Apie „bendražmogiškas vertybes“

Vienas iš apologetinių argumentų už krikščionybę, vadinamasis „etinis argumentas“ teigia, jog krikščionybė yra teisinga, nes yra gera, t.y. išpažįsta teisingas etines vertybes. Paprastai ateistams šis argumentas atrodo vienas silpniausiųjų. Štai, pavyzdžiui, Richardas Dawkinsas visada pabrėžia, jog egzistuoja bendražmogiška moralė, kurios dėka gali gyvuoti mūsų visuomenė, o religija tam visiškai nereikalinga.

Kas yra tos krikščioniškos dorybės, kurias išpažįsta ortodoksai? 

„Štai atsistojo vienas Įstatymo mokytojas ir, mėgindamas jį [Jėzų], paklausė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“ Jėzus tarė: „O kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ Tas atsakė: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu, o savo artimą kaip save patį. Jėzus jam tarė: „Gerai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi“.
Norėdamas pasiteisinti, anas paklausė Jėzų: „O kas gi mano artimas?“ Jėzus prabilo: „Vienas žmogus keliavo iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo į plėšikų rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo sau, palikdami pusgyvį. Atsitiktinai tuo pačiu keliu ėjo vienas kunigas. Jis pamatė, bet praėjo kita puse kelio. Taip pat ir levitas, pro tą vietą eidamas, jį matė ir praėjo kita kelio puse. O vienas pakeleivis samarietis, užtikęs jį, pasigailėjo. Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį. Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: 'Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu'. Kas iš šitų trijų tau atrodo buvęs artimas patekusiam į plėšikų rankas?“ Jis atsakė: „Tas, kuris parodė jam gailestingumą“. Jėzus atsakė: „Eik ir tu taip daryk!“ (Lk 10, 25-37)

Šiame pokalbyje žydų Įstatymo mokytojas kalbasi su Mesiju. Į klausimą, kaip turi elgtis, knygininkas atsako Senojo Testamento (Toros) žodžiais: „Nekeršysi ir nebūsi nusistatęs prieš savo tautiečius, bet mylėsi savo artimą kaip save patį: aš esu VIEŠPATS“ (Kun 19, 18).

Tačiau skaitant Toros žodžius nedera apsigauti: kas tai yra artimas žydui? Dievas, apsireiškęs visai žydų tautai Sinajaus kalne, pakvietė ją Dievo šventumui. Jis pasirinko žydus savo tauta. Senajame Testamente, taigi, žydų tauta yra vadinama žodžiu am, ji prasidėjo iš Abraamo (hebr. „tautų tėvas“). Kitas tautas žydai vadino goyim, „gentimis“ ar „pagonimis“. 

Ši perskyra po truputį žydų sąmonėje ėmė išsigimti, kol galų gale išpuikusiems žydams šv. Jonas Krikštytojas turėjo pasakyti: „Ir nemėginkite ramintis: 'Juk mūsų tėvas – Abraomas'. Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.“ (Mt 3,9)

Kai Žodis tapo kūnu, izraelitų tauta jau buvo tiek paklydusi, jog net samariečius, seną žydų giminę, laikė gojais, t.y. viena iš žemesnių tautų. Kaip ir su kitais gojais, su jais nevalia buvo sėsti net prie vieno stalo. Net liesti gojus buvo laikoma „nešvariu“ dalyku. 

Kodėl sumuštam žydui nepadėjo nei kunigas, nei levitas (Izraelio dvasininkų giminės atstovas)? Todėl, kad dvasininkui kaip „kilniam“ yra „žema“ klupinėti žeme, tuo labiau kažką tvarstyti ar nešti. Tačiau žydui gyvybę išgelbėja samarietis - nešvarus žmogus. 

Įstatymo mokytojas priverstas sutikti su tuo, ko iš pradžių nenorėjo: kad samarietis yra artimas tam žydui. Nors fariziejai mokė, esą žydui artimas tik žydas, Kristus rodo, kad žmogus turi būti vertinamas ne pagal kilmę, o pagal teisumą Dievo akyse, pagal tai, kaip jis praktikuoja gailestingumo dorybę. 

