2014 m. sausio 29 d., trečiadienis

Metr. Hilarionas (Alfejevas). „Apie maldą" (1 dalis, LT subtitrai)



(Titrus galite įsijungti šone spustelėje „CC“)

Pirmoji Rusijos Ortodoksų Bažnyčios metropolito Hilariono (tuo metu - dar kunigo-vienuolio, arba hieromonacho) laidos apie maldą dalis su lietuviškais subtitrais.

Metr. Hilarionas - filosofijos mokslų daktaras, baigęs Oxfordo universitetą. Daugybės mokslinių publikacijų, monografijų apie Bažnyčios Tėvus, ortodoksų teologiją ir viduramžių filosofiją autorius. Jo knygos yra išleistos daugiau nei 12 pasaulio kalbų. Savo kelią Bažnyčioje pradėjo Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyne, ilgametis Kauno ortodoksų katedros klebonas. Šiuo metu - nuolatinis Šventojo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Sinodo narys, jos atstovas išorės reikalams.

Metr. Hilarionas dar žinomas kaip kompozitorius - prieš įgydamas humanitarinį išsilavinimą, prieš tapdamas vienuoliu, jis pabaigė Maskvos Valstybinę Konservatoriją. Labai geros kritikų recepcijos susilaukė jo kūriniai orkestrui, chorui ir solistams „Kančios pagal Matą" (2007 m.), „Kalėdų Oratorija", „Stabat Mater" (2012 m.) ir kt.

2014 m. sausio 27 d., pirmadienis

Apaštališkoji įpėdinystė (sakcesija)

Stačiatikybėje visos dogmos ir kanonai turi du šaltinius - Šventąją Tradiciją ir Šventąjį Raštą, tiesa, Šventasis Raštas yra Šventosios Tradicijos dalis. Šventoji Tradicija, gr. Paradosis, slav. - Predanie, lietuviškai būtų „Perdavimas“ arba „Pa-davimas“, yra pati pagrindinė stačiatikybės samprata. Šventoji Tradicija yra apibrėžiama kaip Šventosios Dvasios, t.y. paties Dievo gyvenimas žemėje. Ji prasidėjo Sekminių dieną, kai Šventoji Dvasia nužengė ant Apaštalų.

Vyskupo įšventinimo (chirotonijos) apeigos
Viena aiškiausių Šventosios Tradicijos išraiškų - Apaštališkoji Įpėdinystė, arba sakcesija. Pagal Stačiatikių Bažnyčios mokymą, Apaštalai savo įpėdiniais padarė vyskupus, specialiu rankos uždėjimu perduodami jiems vyskupystės malonę. Vyskupai kolegialiai, t.y. keliese šią malonę perduoda savo rankos uždėjimu įšventindami kitus vyskupus. Ir taip rankos uždėjimo, arba chirotonijos grandinė nenutrūksta visus du tūkstančius metų.

Be nenutrūkstamos ganytojų linijos, svarbiausias Šv. Tradicijos elementas yra tų vyskupų mokomas tikėjimas. Apreiškimas, pasak stačiatikių mokymo, buvo išbaigtas su Kristaus įžengimu į dangų. Jokių naujų tiesų po to atskleista nebuvo. Todėl Šventosios Tradicijos laikymąsis reiškia, jog stačiatikybė yra tai, kuo tikėjo visada, visais laikais ir visi stačiatikiai.

Kaip žinoti, koks tas visada nekintantis tikėjimas? Šventoji Tradicija yra paliūdyta įvairiose formose, pradedant Bažnyčios Tėvų mokymu - tai iškilių tikėjimo mokytojų, pradedant Apaštalais, baigant naujausiais laikais, grandinė, kurie pasižymėjo šventu gyvenimu ir teisingu tikrojo tikėjimo mokymu, kuris visais laikais ir visur sutapo. Tai ir Šventasis Raštas, ir Bažnyčios istorinė praktika.

Žodis ortodoksija, slavų kalbose - pravoslavije, reiškia „tikratikystė“, tikrasis tikėjimas. Filosofas ir teologas Sergijus Bulgakovas savo knygoje „Ortodoksija“ taip apibrėžia ortodoksų, arba stačiatikių, tikėjimą: „Ortodoksija yra Kristaus Bažnyčia žemėje. [...] [Tai] yra naujas gyvenimas Kristuje, judinamas Šventosios Dvasios“. Ortodoksija - tai sekimas Šventąją Tradicija, mokymu, kurio mokė Apaštalai, Bažnyčios Tėvai, ortodoksų vyskupai ir kuriuo tikėjo visi ortodoksai, visada ir visur.

Tikėdami tampame Abraomo vaikais, kaip sako Apaštalas. Senajame Testamente Dievas pasirinko savąją tautą, kuri Sandorą perduodavo kūniškai, o Naujajame Testamente Dievo Tauta – dvasinė, ją jungia tikėjimas. Todėl nors Šventoji Tradicija ir prasideda nuo Sekminių, norėčiau šiame įrašę peržvelgti visą Dievo Tautos įpėdinystės istoriją – nuo Adomo iki paskutiniojo Konstantinopolio vyskupo.

Konstantinopolio patriarcho įpėdinystės liniją pasirinkau, nes tai yra pirmasis pagal garbę Ortodoksų Bažnyčios patriarchatas, egzistuojantis nuo šv. Apaštalo Andriejaus laikų. Lygiai tokią pačią įpėdinystės liniją literatūroje galima rasti bet kurio kito patriarchato ar konkretaus vyskupo atžvilgiu.

SENOJO TESTAMENTO PA-DAVIMAS

Po pirmosios nuodėmės Dievas davė žmogui pažadą, kad jam per palikuonis bus duotas Pateptasis (hebr. Mesijas, gr. Kristus), kuris jį išgelbės. Šėtonui Jis pasakė: „Aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo sėklos ir jos sėklos; jis kirs tau per galvą, o tu kirsi jam į kulną“. (Pr 3,15)“. Šį pažadą jis ištesėjo sudarydamas sandorą su Abraomu, Adomo palikuoniu.


Abraomo kilmė (Pr 5; Pr 11)

3 Adomas buvo šimto trisdešimties metų, kai jam gimė sūnus […], ir pavadino jį Setu.
6 Setas buvo šimto penkerių metų, kai jam gimė Enošas. […]
9 Enošas buvo devyniasdešimties metų, kai jam gimė Kenanas. […]
12 Kenanas buvo septyniasdešimties metų, kai jam gimė Mahalalelis. […]
15 Mahalalelis buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai jam gimė Jaredas. […]
18 Jaredas buvo šimto šešiasdešimt dvejų metų, kai jam gimė Enochas[…]
21 Enochas buvo šešiasdešimt penkerių metų, kai jam gimė Metušelahas. […]
25 Metušelahas buvo šimto aštuoniasdešimt septynerių metų, kai jam gimė Lamechas. […]
28 Lamechas buvo šimto aštuoniasdešimt dvejų metų, kai jam gimė sūnus. 29 Jis pavadino jį Nojumi, […]
32 Nojus buvo penkių šimtų metų, kai jam gimė Šemas […].

--

10 Šemas buvo šimto metų, kai jam praėjus dvejiems metams po tvano, gimė Arpachsadas. […]
12 Arpachsadas buvo trisdešimt penkerių metų, kai jam gimė Šelahas. […]
14 Šelahas buvo trisdešimties metų, kai jam gimė Eberas. […]
16 Eberas buvo trisdešimt ketverių metų, kai jam gimė Pelegas. […]
18 Pelegas buvo trisdešimties metų, kai jam gimė Reu‘as. […]
20 Reu‘as buvo trisdešimt dvejų metų, kai jam gimė Serugas. […]
22 Serugas buvo trisdešimties metų, kai jam gimė Nahoras. […]
24 Nahoras buvo dvidešimt devynerių metų, kai jam gimė Terahas. […]
26 Terahas buvo septyniasdešimties metų, kai jam gimė Abramas
Abramas sudaręs sandorą su Dievu gavo vardą „Abraomas“: „Tikėk manimi, tai aš! Ši yra mano sandora su tavimi: tu būsi daugybės tautų protėvis. Daugiau nebūsi vadinamas Abramu, bet tavo vardas bus Abraomas, nes padariau tave daugybės tautų tėvu. Padarysiu tave be galo vaisingą, – iš tavęs padarysiu tautas, iš tavęs kils karaliai. Palaikysiu savo sandorą tarp savęs ir tavęs ir tavo palikuonių po tavęs per jų kartas, kaip amžiną sandorą, būti Dievu tavo ir tavo palikuonių po tavęs. Aš duosiu tau ir tavo palikuonims po tavęs kraštą, – kuriame gyveni kaip ateivis, – visą Kanaano kraštą kaip amžiną nuosavybę. Aš būsiu jų Dievas“ (Pr 17,4-8). „Visos tautos žemėje ras sau palaiminimą per tavo sėklą, nes tu buvai klusnus mano balsui“ (Pr 22, 18).

