Kai nėra nuotaikos...

Kartais gyvenime taip nėra nuotaikos, jog net nesinori melstis. „Sako, nejauti noro - nesimelsk. Tai piktas kūno išmislas; nepasimelsi sykį, taip ir visai maldą apleisi; o kūnas to ir tesiekia. Dangaus karalystė jėga puolama (Mt 11, 12); be savęs prispyrimo gėriui - neišsigelbėsi. Netikėk savo kūnu, tvirtinančiu, jog nesi pasirengęs maldai: meluoja. Pradėsi melstis - pamatysi, jog kūnas tapo tavo paklusniu vergu“ (šv. Jonas Kronštatietis, 1829-1908)

Šventajame rašte sutinkame pasakojimą, kaip Jokūbas, vykdamas į svarbų susitikimą, perkėlė per upę savo žmonas, vaikus ir visa, ką turėjo, bei liko vienas. Tuomet kažkoks vyras grūmėsi su juo iki pat aušros (Pr 32, 25). Jokūbas sakė tam „vyrui“: „Paleisiu tave tik, kai mane palaiminsi“ (32, 27), o tas, paklausęs, kuo jis vardu, tarė: „Toliau tavo vardas bus nebe Jokūbas, bet Izraelis (hebr. isra-el, kovojęs su Dievu), nes ėmeisi su Dievu bei žmonėmis ir nugalėjai“ (32, 29). Jokūbas tą vietą pavadino Penuel (t.y. „Dievo veidas“), nes matė Dievą veidas į veidą, tačiau jo gyvybė buvo apsaugota (32, 31). 

„Malda iki paskutinio atodūsio susijusi su sunkia kova“, rašo šv. Agatonas Egiptietis (V a.), nes malda visada yra ne tik pokalbis su Dievu, bet ir imtynės: imtynės su Dievu ir imtynės su žmonėmis. Dievo Žodis yra ginklas, maldos virvė - kalavijas, o krikščionis yra kovotojas, kovojantis su savo aistromis, su piktais polinkiais, su blogiu, kovojantis už gyvybę. 

Nedorėlis sako: „Dievo nėra!“, jis slepia savo veidą, jis niekad nežiūri (Ps 10, 4; 7) ir elgiasi taip, tarsi jo nebūtų. Tačiau Viešpats sakė: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11,28), jis sakė: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5,4). Nes jis visada yra šalia ir myli nuskriaustuosius, alkaniems parūpina duonos. Tik mes nepakeliame akių ir į jį nežiūrime.