Kodėl Tikėjimo išpažinimo metu kunigas kiloja aerą (vozduch)?
 |
| Kunigai kiloja aerą Tikėjimo išpažinimo metu. Nuotrauka: http://pravkrug.ru |
Visų pirma, reikėtų paaiškinti, kad pats aeras, kaip aiškina šv. Germanas Konstantinopolietis, simbolizuoja Kristaus kapo drobulę (todėl, kai po Didžiojo įžengimo kunigas apdengia atnašas, jis skaito maldą „Garbingasis Juozapas/ Paėmė nuo medžio Tyriausią Τavo Kūną,/ nauja drobule apgobė/ ir iškvėpinęs kvepalais naujame kape paguldė...“). Dėl šio paaiškinimo ant aerų gali būti vaizduojama Kristaus paguldymo į kapą scena. Aero nuėmimas tokiu būdu ženklina ir tai, kad mes Eucharistijoje priimame Prisikėlusio Kristaus Kūną ir Kraują.
Antra, aerą būtina nuimti, nes po Tikėjimo išpažinimo seks paskutinės vakarienės prisiminimas, kunigas, rodydamas į Atnašas, sakys „imkite, valgykite...“, „gerkite iš jos visi...“, taigi, jos turi būti atidengtos. Jas atidengti šiuolaikiniame Liturgikone nurodo dvi rubrikos:
1) Prieš tikėjimo išpažinimą: „Kunigas, paėmęs aerą, kiloja aerą virš Šventųjų Atnašų“.
2) Po tikėjimo išpažinimo: „Kunigas, paėmęs nuo Atnašų aerą, deda jį į šoną ir sako: 'Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė...'“
R. Tafto nuomone, antroji rubrika - senesnė (aero nuėmimas prieš pat anaforą), nes iki ~VI a. Tikėjimo išpažinimas nebuvo būtina D. Liturgijos dalis. Aeras buvo tiesiog nuimamas nuo atnašų prieš pat anaforą, o, atsiradus tikėjimo išpažinimui, nuėmimas nusikėlė į pradžią.
Įdomu tai, kad pats aeras savo pavadinimą gavo būtent nuo šio kilojimo. Gr. aer - oras, taigi, audeklas, kuris keliamas į orą, kuriuo vėduojama ore.
Įtikinamiausią šios apeigos atsiradimo versiją pateikia vysk. Averkijus Tauševas, kuris atkreipia dėmesį į tai, kad iškart po aero nuėmimo, po diakono žodžių „deramai stovėkime, stovėkime pagarbiai...“, diakonas ima į rankas ripidą ir pradeda vėduoti atnašas.
 |
| Diakonas vėduoja atnašas naudodamasis ripida |
Ripida - tai senovinė vėduokle, kuria buvo vėduojami karaliai, o taip pat šventybės - Evangelija, Šv. Atnašos ir kt. Šiandien Ortodoksų Bažnyčios ripidas naudoja dažniausiai tik pontifikalinių (iškilmingų pamaldų su vyskupu) Liturgijų metu.
 |
| Karalius, vėduojamas vėduoklėmis |
Evangelija - Dievo Žodis ir Šv. Atnašos - kurios tampa tikru Kristaus Kūnu ir Krauju - vėduojami ne tik dėl to, kad tai yra mūsų Karaliaus buvimas tarp mūsų - tai turėjo ir praktinę reikšmę. Kaip ir tikrus karalius, taip ir ant altoriaus stovinčius duoną bei vyną karštuose Artimųjų Rytų ir Pietų Europos regionuose aktyviai puldavo musės. Todėl rubrikos nurodo:
„Diakonas nusilenkia, ir, įžengęs į šventąją presbiteriją, gauna ripidą, kuria pamaldžiai vėduoja šventybes. Jei ripidos nėra, daro tai šydu (pokrovcem - slaviškas žodis, kuris gali reikšti ir patį aerą)“.
po to, kai atidėjęs ripidą nuimą nuo duonos žvaigždę:
„...paėmęs ripidą, tyliai, atidžiai ir dievobaimingai vėduoja, kad nenutūptų musės (jako nie sesti mucham) ar kiti panašūs padarai“
Kitaip tariant, kunigai, kilodami aerą, vėduoja atnašas, kaip tai daroma ripidomis, kad jų nepultų musės ir kad jas pagerbtų. Nukelti aerą turėjo ne vienas kunigas, nes senoviniai aerai buvo gerokai didesni, dėl tos pačios priežasties diakonas aerą nešdavo ne ant peties, o ant galvos, būdavo juo apsigobęs (ši apeiga išsaugota mūsų praktikoje šventinant diakoną į kunigus), o vyskupas, stovėdamas prieš altorių, atsiklaupia (nes kitaip aero nebūtų įmanoma nuimti, jis buvo per didelis). Kunigai kelia aerą ir vėduoja juo atnašas, laukdami, kol negrįš diakonas, kuris perims vėdavimo darbą atsinešęs ripidą.
 |
| Angelai ripidomis vėduoja Kristaus Kūną kape |
 |
| Angelai neša atnašas Didžiojo įžegimo metu |
Averkijus Tauševas įžvelgia ir simbolinę šio veiksmo prasmę - Šventosios Dvasios nužengimas, sklaida. Ji dera su vėdavimo judesiu, kuris sukelia vėjo dvelkimą. Bet turbūt logiškiausias simbolinių ir praktinių aiškinimų suderinimas būtų teigiant, kad vėduojant aeru, kaip ripida, pagerbiamas Karalius.