Mesijo (Kristaus) kilmės knyga (pagal Mt 1)

2 Abraomui gimė Izaokas,
Izaokui gimė Jokūbas,
Jokūbui gimė Judas ir jo broliai.
3 Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros,
Farui gimė Esromas,
Esromui gimė Aramas.
4 Aramui gimė Aminadabas,
Aminadabui gimė Naasonas,
Naasonui gimė Salmonas.
5 Salmonui gimė Boazas iš Rachabos,
Boazui gimė Jobedas iš Rutos,
Jobedui gimė Jesė.
6 Jesei gimė karalius Dovydas,
Dovydui gimė Saliamonas iš Urijo žmonos.
7 Saliamonui gimė Roboamas,
Roboamui gimė Abijas,
Abijui gimė Asafas.
8 Asafui gimė Juozapatas,
Juozapatui gimė Joramas,
Joramui gimė Ozijas.
9 Ozijui gimė Joatamas,
Joatamui gimė Achazas,
Achazui gimė Ezekijas.
10 Ezekijui gimė Manasas,
Manasui gimė Amonas,
Amonui gimė Jozijas.
11 Jozijui gimė Jechonijas ir jo broliai ištrėmimo į Babiloniją laikais.
12 Po ištrėmimo į Babiloniją Jechonijui gimė Salatielis,
Salatieliui gimė Zorobabelis.
13 Zorobabeliui gimė Abijudas,
Abijudui gimė Eliakimas,
Eliakimui gimė Azoras.
14 Azorui gimė Sadokas,
Sadokui gimė Achimas.
Achimui gimė Elijudas.
15 Elijudui gimė Eleazaras,
Eleazarui gimė Matanas,
Matanui gimė Jokūbas.

16 Jokūbui gimė Juozapas – vyras Marijos, iš kurios gimė Jėzus, vadinamas Kristumi – Mesiju.

NAUJOJO TESTAMENTO PA-DAVIMAS

Kristus išpildė Adomui ir Abraomui duotus pažadus ir panaikino nuodėmės padarinius, prisiimdamas visas pasaulio nuodėmes. Jis „aplankė savo tautą ir atnešė jai išvadavimą.“ (Lk 1,68). „Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė mokiniams, tardamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti.“ (Mt 26,26-28).

„Abraomo vaikai yra tie, kurie tiki.[...]  Kristus mus atpirko iš įstatymo prakeikimo, tapdamas už mus prakeikimu, nes parašyta: „Prakeiktas kiekvienas, kuris kybo ant medžio“. Šitaip per Jėzų Kristų pagonims atiteko Abraomo palaiminimas, ir mes tikėjimu gavome pažadėtąją Dvasią.“ (Gal 3,7-14)

Bažnyčią įsteigė Jėzus Kristus, kuris paskyrė Apaštalus savo Bažnyčios vyresniasiais. „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28,19), „ateis Globėjas, kurį jums atsiųsiu nuo Tėvo, – Tiesos Dvasia, kuri kyla iš Tėvo, – jis toliau liudys apie mane“ (Jn 15,26), „imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos“ (Jn 20,22-23). Apaštalai Šventosios Dvasios galia skyrė savo įpėdinius – vyskupus, o vyskupai – savo įpėdinius – kitus vyskupus: „Šventoji Dvasia jus paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią“ (Apd 20,28).

Vyskupai perduodami tikrąjį tikėjimą, laukia paskutiniojo Dievo pažado išsipildymo – Antrojo Atėjimo. 

Graikiškas žodys „vyskupas“ (epískopos) reiškia „prižiūrėtojas“. 

Sąraše prierašas „šv.“ pridėtas ne prie visų šventųjų vardų.

BIZANTIJOS VYSKUPAI
Βυζάντιον – miestas Mažojoje Azijoje

Šv. Apaštalas Andriejus, bulgariška ikona

Šv. Apaštalas Andriejus            37 m. — pirmasis pašauktas Kristaus Apaštalas, įkūrė Bizantijos Bažnyčią.
Šv. Apaštalas Stachis    38–54 m. — (Rom 16, 9).
Šv. Onesimas   54–68 m.
Polikarpas I      71-89 m.
Plutarchas         89-105m.
Sedekijus         105-114 m.
Diogenas          114-129 m.
Eleuterijus         129-136 m.
Feliksas            136-141 m.
Atenodoras (Atenogenas)         144-148 m.
Euzojus            148-154
Laurencijus       154-166
Alympijus (Olympijus)  166-169
Pertinaksas       169-187
Olympianas      187-198
Morkus I          198-211
Feladelfas         211-217
Kyriakas I        214-230
Kastinas           230-237
Eugenijus I        240-242
Titas     242-272
Dometijus        
Rufinas I           284-293
Probas 303-315
Šv. Metrofanas I           306-314
Šv. Aleksandras           314-337

KONSTANTINOPOLIO ARKIVYSKUPAI
330 m. Bizantijos miesto vietoje šv. Konstantinas I įkuria Konstantinopolio miestą

Šv. Paulius I Išpažinėjas 337-339, 341-342, 346-351
Eusebijus Nikomedijietis 339-342
Makedonijus I  342-346, 351-360
Eudoksijus Antiochietis 360-370
Evagrijus          370
Demofilas         370-380
Šv. Grigalius I Nazianzietis        379-381
Maksimas Kinikas        380
Nektarijus        381-397
Šv. Jonas Auksaburnis  398-404
Arsakijas          404-405
Atikas              406-425
Sisinijus            426-427
Nestoras          428-431
Maksimijanas   431-434
Šv. Proklas       434-446
Šv. Flavianas    446-449
Šv. Anatolijus   449-458

KONSTANTINOPOLIO PATRIARCHAI
451 m. Šventieji Tėvai Kalchedono Visuotiniame Susirinkime paskelbė Konstantinopolį patriarchatu, su jurisdikcija Mažojoje Azijoje, Trakijoje ir barbarų žemėse, o patriarchą – pirmuoju pagal garbę po Romos popiežiaus, kaip Naujosios Romos-Konstantinopolio patriarchą

