Kaip supranta Bažnyčią ortodoksai, katalikai ir protestantai?
Kaip Bažnyčią supranta ortodoksai ir kuo jų supratimas skiriasi nuo kitų konfesijų?
Ortodoksai: Visuotinė Bažnyčia kaip Vietinių Bažnyčių šeima
Ankstyvoji apaštalų Bažnyčia turėjo įvairius centrus – Jeruzalės, Romos, Efezo, Smirnos ir daug kitų krikščionių bendruomenių, Vietinių Bažnyčių, minimų Naujajame Testamente. Iškilus pirmosioms problemoms, tų įvairių bendruomenių atstovai buvo sušaukti į susirinkimą Jeruzalėje, apie ką skaitome Apaštalų darbų knygoje (Apd 15). Šis visuotinės Bažnyčios kaip vietinių Bažnyčių šeimos modelis, kai pagrindiniai klausimai yra sprendžiami susirinkimuose, yra Ortodoksų Bažnyčios norma.
Augant ir vystantis Bažnyčiai, reikėjo kažkaip ją valdyti ir bendradarbiauti, todėl vystėsi ir kūrėsi nuolatiniai Bažnyčios valdymo organai, sukurti vyskupų valdomų teritorijų jungiai – metropolijos, patriarchatai. Pirmininkavimas Visuotinėje Bažnyčioje iš pradžių teko Senosios Romos, o po to – ir Naujosios Romos (Konstantinopolio) vyskupui. Kaip rašoma šv. Petro Mohylos Katekizme (XVII a.):
„Jeruzalės Bažnyčia yra visų Bažnyčių motina ir pirmoji, nes nuo jos prasidėjo Evangelijos plitimas į visus žemės pakraščius (nors vėliau imperatoriai pirmenybę priskyrė senajai ir naujajai Romai dėl to, kad ten buvo imperatorių sostas [...])“
Šiandien Ortodoksų Bažnyčia yra organizuota kaip 15 „autokefalinių“, t.y. administraciškai nepriklausomų ir savarankiškų Bažnyčių, turinčių savo vadovus. Tarp tų vadovų yra pirmininkaujantis visiems – tai Visuotinis patriarchas. Štai ką pats Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I sako apie savo tarnystę:
„[Autokefalinės Bažnyčios] yra visiškai laisvos koordinuoti ir organizuoti savo vidinį gyvenimą. Šių Bažnyčių šventieji sinodai [vyskupų tarybos – G.S.] renka savo Bažnyčių vadovus – primus. Visuotinio patriarcho – toks yra Konstantinopolio (šiandieninio Stambulo) patriarcho istorinis titulas – užduotis yra garbės ir meilės pirmumo bei koordinacijos tarnystės. Koordinacijos visame pasaulyje. Yra gausybė nesenų pavyzdžių, kuriuose atsiskleidžia toji visuotinio patriarchato koordinacinė tarnystė. Visuotinis patriarchatas taip pat turi pareigą padėti Seserims-Bažnyčioms, kai kyla konfliktai, kurie reikalauja Pirmojo Ortodoksų Bažnyčios Šventojo Sosto pagalbos. [...] Mes taip pat koordinuojame ekumeninius dialogus su kitų konfesijų broliais krikščionimis“ – patriarchas Baltramiejus I.
Ortodoksai: Bažnyčia – tikėjimo sergėtoja
Bažnyčia yra vadinama „viena“, nes nepaisant to, kad ji neturi žemiško „viršininko“, administracinio viso pasaulio Bažnyčios vadovo, ji yra suvienyta tikėjimo į vieną Dievą, slėpiningai sujungta vienoje savo Galvoje – Kristuje, ir jungiama vienos Šventosios Dvasios. Išoriškai tai pasireiškia kaip vieno ir to paties tikėjimo išpažinimas visose pasaulio Bažnyčiose ir bendrystė dievogarboje – galimybė kartu dalyvauti sakramentuose, ir, svarbiausia, bendroje Eucharistijoje. Vietinių Bažnyčių vadovai taip pat viešai meldžiasi už kitus Vietinių Bažnyčių vadovus, taip išreikšdami išorinę vienybę.
