Patriarcho Baltramiejaus šv. Velykų laiškas (2026)

+ Baltramiejus

Dievo malone

Konstantinopolio – Naujosios Romos

arkivyskupas

ir visuotinis patriarchas

visai Bažnyčiai: malonė, ramybė ir gailestingumas nuo šlovėje prisikėlusio Kristaus, tebūnie jums visiems!

Garbingieji broliai vyskupai,

mylimi vaikai Viešpatyje,

Per pasninką, maldą ir šventą susitelkimą pasiekę šviesią, iš visų švenčių svarbiausią Šventųjų Velykų dieną, giedame ir šloviname pasaulį išgelbėjusį mūsų Viešpaties, Dievo ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Prisikėlimą. Tai – akivaizdi gyvybės pergalė prieš mirtį, visos kūrinijos atnaujinimas ir kelio į dievėjimą per malonę atvėrimas žmonijai. Kristaus Bažnyčia saugo velykinę patirtį savo liturginiame gyvenime, šventųjų ir tikėjimo kankinių žygdarbiuose, eschatologiniame vienuolystės polėkyje, Evangelijos skelbime „iki pat žemės pakraščių“, teologijoje ir bažnytiniuose menuose, tikinčiųjų gerame liudijime pasaulyje, meilės ir solidarumo kultūroje bei nepajudinamame įsitikinime, kad blogis istorijoje netaria lemiamo žodžio.

Viešpaties Prisikėlimas yra išgyvenamas kaip Kristaus dovanojama laisvė. Ji įkvepia žmogaus kūrybines galias ir kviečia į gerąją kovą už tai, „kas teisinga, garbinga, teisu, tyra, mylėtina, giriama“[1], kartu primindama mums visiems, kad kelias į Prisikėlimą neatskiriamai susijęs su Kryžiumi. Kryžiaus ir Prisikėlimo džiaugsmas saugojo Dievo tautą nuo susitapatinimo su šio pasaulio dvasia, bet kartu saugojo ją ir nuo nevaisingo uždarumo bei tokio dvasingumo, kuriame nėra gyvybės polėkio ir vilties dvelksmo.

Tikinčiųjų gyvenimas nukryžiuotame ir prisikėlusiame Kristuje, kuris visa tai įvykdė „dėl mūsų žmonių“, ir šiandien paneigia visus svetimus aiškinimus, vaizduojančius krikščioniškąją laikyseną kaip tariamą „silpnųjų moralę“, esą pasireiškiančią nuolankumu, atlaidumu, pasiaukojančia meile, asketizmu, Viešpaties žodžiais „aš jums sakau: nesipriešinkite piktam“[2] ir kitomis nuostatomis, kurios priklauso pačiai mūsų tapatybės šerdžiai. Nėra nieko klaidingesnio už tokį krikščioniškosios laikysenos aiškinimą. Juk tai laikysena pasiaukojančios meilės, kuri „neieško sau naudos“; meilės, persipynusios su drąsa, ryžtu ir egzistenciniu autentiškumu.

Velykos yra himnas šiai laisvei – tikėjimui, „veikiančiam meile“[3], kuris nėra mūsų pačių pasiekimas, bet malonė ir dovana iš aukštybių. Šis tikėjimas išgyvenamas šventuosiuose Bažnyčios Sakramentuose ir tarnavimo artimui slėpinyje. Iš tiesų, „meilė Dievui visiškai nepakenčia neapykantos artimui“ [4].

Kristaus Bažnyčia – „žemės druska“, „pasaulio šviesa“, miestas, „pastatytas ant kalno“, žiburys, pastatytas į „žibintuvą“ [5]. Ji veikliai liudija pasaulyje, laikų ženklų akivaizdoje, apie atėjusią malonę ir „mumyse gyvenančią viltį“ [6]. Kryžiaus ir Prisikėlimo žinia šiandien skamba kaip taikos, susitaikymo ir teisingumo Evangelija. Karas, neapykanta ir neteisybė prieštarauja pamatiniams krikščioniškiems principams, dėl kurių įgyvendinimo ir įtvirtinimo Dievo tauta kasdien meldžiasi ir triūsia. Prisikėlimo šviesoje meldžiame Viešpatį už karo aukas, našlaičius, motinas, gedinčias savo vaikų, ir visus tuos, kurie kūnu ir siela patiria žmogaus žiaurumo ir abejingumo padarinius. „Kristus prisikėlė“ yra smurto ir baimės paneigimas bei pasmerkimas ir kvietimas gyventi taikoje. Karas gimdo raudą ir mirtį; Prisikėlimas nugali mirtį ir dovanoja negendamumą.

Kasdien matydama žiaurius karo vaizdus, Bažnyčia pakeltu balsu skelbia žmogaus asmens – kiekvieno konkretaus žmogaus bet kurioje žemės vietoje – šventumą ir pareigą absoliučiai gerbti šį orumą; ji kviečia mus „pažinti savo vertę, gerbti Pirmavaizdį, pažinti slėpinio galią ir suprasti, dėl ko Kristus mirė“ [7]. Viešpaties Prisikėlimas yra žmogaus atkūrimas pagal pirminį jo pašaukimą. Kaip „gyvenimo amžinybėje pradžia“, jis gydo susvetimėjimą gimdančius santykius ir įtvirtina taiką, „kuri pranoksta bet kokį supratimą“ [8] – taiką, apimančią pasaulinį susitaikinimą ir žmonių tarpusavio santarvę.

Dievo įkvėptas Šventasis ir Didysis Ortodoksų Bažnyčios Susirinkimas – kurio sušaukimo dešimtmetį šiemet minime – pabrėžė Bažnyčios pareigą „skatinti visa, kas iš tiesų tarnauja taikai (Rom 14,19) ir atveria kelią teisingumui, brolybei, tikrai laisvei ir tarpusavio meilei tarp visų vieno dangiškojo Tėvo vaikų, taip pat tarp visų tautų, sudarančių vieną žmonijos šeimą“ [9].

Šventosios Velykos yra mūsų dvasinė kultūra, pats mūsų pamaldumo branduolys. Viešpaties Prisikėlimas yra ir mūsų pačių prisikėlimas jau šiame amžiuje, o kartu ir „visų žmonių visuotinio prisikėlimo“ bei visos kūrinijos atnaujinimo pirmavaizdis ir išankstinė patirtis. Apšviesti spindinčios Prisikėlusio Kristaus veido šviesos, psalmėmis, himnais bei dvasinėmis giesmėmis šloviname Jo švenčiausią Taikos Kunigaikščio vardą, kuris yra su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ [10] ir linkime jums palaimintos Prisikėlimo šventės, viso velykinio laikotarpio, pilno dieviškų dovanų, ir kad visas jūsų gyvenimo dienas lydėtų visuotinis džiaugsmo šūksnis:

„Kristus prisikėlė! Tikrai prisikėlė Viešpats!“

Iš Fanaro, 2026 m. Šventosios Velykos

+ Baltramiejus
uoliai besimeldžiantis už jus Dievui

***

1. Fil 4, 8.
2. Mt 5, 39.
3. Gal 5, 6.
4. Šv. Maksimas Išpažinėjas, Apie meilę (Capita de caritate), I, 15: PG 90, 964.
5. Mt 5, 13–15.
6. 1 Pt 3, 15.
7. Šv. Grigalius Teologas, Oracija 1. Apie šventąsias Velykas ir vėlavimą: PG 35, 397.
8. Fil 4, 7.
9. „Ortodoksų Bažnyčios misija šiandienos pasaulyje“, C dalis, § 5.
10. Mt 28, 20.