Genadijus I       458-471
Akakijas           472-489
Fravitas            489
Eufemijus          489-495
Makedonijus II 495-511
Timotiejus I      511-518
Jonas II Kapadokietis   518-520
Epifanijus          520-535
Antimas I          535-536
Menas              536-552
Eutichijus          552-565,577-582
Šv. Jonas III Scholastas            565-577
Jonas IV Pasninkautojas           585-595
Cyriacus (Kirilas)          595-606
Šv. Tomas I      607-610
Sergijus I          610-638
Piras     638-641, 654
Paulius II          641-653
Petras   654-666
Tomas II          667-669
Jonas V            669-675
Konstantinas I 675-677
Teodoras I       677-679, 686-687
Jurgis I             679-686
Paulius III         687-693
Kallinikas I       693-705
Kiras                706-711
Jonas VI           712-714
Šv. Germanas I             715-730
Anastasijus       730-754
Konstantinas II 754-766
Nikitas I           766-780
Paulius IV         780-784
Tarasijas           784-806
Nikiforas I        806-815
Teodotas I Kasiteras    815-821
Antanas I Kasimatis      821-836
Jonas VII Gramatikas   836-842
Metodijus I       842-846
Ignotas I           846-858, 867-877
Šv. Fotijus I Didysis      858-867, 877-886
Steponas I        886-893
Antanas II Kaulejas      893-901
Mikalojus I Mistikas     901-907, 912-925
Eutimijas Ι        907-912
Steponas II       925-928
Trifonas            928-931
Teofilaktas        931-956
Polijeuktas        956-970
Bazilijus I Skamandrinas           970-974
Antanas III Studitas      974-980
Šv. Mikalojus II Chrisovergis    984-995
Sisinijus II         996-999
Sergijus II         999-1019
Eustachijus       1020-1025
Aleksijus Studitas         1025-1043
Mikalojus I Kerularijus 1043-1059
Konstantinas III Leichudis         1059-1063
Jonas VIII Ksifilinas      1063-1075
Kosmas I Jeruzalietis    1075-1081
Eustratijus Garidas        1081-1084
Mikalojus III Kirdiniatas           1084-1111
Jonas IX Jeromnemonas           1111-1134
Leonas Stipis                            1134-1143
Michael II Kurkujas      1143-1146
Kosmas II Atikas         1146-1147
Mikalojus IV Muzalonas           1147-1151
Teodotas I        1151-1153
Neofitas I         1153
Konstantinas IV Chlijarinas       1154-1156
Lukas Chrisovergis       1156-1169
Michael III       1170-1177
Charitonas Eugenijotis   1177-1178
Teodosijus II Voradijotis          1178-1183
Bazilijus II Kamateras               1183-1186
Nikitas II Muntanis       1187-1189
Leontijus Teotokitis      1189-1190
Teodosius III arba Disitejus      1190-1191
Jurgis II Ksifilinas          1191-1198
Jonas X Kamateras      1198-1206
Mikalojus IV Autorejianas        1207-1213
Teodoras II Taikusis     1213-1215
Maksimas II     1215
Manuelis I Charitopulas            1215-1222
Germanas II     1222-1240
Metodijus II     1240
Manuelis II       1240-1255
Arsenijus Autorejianas  1255-1260, 1261-1267
Nikiforas II       1260-1261
Germanas III    1267
Juozapas I        1267-1275, 1282-1283
Jonas XI Vekas            1275-1282
Grigalius II        1283-1289
Atanasas I        1289-1293, 1304-1310
Jonas XII         1294-1304
Nifonasas I       1311-1315
Jonas XIII Saldusis       1316-1320
Gerasimas I      1320-1321
Izaijas   1323-1334
Jonas XIV Kaletas       1334-1347
Izidorius I         1347-1349
Kalistas I          1350-1354, 1355-1363
Filotėjas Kokinas          1354-1355, 1364-1376
Makarijus         1376-1379, 1390-1391
Nilas    1380-1388
Antanas IV       1389-1390, 1391-1397
Kalistas II Ksantopulas 1397
Matas I            1397-1410
Eutimijas II       1410-1416
Juozapas II       1416-1439
Metrofanas  II  1440-1443
Grigalius III Mamas      1443-1450
Atanasas II       1450-1453
Šv. Genadijus II Scholarijus (1-asis kartas)       1454-1456
Izidorius II        1456-1462
Šv. Genadijus II Scholarijus (2-asis kartas)       1462
Sofronijus I       1463-1464
Šv. Genadijus II Scholarijus (3-iasis kartas)       1464
Jehošafatas I     1465-1466
Morkus II         1466
Simeonas I (1-asis kartas)         1466
Dionisijas I       1467-1471
Simeonas I (2-asis kartas)         1471-1475
Rafaelis I          1475-1476
Maksimas III    1476-1481
Simeonas I (3-iasis kartas)        1482-1486
Nifonasas II (1-asis kartas)       1486-1488
Dionisijas I (2-asis kartas)         1488-1490
Maksimas IV    1491-1497
Nifonas II (2-asis kartas)          1497-1498
Joakimas I (1-asis kartas)         1498-1502
Nifonas II (3-iasis kartas)         1502
Pachomijus I (1-asis kartas)      1503-1504
Joakimas I (2-asis kartas)         1504
Pachomijus I (2-asis kartas)      1504-1513
Teoliptas I        1513-1522
Jeremijas I        1522-1545
Joanikijus I       1526
Dionisijas II      1546-1556
Jehošafatas II   1556-1565
Metrofanas  III (1-asis kartas)  1565-1572
Jeremijas II (1-asis kartas)        1572-1579
Metrofanas  III (2-asis kartas)  1579-1580
Jeremijas II (2-asis kartas)        1580-1584
Pachomijus II   1584-1585
Teoliptas II       1585-1586
Jeremijas II (3-iasis kartas)       1587-1595
Matas II (1-asis kartas)            1596
Gabrielius I       1596
Teofanas I        1597
Meletijus I Pigas (vietos prižiūrėtojas)    1597-1598
Matas II (2-asis kartas)            1598-1602
Neofitas II (1-asis kartas)         1602-1603
Matas II (3-iasis kartas)            1603
Rafaelis II         1603-1607
Neofitas II (2-asis kartas)         1607-1612
Kirilas I Lukaris (vietos prižiūrėtojas)    1612
Timotiejus II     1613-1620
Kirilas I (2-asis kartas) 1620-1623
Grigalius IV      1623
Antimas II        1623
Kirilas I (3-iasis kartas) 1623-1633
Kirilas II (1-asis kartas)            1633
Kirilas I (4-asis kartas) 1633-1634
Atanasas III (1-asis kartas)       1634
Kirilas I (5-asis kartas) 1634-1635
Kirilas II (2-asis kartas)            1635-1366
Neofitas III       1636-1637
Kirilas I (6-asis kartas) 1637-1638
Kirilas II (3-iasis kartas)           1638-1639
Partenijus I       1639-1644
Partenijus II (1-asis kartas)       1644-1646
Joanikijus II (1-asis kartas)       1646-1648
Partenijus II (2-asis kartas)       1648-1651
Joanikijus II (2-asis kartas)       1651-1652
Kirilas III (1-asis kartas)           1652
Atanasas III (2-asis kartas)       1652 (15 dienų)
Paisijus I (1-asis kartas)            1652-1653
Joanikijus II (3-iasis kartas)      1653-1654
Kirilas III (2-asis kartas)           1654 (14 dienų)
Paisijus I (2-asis kartas)            1654-1655
Joanikijus II (4-asis kartas)       1655-1656
Partenijus III     1656-1657
Gabrielius II      1657 (8 dienas)
Partenijus IV (1-asis kartas)      1657-1662
Dionisijas III     1662-1665
Partenijus IV (2-asis kartas)      1665-1667
Klemensas        1667
Metodijus III    1668-1671
Parthenios IV (3-iasis kartas)    1671-1673
Dionisijas IV (1-asis kartas)      1671-1673
Gerasimas II     1673-1674
Partenijus IV (4-asis kartas)      1675-1676
Dionisijas IV (2-asis kartas)      1676-1679
Atanasas IV     1679 (12 dienų)
Jokūbas (1-asis kartas) 1679-1682
Dionisijas IV (3-iasis kartas)     1682-1684
Partenijus IV (5-asis kartas)      1684-1685
Jokūbas (2-asis kartas) 1685-1686
Dionisijas IV (4-asis kartas)      1686-1687
Jokūbas (3-iasis kartas)            1687-1688
Kalinikas II (1-asis kartas)        1688
Neofitas IV      1688-1689
Kalinikas II (2-asis kartas)        1689-1693
Dionisijas IV (5-asis kartas)      1693-1694
Kalinikas II (3-iasis kartas)       1694-1702
Gabrielius III    1702-1707
Neofitas V        1707
Kiprijonas I (1-asis kartas)       1707-1709
Atanasas V       1709-1711
Kirilas IV         1711-1713
Kiprijonas I (2-asis kartas)       1713-1714
Kosmas III       1714-1716
Jeremijas III (1-asis kartas)       1716-1726
Paisijus II (1-asis kartas)           1726-1732
Jeremijas III (2-asis kartas)       1732-1733
Serafimas I       1733-1734
Neofitas VI (1-asis kartas)        1734-1740
Paisijus II (2-asis kartas)           1740-1743
Neofitas VI (2-asis kartas)        1743-1744
Paisijus II (3-iasis kartas)          1744-1748
Kirilas V (1-asis kartas)            1748-1751
Paisijus II (4-asis kartas)           1751-1752
Kirilas V (2-asis kartas)            1752-1757
Kalinikas III     1757
Serafimas II      1757-1761
Joanikijas III     1761-1763
Samuelis I (1-asis kartas)          1763-1768
Meletijus II       1768-1769
Teodosijus II    1769-1773
Samuelis I (2-asis kartas)          1773-1774
Sofronijus II     1774-1780
Gabrielius IV    1780-1785
Prokopijus        1785-1789
Neofitas VII (1-asis kartas)      1789-1794
Gerasimas III    1794-1797
Grigalius V (1-asis kartas)      1797-1798
Neofitas VII (2-asis kartas)      1798-1801
Kalinikas IV (1-asis kartas)      1801-1806
Grigalius V (2-asis kartas)         1806-1808
Kalinikas IV (2-asis kartas)      1808-1809
Jeremijas IV     1809-1813
Kirilas VI         1813-1818
Grigalius V (3-iasis kartas)        1818-1821
Eugenijus II      1821-1822
Antimas III       1822-1824
Chrisantas        1824-1826
Agatangelas      1826-1830
Konstancijus I  1830-1834
Konstancijus II 1834-1835
Grigalius VI (1-asis kartas)       1835-1840
Antimas IV (1-asis kartas)        1840-1841
Antimas V        1841-1842
Germanas IV (1-asis kartas)     1842-1845
Meletijus III      1845
Antimas VI (1-asis kartas)        1845-1848
Antimas IV (2-asis kartas)        1848-1852
Germanas IV (2-asis kartas)     1852-1853
Antimas VI (2-asis kartas)        1853-1855
Kirilas VII        1855-1860
Joakimas II (1-asis kartas)        1860-1863
Sofronijus III    1863-1866
Grigalius VI (2-asis kartas)       1867-1871
Antimas VI (3-iasis kartas)       1871-1873
Joakimas II (2-asis kartas)        1873-1878
Joakimas III (1-asis kartas)       1878-1884
Joakimas IV     1884-1886
Dionisijas V      1887-1891
Neofitas VIII    1891-1894
Antimas VII      1895-1897
Konstantinas V 1897-1901
Joakimas III (2-asis kartas)       1901-1912
Germanas V     1913-1918
Meletijus IV     1921-1923
Grigalius VII     1923-1924
Konstantinas VI            1924-1925
Bazilijus III       1925-1929
Fotijus II          1929-1935
Benjaminas       1936-1946
Maksimas V     1946-1948
Atenagoras       1948-1972
Demetras          1972-1991
Bartolomiejus   22.10.1991

Jo Šventenybė Bartolomiejus I, Konstantinopolio, Naujosios Romos Arkivyskupas ir Visuotinis Patriarchas

-----

Susiję įrašai:

Διδαχ - Viešpaties mokymas, kurį dvylika apaštalų perdavė pagonių tautoms http://ortodoksas.blogspot.com/2012/11/viespaties-mokymas-kuri-dvylika.html


Šv. Genadijus Scholarijus apie Tomą Akvinietį

Šv. Genadijus Scholarijus dėsto sultonui Mehmetui II ortodoksų tikėjimo pagrindus
„Šių knygų autorius gimė lotynu, taigi jis laikosi tos bažnyčios dogmos pagal paveldą; tai žmogiška. Bet jis - išmintingas žmogus, niekuo ne prastesnis už kurį kitų tobulų išmintyje tarp žmonių. Jis rašė daugiausia kaip Aristotelio filosofijos, Senojo ir Naujojo Testamentų komentatorius. Dauguma esminių Šventosios Teologijos ir filosofijos išvadų matomos jo knygose, mes beveik visas jas studijavome, tiek tą mažumą, kurias išverstos kitų į graikų kalbą, tiek lotyniškuosius originalus, tiek tas, kurias išvertėme mes patys į savo kalbą. [...] Visose minėtose srityse šis išmintingas vyras yra tobuliausias, kaip geriausias aiškintojas ir sintezuotojas tuose dalykuose, kuriuose jo Bažnyčia sutinka su mūsų. Tuose dalykuose, kuriuose jo Bažnyčia skiriasi nuo mūsų - jų maža - t.y. Šventosios Dvasios kilmės ir dieviškosios esmės ir veikimų perskyroje, šiuose dalykuose mes ne tik laikomės savo Tėvynės dogmos, bet ir kovojome už ją daugelyje knygų. Mūsų karštis netgi aukojant gyvybes už dogmą yra aiškus visiems žmonėms, draugams ir priešams ir visas pasaulis yra pripildytas knygų, kurias sukūrėme prieš tuos, kurie jas neigia. Garbė Dievui visuose dalykuose!“

Šv. Genadijus Scholarijus - pirmasis Konstantinopolio patriarchas po musulmonų okupacijos, aršus Florencijos bažnytinės unijos su Romos Katalikų Bažnyčia priešininkas, tomistinės filosofijos taikymo populiarintojas Ortodoksų Bažnyčioje.