Ortodoksų Bažnyčioje nėra dogmos apie kieno nors „neklaidingumą“, tačiau tikima, kad Šventasis Raštas, Visuotiniai susirinkimai ir bendras Bažnyčios Tėvų mokymas yra tvirtas tikėjimo pamatas, kaip rašoma Rytų patriarchų enciklikoje (1848). Pastaroji enciklika pabrėžia, kad „nei patriarchai, nei susirinkimai niekada negalėjo įvesti nieko naujo, nes tikėjimo sergėtojas yra pats Bažnyčios kūnas, t. y. patys žmonės, kurie visada nori išlaikyti savo tikėjimą nepakitusį ir atitinkantį Tėvų tikėjimą“. Bažnyčia yra vadinama „šventa“, nes Ji yra pašventinta Kristaus ir Joje gyvena Šventoji Dvasia, vedanti Bažnyčią kaip Dievo tautą per istoriją ir neleidžianti jai, net nepaisant istorinių klystkelių, nukrypti nuo tikėjimo esmės.
Katalikai: popiežius – Kristaus vietininkas žemėje
Šv. Petro Mohylos Katekizmo citatoje galėjo kristi į akis žodžiai: „imperatoriai priskyrė“. Ortodoksai tiki, kad įvairūs Bažnyčios valdymo modeliai yra istoriškai susiklostę, kintantys, tuo tarpu kai katalikai tiki, kad popiežiškas valdymas – Dievo duotas. Tai buvo viena pagrindinių schizmos tarp Ortodoksų Bažnyčios ir Romos Katalikų Bažnyčios 1054 m. priežasčių. Ortodoksų Bažnyčios Visuotinio patriarcho žodžiais:
„Pagrindinis skirtumas tarp ortodoksų ir katalikų yra mokymas apie popiežiaus pirmumą visos krikščionių Bažnyčios kontekste. Pagal katalikų mokymą, jų supratimą, popiežiaus pirmumas yra „jure divino“ – Dievo duotas. Tai suteikia popiežiui kaip tokiam jurisdikciją visam krikščioniškajam pasauliui.
Pagal ortodoksų supratimą, Romos vyskupo pirmumas turėtų būti būtent toks, kokį šiandien turi Konstantinopolio Bažnyčia Ortodoksų Bažnyčių šeimoje.“
Kaip rašoma Katalikų Bažnyčios Katekizme, „popiežius Dievo patvarkymu turi aukščiausią, pilnatvišką, tiesioginę ir visuotinę galią“ (KBK, 937), jis yra „Kristaus vietininkas žemėje“ (KBK, 882), taip pat „skelbia būtiną įtikėti bei gyvenime pritaikyti tikėjimą“ (KBK, 2034). Vatikano I susirinkime (1870) paskelbta popiežiaus neklaidingumo dogma teigia: „Kai Romos vyskupas kalba ex cathedra, tai yra, kai jis, eidamas savo kaip visų krikščionių ganytojo ir mokytojo pareigas, savo aukščiausio apaštališkojo autoriteto galia nusprendžia, kad tam tikro tikėjimo ar moralės mokymo turi būti laikomasi visoje Bažnyčioje, tuomet jis, palaimintojo Petro įpėdiniui pažadėtos dieviškosios pagalbos dėka, turi tą neklaidingumą, kuriuo, apibrėžiant tikėjimo arba moralės mokymą, mūsų Išganytojas norėjo aprūpinti savo Bažnyčią“.
Ortodoksų Bažnyčia tokio mokymo neturi ir tai labai ženklus skirtumas.
Protestantai: regimoji ir neregimoji Bažnyčia
Protestantizmas – tai didelė Bažnyčių, turinčių skirtingus mokymus, grupė, todėl apibendrinimai nėra įmanomi. Visgi, grubiai supaprastindami jų mokymus galime atkreipti dėmesį į du dalykus: daugybė protestantų grupių skiria „regimąją“ ir „neregimąją“ Bažnyčią, atmeta apaštališkosios įpėdinystės principą, o todėl – ir Šventosios Tradicijos reikšmę.