Šioje istorijoje matome, kaip smarkiai skiriasi krikščioniška ir judėjiška gailestingumo samprata. Galų gale, kaip skiriasi požiūris į žmogų. O ką apie gailestingumą moko, pavyzdžiui, Rytų religijos? Štai jums, pavyzdžiui, pacituosiu, ką apie gailestingumą rašo induistinės kilmės sekta „Gyvenimo menas“: 

„Gailestingumas rodo intymumo trūkumą. Jis rodo atstumą; bendrumo trūkumą. Jums nereikia gailestingumo, bendraujant su artimais ir brangiais žmonėmis. Niekada neišgirsite tėvų sakant „Aš gailiuosi savo vaikų.“ Jūs gailitės tų, kurie, jūsų manymu, jums nepriklauso. Gailestingumas rodo pyktį, nuosprendį ir valdžią. Kai prašote pasigailėjimo, esate egocentriški. Norite, kad jums būtų netaikomas priežasties ir pasekmės įstatymas. Tai taip pat rodo drąsos ir narsos trūkumą. Kartais gailestingumas yra kliūtis augimui. Žinoma, gailestingumas atneša komforto ir paguodos, tačiau jis gali pakenkti transformacijos procesui. Jei lapai prašytų pasigailėjimo nekristi, jie nebūtų transformuoti. Kai žinote ir pasitikite kūrybos procesu, tiesiog džiaugsitės. Mažas protas savo prigimtį perkelia į Dieviškąjį protą. Tik padarę klaidą galvojate, kad Dievas pyksta ir jus teisia, tik tuomet prašote pasigailėjimo. Dievas yra visažinis ir visus mylintis; gailestingumui nelieka vietos. Ar žinote, kad nejaučiu gailesčio? Kai yra artimumas, gailesčiui nelieka vietos.“ (iš religinio judėjimo „Gyvenimo menas“ interneto svetainės)

Indų šventraštyje „Bhagavad Gitoje“ (kuri yra didesnio „Mahabharatos“ epo dalis) pasakojama istorija, kaip karys Ardžuna su savo armija stoja į mūšį prieš kitą kariuomenę, tačiau išsirikiavus kariuomenei mato daugybę savo giminių esant kitoje pusėje. Jis ima dvejoti šios kovos prasmingumu. Jo ginklanešys, kuris pasirodo esąs dievo Krišnos avataras (įsikūnijimas), pradeda su juo diskusiją apie šią padėtį. Išvada: Ardžuna yra gimęs kšatrijų kastoje, kurios atstovų sielose dominuoja aistros guna (styga), todėl iš prigimties jis yra pašauktas kautis ir valdyti. Todėl, sekdamas dieviškuoju įstatymu, jis privalo aršiai kautis su priešų kariuomene ir nerodyti jokio gailestingumo.

Matome, kad ir Evangelijos istorijoje, jei žmogus būtų sutikęs ne samarietį, o induistą, tai pagalbos nebūtų sulaukęs. Induistas nuspręstų, jog pagalba sužeistajam pažeistų jo karmą ir todėl tik būtų žalinga. 

Klausiu jūsų: jei egzistuoja kažkokios „bendražmogiškos vertybės“, kurioms nereikia nei Dievo, nei tikėjimo, tai kodėl taip smarkiai skiriasi skirtingų religijų požiūris į tą pačią gailestingumo dorybę? Akivaizdu, kad tokie žmonės kaip Richardas Dawkinsas, užaugę krikščioniškoje kultūroje, nesupranta iš kur kyla jų išmoktos dorybės, elgesio modeliai ir iš kur kyla kasdienė mūsų etika. Žinant apie didelius etinių mokymų skirtumus skirtingose religijose nekyla abejonė, jog „bendražmogiškos etikos“ nėra, o tėra skirtingi mokymai, kurių praktikavimas prasideda nuo tikėjimo jų teisingumu. Kartais šis tikėjimas yra suvokiamas, kartais jis yra duotybė. 

Jobo knygoje šėtonas priekaištauja Dievui, jog teisuoliui Jobui yra labai lengva tikėti, kai turi visas Dievo dovanas: laimingą šeimą, vaikus, turtą. Tačiau argi turint Dievo dovanas nepasidaro lygiai taip pat lengva netikėti?