----

Susiję įrašai:

Tomistinės filosofijos recepcija Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčioje http://ortodoksas.blogspot.com/2013/10/tomistines-filosofijos-recepcija.html

2014 m. sausio 25 d., šeštadienis

N. Kardelis apie ontologinį įrodymą

„Pirmą kartą susidūrusiems su ontologiniu argumentu jis nepalieka gilaus įspūdžio. Argumentas lyg ir suvo­kiamas, tačiau nie­ko­ tar­si ­ir ­ne­įvyks­ta.­ Taip yra todėl, kad šiuolaikinis žmogus bet kokį įrodymą instinktyviai sieja su technologija, padarymu ir užvaldymu: įrodomas dalykas ar objektas, į kurį rodo jam skirtas įro­dy­mas, tarsi „įvaromas į kampą“ (konkrečią vietą, į kurią rodo įro­dy­mas) ir juo imama manipuliuoti. Tačiau Dievas nesileidžia manipuliuojamas, todėl ir ontologinis argumentas neturi jokio praktinio pritaikymo: jį suvokę mes negalime priversti Dievo mums pasirodyti, nepajėgiame iššaukti jį tarsi džiną iš butelio. O tai, kas nepadaroma ir nepasiduoda manipuliacijai, atrodo lyg ir ne visiškai įrodyta ar nepakankamai argumentuota.“ - N. Kardelis. „Kodėl Dievas Nepasirodo?“ Naujasis Židinys-Aidai, 2001/9

Akimirka iš ekumeninių pamaldų [video]


Akimirka iš ekumeninių pamaldų, vykusių šv. Paraskevės cerkvėje 2014 m. sausio 24 d. Pamaldose dalyvavo katalikų, liuteronų, reformatų ir daugybės kitų krikščioniškų bendrijų atstovai. 

2014 m. sausio 21 d., antradienis

Maldos taisyklės (regulos) pasirinkimas

Įdėjau į tinklaraštį lietuvišką maldyną, todėl, manau, derėtų trumpai paaiškinti ir kaip juo melstis.

Kiekvienas ortodoksas turi savo maldos taisyklę, arba lotyniškai vadinamą regulą, pagal kurią gyvena. Ją krikščionis sudaro, jei gali, sekdamas savo dvasios tėvo, kunigo ar kito autoritetingo žmogaus patarimais sekdamas, o jei tokios galimybės nėra, tada sekdamas Šventųjų Tėvų ir savo paties patirtimi. Šv. Grigalius Nazianzietis rašo: „arba sek mokytoju, arba pats sau būk mokytoju“. Juk yra tokie žmonės, kurių „nemokė motina, ko reikėjo, nemokė tėvas, nei kunigas, nei vyskupas, nei kas kitas iš tų, kuriems patikėta mokyti“, bet jie patys, „veikdami pagal protą, laisva valia įžiebę gėrio žariją“, siekia beasitriškumo, nuodėmių atsisakymo, dorybės. Pasak šv. Grigaliaus, apie tokius žmones Kristus šneka sakydamas, jog yra „yra eunuchų, kurie patys save tokius padarė dėl Dangaus Karalystės“ (Mt 19,12; šv. Grigalius teigia, jog „eunuchas“ yra metafora beaistriam žmogui).

„Būti sau pačiam mokytoju“ nereiškia savavališkai išsigalvoti sau dvasingumą. Tai reiškia savarankišką kelio paiešką remiantis ortodoksų Šventąja Tradicija, išreikšta Bažnyčios gyvenime ir Šventųjų Tėvų mokyme. Šio kelio tenka griebtis, kai aplinkui nėra dvasinių mokytojų.

PAGRINDINĖS DIENOS MALDOS

Paprastai kasdienę taisyklę sudaro ryto, vakaro maldos, maldos prieš valgį, po valgio, prieš darbą, po darbo ir pan. Maskvos patriarchato maldaknygėse yra nurodomas vienuoliškas maldos minimumas, kurį sudaro ~20 minučių ryto ir ~20 minučių vakaro maldų. Pradžioje tokį laiko kiekį pasiekti gali būti sunku, tai galima daryti laipsniškai.

Laikas maldoje yra labai svarbus. Šv. Teofanas Atsiskyrėlis siūlo maldos trukmę matuoti ne perskaitytų maldų kiekiu, o sugaišto laiko trukme. Tai labai svarbu, nes matavimas pagal perskaitytų maldų kiekį gali privesti prie pagundos skaityti maldas kuo greitesniu tempu. Maldas reikia skaityti kuo lėčiau, stengtis suvokti jų prasmę. Metropolitas Hilarionas (Alfejevas) siūlo ilginant maldos taisyklės laiką skirti laiko jau žinomų maldų lėtam skaitymui ir apmąstymui, nes ta padeda įsitvirtinti maldoje.

To paties metropolito žodžiais, maldos metu širdis turi tarsi gerai suderintas muzikos instrumentas skambėti ta pačia nata, kaip ir Dievas - ji turi atsakyti į Dievo kreipimąsi. Todėl kai kurie Šventieji Tėvai aprašo, kaip laikui bėgant maldos greitis pastoviai lėtėja ir lėtėja, kol maldos tampa labai ilgomis.

TRUMPOSIOS MALDOS

Įsitvirtinti maldos gyvenime galima pradedant nuo trumpų maldų. Pavyzdžiui, prieš bet kokį darbą, prieš maistą, prieš bet kokią veiklą galima mintyse sau tarti: „palaimink, Dieve“ ar „palaimink, Tėve“, arba: „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (turint omenyje, jog ši veikla bus padaryta vardan Dievo). Pabaigus veiklą galima tiesiog pasakyti mintyse: „ačiū Dievui“, „ačiū Tau“ ir kt. Galima persižegnoti.

Juk nedaug laiko atima ir nėra tikrai sunku persižegnoti ką tik atsibudus ar prieš pat užmiegant. Tada vos pradėję dieną ar ją užbaigdami prisimename Dievą. Mes turėtume siekti atminti Dievą „vakare, auštant ir vidudienį“ (Ps 54 (55),18), t.y. visą dieną, ir „be paliovos melstis“ (1 Tes 5,17), t.y. kiekvieną akimirką, tačiau visa tai pasiekiama tik žingsnis po žingsnio. Tvarka ir kantrybė yra dvasinio gyvenimo substancija, t.y. jo esmių esmė.

Yra toks pasakojimas apie šv. Josifas Hesichastą. Kartą pas jį gyventi atvyko naujas mokinys. Jis padėjo ne į vietą šaukštą. Šv. Josifas jam pasakė: „Tu padėjai šauktą ne į vietą. Šįkart aš tavęs nebausiu. Bet jei nepadėsi į vietą dar kartą - įspėsiu, dar kartą - nubausiu, o jei dar kartą padėsi ne į vietą - paprašysiu palikti mūsų vienuolyną. Nes jei nenori gyventi dvasinio gyvenimo, tai paprašysiu netrukdyti jo gyventi kitiems“. Dvasinis gyvenimas prasideda nuo tvarkos. Bet nereikia tikėtis per vieną naktį tapti šventuoju. Tai - ilgalaikis procesas.

Krikščionis turėtų siekti ir tolygiai miegoti, tolygiai maitintis, tvarkingai ir tolygiai gyventi. Dirbant vien intelektualinį darbą, šv. Teofanas Atsiskyrėlis rekomenduoja ir fizinį aktyvumą tam, kad išsaugotas būtų gyvenimo tolygumas. Kuo gyvenimas bus tolygesnis, tuo lengviau pavyksta susitelkti, o susitelkimas yra bet kokios maldos pagrindas.

Vienas mano draugas yra davęs man tokį palyginimą - dvasinis gyvenimas yra tarsi tolygiai slopstanti sinusoidė. Ji nusimuša nuo centro tai į vieną, tai į kitą pusę, bet laikui bėgant nuokrypiai darosi vis mažesni ir prie centro artėjama vis arčiau.


Slopstanti sinusoidė
Kristus sako: „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias į pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras kelias į gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (Mt 7,13-14).

Pati galingiausia trumpoji malda, kurią mums paliko Šventieji Tėvai, yra Jėzaus malda. Ji skamba taip: „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“, arba „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“, arba „Viešpatie, pasigailėk“. Kadaise Dykumos Tėvai ją skaitydavo tiesiog: „Jėzau Kristau!“.


Ši malda savyje talpina labai daug. Viena vertus, mes išpažįstame, kad Jėzus yra Kristus (pateptasis, Mesijas), kad Jis yra Dievo Sūnus ir Tikras Dievas, kad Jis yra mūsų Viešpats, kad mes esame nusidėjeliai, o jos prašymas talpina labai daug - „pasigailėk manęs“. „Pasigailėti“ juk reiškia ir išgelbėti, ir ištiesti pagalbos ranką, ir atleisti, ir užtarti, į šį žodį telpa be galo daug...

Ypač svarbu, kad šioje maldoje mes ištariame Dievo vardą - Jėzus Kristus (o kartu su „Jėzus“ mes ištarėme ST Mozei apreikštą Dievo vardą „JHVH“ - „esu, kuris esu“, nes Jėzaus vardas yra sudurtinis žodis iš dviejų - „JHVH gelbėja“). Kaip rodo dar Senasis Testamentas, Dievo vardas turi ypatingą galią, tai liudija ir Šventieji Tėvai. Pasak metr. Hilariono knygos „Bažnyčios Slėpinys“, Dievo vardas yra daugiau, nei Dievo atvaizdas (ikona) - taigi, jis yra ypatinga šventenybė, kurią kiekvienas nešiojame savo galvose ir savo širdyse ir per kurią galime tiek pagarbinti Dievą, tiek apsiginti nuo blogio.

