų išsigelbėjimui svarbiausia yra pati malda, pats meldimasis kaip veiksmas. Kristus sako: „prašykite, ir jums bus duota, ieškokite ir rasite“, Apaštalas sako: „Be paliovos melskitės“. Dievas duoda savo išganymą kiekvienam, kuris prašo, tačiau tam reikia prašyti. Ir mes dažnai pamirštame prašyti. Mes ateiname, paprašome, apsisukę nueinme ir vėl grįžtame į pasaulį, svetimaudami Dievo atžvilgiu - svetimaudami savo mintimis susijungdami su tuo, kas žemiška, svetimaujame savo darbais tarnaudami ne Dievui, o pasauliui, svetimaujame savo žodžiais, kurie užuot darę garbę Dievo vardui, neperžengia to, kas žemiška.


Tokios yra mano mintys apie šią maldą, manau, daugeliu atžvilgiu pasisemtos iš Bažnyčios Tėvų. Mes turėtume kartoti šią maldą dieną ir naktį ir prašyti Dievo, kad jis mus išgelbėtų. 

6 komentarai:

  1. vertėtu ir plačiau paskleisti šias mintis

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Tinklaraščio administratorius pašalino šį komentarą.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Labai puikiai isaiskinta. Bravo. Tebunie dievas su tavimi. Amen

    AtsakytiPanaikinti
  5. Labai puikiai isaiskinta. Bravo. Tebunie dievas su tavimi. Amen

    AtsakytiPanaikinti

  6. Ar jums reikia greitai su santykinai žemos palūkanų normos, kaip skubiai paskola
    3 %? Mes siūlome verslo paskolos, asmeninės paskolos, būsto paskolos, auto paskolos, studento paskolą, skolos
    konsolidavimo paskola e.t.c. nesvarbu jūsų kredito balas. Mes garantuojame dalinkite
    finansines paslaugas daugelis mūsų klientų visame pasaulyje. Su mūsų lanksčios skolinimo
    paketai, paskolos, galima apdoroti ir perduoti per trumpiausias paskolos
    laiko įmanoma, susisiekite su mūsų specialistų patarimus ir finansų planavimas. Jei reikia,
    greitai paskolos susisiekti su mumis elektroniniu paštu: george_switzer@yahoo.com

    AtsakytiPanaikinti