Ortodoksai tiki, kad Kristus Bažnyčioje paliko savo įpėdiniais apaštalus, kurie Šventosios Dvasios galia pašventino vyskupus, o šie – kitus vyskupus, ir taip iki mūsų dienų. Ši šventimų ir mokymo perdavimo (Tradicijos) grandinė vadinama „apaštališka įpėdinyste“, ir be jos negali būti Bažnyčios – jeigu kažkur toli Antarktidoje žmogus įtikėtų Evangelija ir neturėdamas ryšio su Bažnyčia sugalvotų atlikti kažkokias apeigas, įšventinti dvasininkus, visa tai negalėtų tapti Bažnyčia, dvasininkai nebūtų tikri, nes be apaštališkosios įpėdinystės ir Tradicijos Bažnyčios būti negali.
Priešingai šiai pozicijai, daugelis protestantų atmeta apaštališkąją įpėdinystę (kaip ją suvokia ortodoksai) ir Tradicijos reikšmę, vieninteliu tikėjimo šaltiniu laikydami Šventąjį Raštą. Liuteronų Tikėjimo išpažinimai išvystė idėją, kad Bažnyčios ženklai yra Evangelijos skelbimas ir sakramentų teikimas (Augsburgo tikėjimo išpažinimas V, VIII, XIII straipsniai). Kai kurie protestantai remdamiesi šia pozicija pripažįsta kitas protesantų grupes, skelbiančias Evangeliją ir teikiančias sakramentus, kaip Bažnyčią – pavyzdžiui, Vokietijos Evangelikų Bažnyčia (EKD) yra organizacija, jungianti skirtingą teologiją turinčius evangelikus liuteronus ir ev. reformatus. Nors turi skirtingas apeigas ir netgi skirtingą tikėjimo išpažinimą, abi grupės Vokietijoje turi altoriaus ir sakyklos bendrystę (t.y. dalinasi sakramentais ir gali vieni pas kitus pamokslauti). Ortodoksų supratimu, tokia bendrystė įmanoma tik turint vieningą tikėjimą (teisybės dėlei reikia pridurti, kad ne visi liuteronai/reformatai sutinka su tokiomis sąjungomis).
Reformatai taip pat išvystė regimosios ir neregimosios Bažnyčios perskyrą, išplitusią ir kitose konfesijose. Šitaip apie (ne)regimą Bažnyčią kalba reformatų Vestministerio tikėjimo išpažinimas: „Visuotinė, arba universalioji Bažnyčia, kuri yra neregima, susideda iš visų išrinktųjų, kurie praeityje, dabartyje ir ateityje buvo ir bus suvienyti Kristuje, savo Viešpatyje“ (25,1). Regimoji Bažnyčia – tai žemiška Bažnyčia kaip organizacija, visi jos nariai, kurie, pasak Vestministerio išpažinimo, nebūtinai visi bus išgelbėti; neregimoji Bažnyčia – niekam nežinomi tikrieji krikščionys, kurie yra regimojoje Bažnyčioje (bet ne visi regimosios Bažnyčios nariai – neregimosios nariai). Turint omenyje, kad dalis protestantų pripažįsta kitų konfesijų atstovus kaip Bažnyčias (kaip EKD atveju), tikroji, „neregimoji“ Bažnyčia apskritai susideda iš skirtingų konfesijų narių.
Tokiu būdu Visuotinė Bažnyčia tampa atskirų Bažnyčių federacija. Išorinė vienybė yra minimali. Kadangi tokios federacijos nesaisto viena Šventoji Tradicija, o tik bendras Šventasis Raštas, iš skirtingų Šventojo Rašto aiškinimų gali kilti skirtinga teologija, federacijos nariai gali turėti labai skirtingą tikėjimo supratimą. Tuo tarpu ortodoksams svarbūs ir išorinės vienybės ženklai, ir, svarbiausia, priklausymas vienai didžiąjai Tradicijai.