Jėzaus maldą galima kalbėti bet kada, nors uolūs tikintieji praktikuoja nusimatymą dienoje tam tikro laiko, kada skaityti, pavyzdžiui, 50 kartų ją.

Apskritai būtų gerai, jei pavyktų nusimatyti pastovų maldos laiką ryte ir vakare. Tai padėtų dieną padaryti tvarkingesne, gyvenimą - tolygesniu ir ilgainiui atėjus laikui atsirastų natūralus noras tą valandą melstis, nes tai būtų jau maldos valanda. Taip pat patartina maldai išskirti atskirą, pastovią vietą.

SPECIALIOSIOS MALDOS

Egzistuoja ir specialūs maldos kanonai (taisyklės), skaitomi prieš išpažintį, prieš Eucharistiją, po Eucharistijos ir t.t... Jas taip pat derėtų skaityti kaip ir visas kitas maldas. Dera prisiminti, kad maldaknygių pirminė paskirtis - pateikti pavyzdinį maldos modelį, nes be jo daugelis mūsų net nežinotų, ką apskritai sakyti Dievui. Tai tarsi elementorius mums, „beraščiams“ tikėjimo klausimuose. Todėl nereikia tikėtis iškarto tobulai įvykdyti visų maldyne nurodytų „normatyvų“ ir į šį reikalą žiūrėti perdėm fariziejiškai, bet nereikia ir per daug sau nuleisti kartelės - ją pastoviai kelti.

SUSITELKIMAS

Dažname maldyne prieš pirmąją ryto maldą yra parašyti žodžiai „pagarbiai, tiesiai atsistok, akimirką patylėk ir persižegnodamas tark, „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Kam skirta ši tylos akimirka? Ji skirta susitelkimui.

Tam, kad galėtume kreiptis į Dievą, mes privalome pabandyti kiek įmanoma „surinkti save į vienį“. Chaotiškame, betvarkiame gyvenime mes dažnai esame tarsi „išsibarstę“, išsibarsčiusios mūsų mintys, todėl mes nematome nei savęs, nei Dievo. Prieš maldą reikia pabandyti bent akimirkai save surinkti atgal, susikaupti arba susitelkti. Juk pats žodis „susitelkti “ reiškia „į vieną vietą rinkti, kaupti“, šis žodis yra kilęs nuo „talka“. V. Toporovas rašo apie šio žodžio kilmę: „Talka“ baltų-slavų tradicijoje buvo archajiška ritualinio pobūdžio apeiga. Bendrą darbą baigdavo puota“. V. Ivanovas nurodo mažiau tikėtiną kilmę, pagal kuria „telkiantis“, tai „atnašaujantis, giedantis šventas giesmes, himnus“ . Taigi, jau šioje lietuviško žodžio kilmėje glūdi religinė jo prasmė - susitelkimas yra atotrūkis nuo kasdienybės, savo asmens dalių suvienijimas.

„Susitelkti širdyje“ krikščionims yra labai svarbu. Šventieji Tėvai netgi rekomenduoja dalį dienos tiesiog pabūti tyloje. Maldos metu reikia stengtis susitelkimą išlaikyti, tačiau nereikia tikėtis, kad greitai pavyks jį sėkmingai ilgą laiką išlaikyti. Optos dykumos Tėvai rašo:

„Tu negali melstis Jėzaus malda be minčių išgrobstymo. Iš naujokų Dievas neprašo neišgrobstytos maldos, ji įgyjama ilgalaikiu darbu ir laiku; kaip Šventųjų Tėvų raštai sako: „Dievas suteikia maldą besimeldžiančiajam“, o melstis vis dėlto reikia toliau, lūpomis ir protu“

MALDOS TAISYKLĖS PAVYZDYS

Norėčiau pateikti maldos taisyklės pavyzdį, sukurtą pagal vieno amerikiečių dvasininko pasiūlymą.



Ryto ir vakaro maldų planas

Vieta: Prieš ikonas, išskirtoje vietoje
Laikas: tarp 6:30 ir 23:00, po 20 min.

- Pradėk uždegdamas žvakę ar lempelę, trim nusilenkimais iki žemės ir stovėdamas tyloje, kad susitelktumei širdyje
- Įžanginės maldos - malda Šventajai Dvasiai, Triskart Šventas, Viešpaties malda
- Ryto/vakaro troparas
- Ryte - 50 (51) psalmė, vakare šioje vietoje gali būti skaitoma 3 psalmė
- Bent viena iš 10/12 ryto/vakaro maldų
- Ryte - Prašymai už gyvuosius ir mirusiuosius
- Vakare - Savo nuodėmingumo išpažinimas
- [Doksologija]
- Asmeninis pokalbis su Dievu
- Jėzaus malda - 100 kartų.

Dienos pradžioje galima tyliai apmąstyti laukiančius dienos darbus, paprašyti Dievo pagalbos juose. Dienos pabaigoje - apmąstyti nuveiktus darbus, padarytas nuodėmes.

- Baigiamosios maldos („Tikrai verta...“)

Dera sustoti prieš pietus, vidudienį ir prieš vakarą sukalbėti trumpą maldą.
Kartoti Jėzaus Maldą mintyse dieną kada tik galėsi.
Prašyti palaiminimo prieš kiekvieną valgį ir dėkoti po jo.

Derėtų priminti, jog krikščionybė nėra instrukcija, nėra taisyklių rinkinys. Dievui mūsų taisyklės yra antraeilės - Jis yra asmuo ir savo malonę dalija taip, kaip nori. Taisyklės yra skirtos tik mums tobulintis, bet ne savitikslės.

Padėkos maldos po švč. Komunijos (2012 m.)

Švč. Komunijos (visiškai pažodžiui liet. ko gero būtų „švč. Bendrystės“) slėpinys yra krikščioniško gyvenimo kulminacija. Norėdami išreikšti padėką už šį džiaugsmą, galime skaityti šias maldas:


https://drive.google.com/file/d/0B4hfjTd_-awuWERsSVJvRlJPUWM/edit?usp=sharing

Deja, kol kas neturiu troparų tekstų. Santrumpą „Triskart šventas. Po Tėve mūsų“ manau turėtumėte suprasti - tai reiškia atitinkamą atkarpą nuo „Šventas Dieve..“ iki maldos „Tėve mūsų“ iš rytinių ar vakarinių maldų. Po „tave aukštiname“ galite perskaityti įprastą pabaigą, kokia eina po „Tikrai verta..“. 

Dar tikiuosi gauti ir čia įkelti vėliau pilną maldyną, su visomis maldomis, tvarkingą, bet kol jo nėra, pasidalysiu su tokiais tekstais, kokius turiu.

2014 m. sausio 20 d., pirmadienis

Kvietimas į ekumenines pamaldas


Š.m. sausio 24 d. 18 val. ortodoksų šv. Paraskevės šventovėje vyks pamaldos už krikščionių vienybę. 

http://www.paraskevi.lt

Nikėjos-Konstantinopolio tikėjimo simbolis (2014 m. vertimas)

Paskutinis vertimas, naudojamas 2014 m. lietuviškoje ortodoksų liturgijoje:


1 Tikiu į vieną Dievą, Tėvą, Visagalį, dangaus ir žemės, viso, kas rẽgima ir nèregima, Kūrėją.
2 Ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, viengimį Dievo Sūnų, prieš visus amžius gimusį iš Tėvo: Šviesą iš Šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, nesukurtą, vienẽsmį su Tėvu. Per Jį visa yra sukurta.
3 Dėl mūsų, žmonių, ir dėl mūsų išganymo nužengusį iš dangaus, ir įsikūnijusį iš Šventosios Dvasios ir Mergelės Marijos, ir tapusį žmogumi.
4 Valdant Poncijui Pilotui, dėl mūsų nukryžiuotą, kentėjusį ir palaidotą.
5 Kaip skelbia Raštai, trečiąją dieną prisikėlusį iš mirusiųjų;
6 įžengusį į dangų ir sėdintį Tėvo dešinėje.
7 Ir vėl garbėje ateinantį gyvųjų ir mirusiųjų teisti; Jo Karalystė neturės pabaigos.
8 Ir į Šventąją Dvasią, Viešpatį Gaivintoją, kylančią iš Tėvo, garbinamą ir šlovinamą su Tėvu ir Sūnumi, kalbėjusią per pranašus.
9 Į vieną, Šventą, Visuotinę ir Apaštališką Bažnyčią.
10 Išpažįstu vieną Krikštą núodėmėms atleisti,
11 laukiu mirusiųjų prisikėlimo
12 ir būsimojo gyvenimo amžinybėje. Amen.

Ortodoksų maldynas lietuvių kalba (2009 m.)


Dėl daugybės prašymų nutariau įkelti senąjį ortodoksų maldyną lietuvių kalba. Šiuo metu jau yra paruoštas leidimui naujas maldyno vertimas, tačiau jo išleidimas vis atidedamas, todėl, manau, kol naujojo maldyno nėra, įdėsiu bent jau senojo maldyno tekstą. 


https://drive.google.com/file/d/0B4hfjTd_-awudFROMG8yYWlKQXc/edit?usp=sharing

Nuoširdžiai dėkoju broliui Kristuje Timotiejui už nuskenuotą tekstą. Besimeldžiantieji šiuo maldynu gali tą proga bent kartą pasimelsti už Timotiejų, už maldyno vertėjus ir už naujo vertimo greitesnį išleidimą. 

Dvasinių reiškinių mokslinis aiškinimas

„Apie ką negalima kalbėti apie tai reikia tylėti“ - L. Wittgenstein, „Tractatus Logico-Philosophicus“
Religinis patyrimas - tai yra mokslinis terminas, apibūdinantis patyrimą, įgyjamą praktikuojant religiją. Nereikia maišyti religinio patyrimo su mistiniu patyrimu - mistika tai yra labai asmeniškas dalykas, sunkiai perduodamas kitiems. Didžioji dalis religinio patyrimo, kaip pastebi D. Tracy, yra bendražmogiška (angl. common human experience). Šio patyrimo mokslinis tyrimas aiškina, kaip jis yra išgyvenimas, ir nors mokslas visiškai negali pasakyti, ar šio patyrimo šaltiniai yra tie, apie kuriuos kalba religija, bet jis gali pasakyti, kad pats patyrimas yra nesuvaidintas. Šiame įraše rašysiu tiek apie bendražmogišką, tiek apie mistinį patyrimą.

MALDA




Vienas įdomiausiu atliekamų maldos fenomeno mokslinių tyrimų yra Andy Newbergo eksperimentai bei duomenų analizė. Per metų metus šis mokslininkas kvietėsi į laboratoriją daugybę įvairių religijų atstovų - budistų, protestantų ir kt. ir tyrė jų smegenis dviem aspektais. Viena vertus, jis tyrė smegenų veiklą religinių praktikų ir patirčių metu. Antra, jis tyrė smegenų pokyčius ilgalaikių religinių praktikų pasekoje. 

Pasak A. Newbergo, meldžiantis krikščionims aktyvuojasi priekinėje dalyje esanti smegenų sritis. Smegenys veikia lygiai taip pat, kaip ir kalbant su paprastu žmogumi. Kitaip tariant, krikščionio smegenys „nejaučia“ skirtumo tarp pokalbio su žmogaus asmeniu ir su Dievo asmeniu. Kalbėtis su žmogumi ir kalbėtis su Dievu smegenims yra vienas ir tas pats. 


Budistų meditacijų atveju smegenų susilpnėdavo smegenų centrai, atsakingi už savęs suvokimą ir suaktyvėdavo atsakingi už susikaupimą. Taip yra todėl, kad budistai aukščiausiąjį pradą patiria kaip abstraktų viską (arba nieką). Taigi, smegenys demonstravo, kad jie tikrai patiria tai, ką sako.


Daug įdomiau yra tai, jog, pasak mokslininko, ateistui Dievas yra neįmanomas įsivaizduoti. Tyrimai atlikti su ateistais, kai jų buvo prašoma tyliai pamedituoti, įsivaizduoti Dievą ar panašiai nedavė jokių rezultatų - jų smegenų veikla visiškai nepriminė religinio patyrimo.


Ilgalaikių smegenų tyrimų rezultatai buvo tokie, kokių galima buvo tikėtis. A. Newbergas teigia, jog mūsų smegenų neuronai kuria tokiu ryšius, kokie yra dažniausiai naudojami, t.y. smegenys „prisitaiko“ prie to, kaip mes jas kasdien naudojame (jei kasdien tik spoksome į televizorių, tai jos prisitaiko šiai užduočiai). Praktikuojančiojo kasdienę krikščionišką maldą žmogaus smegenys demonstruoja išvystytas smegenų sritis, skirtas bendravimui su asmeniu.


Mokslininkas Craig Aaen-Stockdale kėlė abejones, ar tam tikrai svarbi priekinėje dalyje esanti smegenų sritis, tačiau nesuabejojo pačiu principu, kad maldoje smegenys veikia taip, tarsi būtų bendraujama su asmeniu. 


ANGELAI IR DEMONAI


Yra psichoterapijoje žinomas toks reiškinys kaip „psichosomatiniai reiškiniai“, t.y. sąmonės reiškiniai, kurie veikia kūną. Nuo su tuo susijusių ligų gydymo prasidėjo visa psichoterapijos disciplina. Pavyzdžiui, vienas pirmųjų aprašytų tokių atvejų buvo kai vienos moters ranka buvo realiai paralyžuota, tačiau ją išgydyti pavyko be jokių vaistų, nes paralyžiaus pirminės priežastys glūdėjo psichologinėse traumose. Mūsų kūnas yra labai susijęs su mūsų psichika ir tiek kūnas veikia psichika, tiek psichika - kūną.


Psichologiniai, neurofiziologiniai (smegenų veiklos) tyrimai negali nei paneigti, nei teigti šių reiškinių antgamtinės kilmės, jie tik konstatuoja pačių reiškinių buvimą. Dalykas tas, kad pagal krikščionišką ir daugelio kitų religijų įsivaizdavimą, angelai/demonai yra tam tikros nematomos jėgos (reiškia, neturinčios kūno, tia ne tie pūkuoti angeliukai iš parduotuvės). Žmogus juos patiria kaip tam tikrus psichologinius reiškinius, kurie jo atžvilgiu yra išoriški (objektyvūs), t.y. jis negali jų kontroliuoti. Žmogus jaučia tam tikrą jėgą, kuri jį stumia tam ar kitam, ta jėga gali virsti vizija (tam tikru regėjimu ar balsu) ir kt. Kad žmogus tikrai tuos dalykus patiria, galima stebėti moksliškai, tai atsispindi smegenų veikloje (kai žmogus sakykime mato angelo sukeltą viziją, aktyvuojasi atitinkamos smegenų dalys, kurios atsakingos už regėjimą). Ar jis mato tą viziją todėl, kad kažkokia išorinė jėga veikia, ar todėl, kad jam protas pasimaišė - tas negali būti atsakyta.


Prielaidos, jog egzistuoja psichosomatiniai reiškiniai ir prielaidos, jog angelai/demonai žmogui reiškiasi kaip visų pirma objektyvios psichinės jėgos, užtenka, kad tos jėgos galėtų veikti jo kūną, t.y. atverti žaizdas, palikti mėlynes, gydyti žaizdas ir taip toliau.


STIGMOS IR ŽAIZDOS


Romos katalikų šventasis Pijus su stigmomis
Stigmos (gr. stigma - ženklas) yra Romos katalikų kultūrose išplitęs reiškinys, tačiau išoriškai panašus reiškinys sutinkamas ir islame, ir Azijos tikėjimuose, kur mistikams atsiveria kūniškos (gr. somatinės) priežasties neturinčios žaizdos.  Stigmos, sumušimai ir visa kita yra realiai moksliškai stebimi reiškiniai, tik jau tikėjimo klausimas yra, koks jų šaltinis - ar vidinis (savo sąmonės veikla) ar išorinis (kitų jėgų veikla). 

Stigmos ir panašūs reiškiniai gali būti psichologiškai paaiškinti, pastovus dėmesingas įsivaizdavimas, kad tau pvz. yra žaizda delne ir tau ją skauda, gali privesti prie žaizdos atsivėrimo, taip pat yra su daugeliu kitų kūniškų reiškinių. 

Stigmų fenomenas Romos Katalikų Bažnyčioje pasirodė po schizmos. Pranciškus Asyžietis, katalikų šventasis, gyvenęs XIII amžiuje, yra pirmasis žmogus krikščionybės istorijoje, pas kurį atsirado stigmos (penkios žaizdos - abejose rankose, kojose ir šone, kaip pas Kristų). Jo dvasingumo esmė buvo compassio (bendra kančia) ir imitatio Christi (Kristaus imitavimas, tame tarpe įsivaizdavimas, kad kenti kaip Kristus ir pan). Jis įkūrė pranciškonų vienuolių ordiną, kuris praktikavo neturtą (Ordo Fratrum Minorum). Vienas iš pastarojo amžiaus stigmatikų, tėvas Pijus gyveno XX amžiuje, yra jo nuotraukos ir t.t.. kaip jis su stigmom atrodė ir jis buvo pranciškonų dvasingumo sekėjas, priklausė kontempliatyviam (susimąstymą, meditaciją praktikuojančiam) kapučinų ordinui (Ordo Fratrum Minorum Capuccinorum). Tai iš principo tokia kontempliatyvi pranciškonų atšaka.

Ortodoksams galima būtų paaiškinti, jog katalikybė neturi vieningos dvasinės tradicijos, katalikybėje yra daug vienuolių ordinų, kongregacijų ir kiekvienas ordinas turi savo dvasinę tradiciją, t.y. ypatingas dvasines praktikas. Taip pat skirtingi dalykai yra dvasinio gyvenimo centre.  Pranciškaus ir renesansinio dvasingumo centre yra ne gailestingumas (miserecordia), o bendra kančia, at-jauta (compassio, nuo passio - aistra, kančią, ir priešdelis com- bendra). Pranciškus ir kt. nori pvz. patirti tokią pačią kančią, kokią patiria skurdžiai, kentėti kartu, ir todėl jis meldžiasi, kad „patirtų tokią meilę, kokią patiria Kristus, ir patirtų tokią kančią, kokią patyrė Kristus“.


Ortodoksams, skaitant tokius aprašymus, dažniausiai kyla klausimas: kam tą kančią patirti? Kokią tai turi prasmę? Kurių galų iš viso? Musė užsimanė patirti, ką patyrė dramblys, kaip sako toks teologas Aleksejus Osipovas. Ypač didelį įtarimą kelia tai, kad per 1000 Bažnyčios gyvenimo metų toks reiškinys apskritai krikščionybėje neegzistavo, reiškia, kyla įtarimas, kad jis yra ne-Tradicinis. Tačiau jį galima suprasti, jei laikytumėmės kataliko prof. Česlovo Kavaliausko pozicijos:

„Pats stigmų atsiradimas neturi būti laikomas stebuklu, nes panašūs reiškiniai pasitaiko parapsichologinių reiškinių sferoje ir neretai yra natūraliai paaiškinami (pvz., nepaprastai intensyvūs Jėzaus kančios apmąstymai, autosugestija). Tačiau tais atvejais, kai tokios žaizdos reiškia ypatinga meilę Nukryžiuotajam, [...] jos vertos pagarbos ir religinio branginimo, kad nevirstų pigia sensacija.“ - Č. Kavaliauskas, „Trumpas teologijos žodynas“
Įsivaizduokime, kad pvz. mylimas ir artimas žmogus sunkiai serga, argi natūraliai pradėjus pergyventi neatsirastų pagunda įsivaizduoti, ką kenčia tas žmogus? O toks reiškinys, kai artimas žmogus įsivaizduoja, ką išgyvena sergantysis ir dėl to ima jausti skausmą, yra ne toks ir retas. Tokių žmonių, kaip pvz. t. Pijus atveju, jis, ko gero, kasdien žiūrėdavo į kryžių ir galvodavo, kaip tada skaudėjo Kristui.

Na, skausmas dažniausiai yra gyvenimo dalis ir šitas dvasingumas teigia prisiimąs tą gyvenimo dalį. Kapučinai praktikuoja Pranciškaus Asyžiečio dvasingumą, o Pranciškui aukščiausias idealas buvo bendras kentėjimas, pvz. matai gatvėje benamį tai įsigyventi į jo skausmą, patirti tą patį. Galima numanyti, kad toks skausmas yra meilės išraiška, bandai susitapatinti su tuo žmogumi ir tas žmogus jau savo skausme nebe vienas. Užuojauta, atjauta dažnai žmogui labai palengvina kančią.


Kaip ir teigia A. Osipovas, panašu, kad toks siekis išgyventi svetimą kančią yra svetimas ortodoksų dvasingumui, propaguojančiam „proto blaivumą“ ir „budrumą“. Tikėtina, kad šis noras kentėti kartu taip pat yra aistringas, o ortodoksai siekia atsisakyti aistrų.


MINČIŲ SKAITYMAS


Aš asmeniškai per savo trumpą bendravimą su dvasingais žmonėmis susidariau įtarimą, kad žmonės, kurie turi daug patirties, kurie daug bendrauja, daug gilinasi į save ir aplinkinius, ima atpažinti įvairias tipines situacijas, tipinius atvejus ir panašiai. Man yra tekę matyti vienuolius, kurie, pasak tikinčiųjų, „skaito mintis“, tačiau mačiau, kad jie tikrai ne visada nuspėja, ką žmogus galvoja.


Yra Vakaruose tokie populiarūs šarlatanai, kurie per TV laidas mėgsta „skaityti mintis“ ir panašiai, tai ten principas yra paprastas, užduoti bendruosius klausimus, stebėti psichologinį atsaką ir atsirinkinėti pagal atsakymus, o žmogus, kuris yra įsitikinęs „skaitovo“ galiomis, paprastai pamiršta netikslumus ir atsimena tik kaip jis gerai atspėjo viską.


Šventųjų aišku lyginti su tais šarlatanais nereikėtų, nes šventieji paprastai niekada netvirtina, kad turi kažkokią minčių skaitymo galią. Jų tikslas ir nėra demonstruoti kažkokias galias. Jie tiesiog gyvena ir vieną dieną pastebi, kad gali daug ką pasakyti apie ką tik sutiktą žmogų.


Krikščioniška šio reiškinio interpretacija teigia, kad tam dvasiniam įžvalgumui įtakos turi Dievo (Šventosios Dvasios) veikimas, nes dėl to žmogus pasidaro išmintingesnis, įžvalgesnis. Tuo vėlgi galima tikėti, galima ne. Bet galima pamatyti iš tokių žmonių kaip Šv. Fotijus pavyzdžio, kad visgi religinis gyvenimas turi didelę įtaką sąmonei. Šv. Fotijus mintinai mokėjo kelis šimtus knygų, jo mąstymas pasižymi griežta logika, minties skaidrumu ir t.t.. Tai paprastai žmogui, gyvenančiam įprastą pasauliečio gyvenimą, tokį proto šviesumą pasiekti yra beveik neįmanoma.


Cituotas neurofiziologas A. Newbergas mano, jog pastoviai atliekant kokias nors praktikas pasireiškia neuroplastiškumas, t.y. kryptingas smegenų persitvarkymas pagal tas praktikas. Tai vyksta norime mes to ar nenorime - net ir žiūrint televizorių mūsų smegenys keičia save, kad taptų optimalios televizoriaus žiūrėjimui, tačiau religinės bendruomenės šiuos pokyčius kreipia tam tikra kryptimi. Ilgalaikė krikščioniška malda, pasak A. Newbergo, pertvarko smegenis taip, kad žmogus sugeba žymiai ilgiau sutelkti dėmesį į vieną objektą, sugeba jį apmąstyti, jo smegenys yra išlavintos bendravimui. Kitaip tariant, Newbergas negali pasakyti, kodėl smegenys dėl maldos priima būtent tokį pavidalą, tačiau žmonių, kurių yra ilgamečiai praktikuojantys krikščionys, smegenys tikrai vystosi skirtingomis kryptimis, nei nekrikščionių (ir budistų ar induistų smegenys vystosi dar kitaip...).



Todėl ilgametis pamaldus kunigas-vienuolis ne tik turi didelę psicholosocialinę patirtį, bet ir optimaliai bendravimui su tikinčiaisiais pritaikytą neurofiziologinį sąstatą. Žinodamas, kokios yra dažniausios žmonių nuodėmės, numanydamas pagal žmogaus antropologinį tipą, kada paskutinį kartą jis ėjo išpažinties, dar matydamas bendravimo metu psichologinį atsaką, tam žmogui jis faktiškai gali išvardyti visas to žmogaus nuodėmės.

Kitaip tariant, daugelis „minčių skaitymo“ atvejų, į kuriuos nurodo tikintieji, yra natūraliai paaiškinami. Savaime jie nėra joks stebuklas, o stebuklinis elementas yra nebent Šventosios Dvasios pakalba to „skaitytojo“ asketiniame kelyje, kuriame jis tokį protą įgijo. Kas kita yra situacijos, kai Dievo angelas vienuoliui praneša konkretų dalyką - pavyzdžiui, kad tam tikram žmogui reikia kažką keisti gyvenime, arba jis mirs. Vienuolis tada tam žmogui turi suteikti tą žinią ir t.t.. Tačiau tai pavieniai atvejai ir pasižymintis abejonių nekeliančiu konkretumu, o ne abstrakti „telepatija“. 

EGZORCIZMAI



Egzorcizmu lotyniškai vadinamas demonų išvarymas (nuo gr. exorkismos). Ortodoksai demonų išvarymą vadina „išskaitymu“. Ortodoksų Bažnyčioje egzorcizmą vykdyti gali tik vyskupo palaiminimą gavęs dvasininkas, paprastai - vienuolis.

Pirmiausia, tai egzorcizmai, kaip ir kiti dvasiniai reiškiniai, yra labai subtilus reikalas - jei žmogus yra sąmoningas krikščionis, eina išpažinties, priima švč. Komuniją, tai tokiu atveju kyla klausimas, kodėl jis dar apsėstas... O jei to nedaro, tai kyla klausimas, kam jam egzorcizmas, jei nėra sąmoningas krikščionis, nes egzorcizmas gali būti atliktas tik žmogui to laisva valia norint. Bažnyčios Tėvai į egzorcizmus žiūrėjo labai atsargiai ir galimybę juos atlikti laikė charizma (Šv. Dvasios dovana), o ne išmokimo dalyku. Todėl šiuolaikiniai egzorcistai, išmokę apeigų seminarijose ir akademijose, yra įtartini...

Lengviausias būdas žmogui tapti apsėstam - burti, kerėti, užsiimti magija. Ir čia neturima omenyje nemokšiška meditacija, vaikiški būrimai kortomis ir panašiai. Čia kalba eina apie tikras okultines praktikas. Reikia skirti fantaziją nuo okultizmo. Šv. Grigalius Sinajietis rašo: „Protas ir pats savaime turi prigimtinę svajonės galią. Jis lengvai gali kurti atvaizdus to, ko iš jo siekia kruopščiai telkiantysis dėmesį ir taip sau pačiam kenkia“. Taip, puikybės demonas (aistra) gali užvaldyti žmogų per fantazijas ir svajoklišką gyvenimą, tačiau tai visai kas kita, nei realus demonų iškvietimas, reali magija ir realus kontaktas su blogiu. Demoną iškviesti yra daug sunkiau, nei gali pasirodyti. Todėl derėtų vengti lengvabūdiško požiūrio, jog vos ne su kortom pažaisi, roko muzikos paklausysi ir atbėgs pas tave kipšas.

Pastarasis faktorius yra labai svarbus, nes kai kurie šaltiniai nurodo, jog viena iš patraukliųjų okultizmo pusių yra ta jo „romantika“, „kvapo gniaužimas“. Kai pasaulis yra perdėtai pristatomas kaip angelų ir demonų knibždėlynas, tai kyla rizika, kad žmonės okutizmu ima žavėtis kaip kažkuo paslaptingu, pavojingu, bet ranka pasiekiamu. Tikroje magijoje nėra nieko romantiško - tai labai šlykštus užsiėmimas. Tokie yra du kraštutinumai - vienas yra apskritai neigti demonų buvimą, apsėdimus, išvarymus, o kitas - visa tai pateikti kaip jaudinančią dramą. Dostojevskis rašo, jog angelų ir demonų kovų arena yra mūsų širdis, mes kasdien toje nematomoje kovoje dalyvaujame, kasdien kai renkamės tarp gėrio ir blogio, kasdien kai verčiame padaryti save ką nors gero.

Pagal pristatytus mokslinius duomenis apsėdimą galima būtų apibūdinti kaip būseną, kai žmogų užvaldo tam tikri objektyvi psichinė jėga. Ši jėga jam nėra pavaldi, tačiau apsėdimas gali įvykti tik tada, jei žmogus savo laisva valia renkasi blogį. Demonas negali apsėsti žmogaus, kuris save valia renkasi Kristų ir juo seka. 


Paprastai psichopatalogijos yra skiriamos nuo apsėdimų, nors apsėdimas gali sukelti psichopatologiją (psichines ligas). Psichopatalogijos ir apsėdimo esminis skirtumas - apsėdimas gali įvykti tik apsėstajam išreiškus valingą sutikimą. Psichinių ligų ir apsėdimų atskyrimas yra sudėtingas klausimas, kuriame praktikoje yra neretai suklystama. Egzorcizmas negali padėti psichiniam ligoniui, o psichiatrinis gydymas negali padėti apsėstajam.

Kartais bandoma teigti, esą demonologija tėra psichinių ligų „sureliginimas“, taip pat yra teigiama, esą įvairios vizijos, „balsų girdėjimai“ tėra religinė psichinių reiškinių ar net psichinių nukrypimų interpretacija (ypač populiari teorija, esą daugelis mistikų buvo epileptikai, matę vizijas dėl savo nervų sistemos problemų). Iš tiesų, kaip pastebi Craig Aaen-Stockdale, statistika rodo, jog religingumas tarp psichinių ligonių ir sveikų žmonių yra daugmaž tokio pat lygio (yra tik konkrečios ligos, kurios skatina fanatizmą, tame tarpe, religinį). Kai kuri statistika netgi rodo, kad daug daugiau sveikų žmonių tikina turėję „religinę patirtį“, nei psichinių ligonių. Daugelis psichologistinių religinių reiškinių interpretacijų atsiranda todėl, kad mokslininkai tiria tik psichinius ligonius ir nelygina duomenų su visos populiacijos, sveikų žmonių statistika (o šią statistiką ir surinkti yra sunku).
Į apsėdimus ir egzorcizmus žiūrėti su ypatingu protingumu ir proto blaivumu. Nereikia bijoti, kad pagal mergaitišką žurnalą pasidariusi amuletą mergaitė bus apsėsta - vargu ar tai bus, greičiau reikėtų bijoti, kad žmogus paskęs svajokliškose iliuzijose ar puikybėje. Taip pat derėtų atsargiai vertinti atvejus, kai žmogus yra apsėstas, nors dalyvauja Bažnyčios sakramentiniame gyvenime - galbūt jis paprasčiausiai turi „užrūgusių“ neišpažintų nuodėmių, o „apsėdimas“ yra tam tikras savo širdies kietumo pateisinimas. Reikėtų įtariai vertinti „egzorcistus“ - tai nėra profesija, tai gali būti tik Dievo dovana. Neužtenka veikti Dievo vardu, kad žmogus galėtų išvaryti demonus - „Pažįstu Jėzų ir žinau Paulių. O jūs kas būsite?“ - atšovė piktoji dvasia savavaliams „egzorcistams“, išvarinėjusiems demonus Jėzaus ir Pauliaus vardu (Apd 19,15). Aišku, kiekvienas atvejis yra visada individualus ir reikėtų gilintis į konkretybę.

MISTINĖS VIZIJOS, EKSTAZĖS IR NAUJI APREIŠKIMAI

Vienas žydų rabinas, Martiną Buberis, yra papasakojęs tokią istoriją. Jaunystėje domėjęsis mistika jis dažnai turėjo ekstatinių patirčių. Kartą dėstytojavimo metais pas jį atėjo vienas studentas. Kad su juo pasikalbėtų, Buberis grįžo iš ekstazės. Jie pasikalbėjo, išėjus studentui, Buberis tęsė meditaciją, o studentas - nuėjo nusižudyti. Sužinojęs apie tai Buberis suprato, kad visos jo ekstatinės patirtys yra visiška tuštybė, nes jis nesugebėjo atpažinti, kad artimam žmogui reikalinga pagalba.

Ekstatinės patirtys, vizijos, yra sutinkamos visose kultūrose. Jos yra žinomos religiją tiriantiems mokslams, jas faktiškai galima fiksuoti. Kaip ir kitų dvasinių reiškinių atžvilgiu, mes turime duomenis apie tai, kad jie yra realiai išgyvenami, nesuvaidinti, bet negalime pasakyti, iš kur kilo tos vizijos - iš išorės ar iš vidaus.

Ortodoksijos požiūriu, net jei „nebylume tikiesi būti su Dievu, niekada nepriimk nieko jusliško ar dvasiško, kas rodosi tavo išorėje ar viduje, nors ir būtų tai paties Kristaus vaizdinys“, rašo šv. Grigalius Sinajietis, o šv. Ignatijus Brjančianinovas rekomenduoja lygiai tą patį - nesiekti jokių slėpiningų potyrių. Nes pats perdėtas susižavėjimas „mistika“, nors ir kovos su demonų tikslais, atitraukia žmones nuo realaus ir stipriausiojo ginklo prieš blogį, t.y. artimo meilės.

Ortodoksų Bažnyčia laikosi tikėjimo, jog Apreiškimas yra užbaigtas Kristaus įžengimu į Dangų ir naujas Apreiškimas bus Kristui sugrįžtant. Kaip rašoma Evangelijose ir Apreiškime Jonui, šis Apreiškimas bus akivaizdus, Kristus nužengs garbėje, danguje pasirodys ženklas ir kt., tada sumaišyti Kristų su nekristumi bus neįmanoma. Bet iki to laiko bus daug apsimestinių „mesijų“.

„Naujų“ apreiškimų, tokių kaip pvz. Fatimos „slėpiniai“, manau, prie to priskirtinas ir Jėzaus pasirodymas šv. Faustinai, Ortodoksų Bažnyčia nepripažįsta. Bažnyčios Tėvams niekada nebuvo tokio pobūdžio vizijų ir Romos Katalikų Bažnyčioje jos paplito po schizmos, ypač renesanso ir romantizmo laikais. Bažnyčios Tėvai moko netikėti vizijomis, besimeldžiant nieko neįsivaizduoti ir nefantazuoti, o šv. Jonas Pakopininkas siūlo melsti Dievo, kad jų nebūtų. Apaštalas Paulius rašo: „pats šėtonas sugeba apsimesti šviesos angelu“ (2 Kor 11,14). Ar kažkas yra iš Dievo galima, pasak Bažnyčios Tėvų, nustatyti gana lengvai - pažvelgti, kokiomis priemonėmis tai pasiekta („kas pasiekta ne geru būdu, tas negali būti gėris“, patristinis principas) ir kokie to vaisiai („iš vaisių medį pažinsi“, Evangelija). Klausimas, kokią naudą davė tas apreiškimas tam ar kitam žmogui ir kokiomis priemonėmis jis buvo pasiektas? Ar nebuvo tos vizijos savitikslės?

Nenoriu būti suprastas neteisingai, vizijų ir ženklų būna, tačiau Dievas nežaidžia kortomis, jis kalba be užuominų ir bendravimas su juo visada teikia tiesioginę dvasinę naudą žmogui. Žmogų, bendraujantį su Dievu, galima atpažinti. Tačiau tam žmogui nereikia jokių vizijų ir stebuklų tam bendravimui.

Kadangi susilaukiu klausimų apie Fatimos „slėpinius“ ir kitus Vakarų kultūros dvasingumo reiškinius, tai pridursiu, kad daugelį Romos katalikų šventųjų vizijų atvejų nagrinėja prof. A. Osipovas, teigiantis, jog jos nesuderinamos su ortodoksiniu dvasingumu. „Fatimos paslapčių“ klausimą konkrečiai liečia metrop. Makarijus savo „Teologijos įvade“ ir teigia, jog tie visi apreiškimai neturi nieko bendro su ortodoksų tikėjimu ir su juo nėra suderinami. Tai nereiškia, kad, sakykime, Faustinos „gailestingumo vainikėlis“ ar Kristaus paveikslas yra savaiminis blogis, tai tereiškia, kad reikėtų kritiškai vertinti dievišką šių dalykų prigimtį.

Ortodoksai kviečia itin kritiškai vertinti savo ir kitų dvasinę patirtį. 

APIBENDRINIMAS 

Dvasinių reiškinių aprašymuose reikia stengtis atidžiai skirti tikinčiųjų fantazijas, kurios atsiranda dėl to, kad jie yra susižavėję ir linkę mitologizuoti nuo to, kas vyksta realiai, ypač tai liečia šventųjų gyvenimų aprašymus. R
eligijos klausimuose visada viskas galų gale atsiremia į tikėjimą, mes matome tam tikrus reiškinius, galime aiškiau juos suprasti mokslo pagalba, tačiau apie reiškinių pagrindą ir prasmę žmogus tvirtai nieko negali pasakyti nei teigiamo, nei neigiamo. Todėl vienas filosofas, L. Wittgensteinas yra pasakęs „apie ką negalima kalbėti apie tai reikia tylėti“.  ur šv. Grigalius Nazianzietis yra sakęs, jog kartais tyla yra daug iškalbingesnė, daug daugiau atverianti, nei kalbėjimas. 

Itin kritiškai derėtų vertinti teiginius apie tai, kad kažkas turi kažkokią „galią“. Stebuklai dažniausiai iš prigimties yra nepatikrinami, nes vienkartiniai, konkretūs. Priešingai, mokslinis patikrinimas reikalauja, kad reiškiniai būtų pastovūs, atkartojami kuo daugiau kartų. Kita vertus, Dievas su mumis nežaidžia šaradų, Dievo apreiškimas visada yra aiškus ir tiesus.

Reikia suvokti, kad tikri dvasiniai potyriai yra dovana. Netgi malda - tai yra charizma, Šventosiso Dvasios dovana. Tas, kas netiki Dievu, nejaučia jo buvimo, negalėtų melstis kiaurą dieną kaip vienuolis, maldos neišmoksi. Taip ir kitų tikrų dvasinių reiškinių.

Ortodoksų Bažnyčia skatina tikinčiuosius savyje protingumą ir minties blaivumą, tam, kad jie nesusižavėtų netikrais reiškiniais.