Unitai („Graikų apeigų katalikai“)
Protodiakonas Andrejus Kurajevas savo įraše rašė apie tai, kaip ortodoksai turėtų žiūrėti į naują popiežių Pranciškų, išskyrė dvi svarbiausias tezes:
1. Popiežių Pranciškų auklėjo ukrainietis kunigas;
2. Keletą metų būdamas vyskupu, būsimas popiežius Argentinoje vadovavo unitų parapijoms.
Unitai - tai vadinamieji graikų apeigų katalikai arba Rytų rito katalikai, kažkada buvę ortodoksai, pasirašę uniją su popiežiumi ir pripažinę jo valdžią. Daugiausiai unitų yra buvusiose LDK žemėse Vakarų Ukrainoje. Ir nors tėvas diakonas Kurajevas tame, kad Pranciškus tarnavo unitų vyskupu įžvelgė gėrio - esą popiežius išmano mūsų (Rytų) apeigas - turiu įtarimą, jog tokia nuomonė galėjo susiformuoti iš tiesų nesusidūrus su unitais tikrame gyvenime. Mano nuomone, t. Kurajevas skaudžiai klysta.
Dalykas tas, kad iki II Vatikano susirinkimo (1962 m.) unitai Romos katalikų buvo laikomi laikina „anomalija“, grupe žmonių, kurie laikui bėgant turi tapti Romos katalikais. Austrų-vengrų katalikai netgi Ukrainos unitus vadino „šunimis“. Todėl iki pat XX amžiaus vidurio ten vyko rito latinizacija, t.y. Romos katalikų tradicijų ir teologijos primetimas. XX amžiuje jau praktiškai unitai mažai skyrėsi nuo Romos katalikų, meldėsi rožinį, mišiose naudojo muzikos instrumentus, suolus ir t.t.., keitėsi kunigų apranga. Per II Vatikano susirinkimą įvyko lūžio momentas.
Dabartinė Romos katalikų pozicija, išdėstyta II Vatikano susirinkimo dokumentuose (Orientalium Ecclesiarum), teigia, jog nėra jokių teologinių kliūčių ortodoksų ir katalikų susijungimui, Rytuose tėra „kitokia drausmė“. Jie pripažino Ortodoksų Bažnyčios švč. Eucharistijos sakramento tikrumą ir dogmatinį teisingumą (ši pozicija labai nuosekli - nuo schizmos laikų Ortodoksų Bažnyčioje nebuvo jokių dogmatinių pokyčių ar naujovių, mes laikomės ikischizmatinės pozicijos). Kitas dalykas, kad Ortodoksų Bažnyčia teologines kliūtis mato. Tačiau unitai tuo metu iš esmės liko prie sudaužyto karučio, nes visos jų pastangos keičiant Vakarų Ukrainos papročius buvo perniek. Buvo pradėtas atvirkščias procesas: „delatinizacija“, t.y. unitams liepta gilintis į ortodoksų liturgiką, teologiją ir būti „ortodoksais Katalikų Bažnyčioje“. Tą jums dabar ir pasakytų kiekvienas unitas: neva jie yra tie patys ortodoksai, tik pripažįstantys popiežių. Ar taip yra iš tikrųjų? Apie viską paeiliui.
Schizmos pradžioje Rytų-Vakarų santykiai tik blogėjo - prasidėjo religiniai katalikų ir ortodoksų konfliktai, kurių apogėjus buvo IV kryžiaus žygis (1204 m.), kurio metu kryžiuočiai užkariavo ir sudegino Konstantinopolį.
Pirmasis bandymas įveikti schizmą įvyko katalikiškame II Leono susirinkime, 1272 metais. Tuomet Bizantijos imperatorius Mykolas VIII Paleologas, atsikariavęs iš katalikų atgal Konstantinopolį ir bijodamas visiško Bizantijos imperijos žlugimo (dėl spaudimo iš musulmonų ir katalikų), nutarė iš peties imtis veiksmų schizmos įveikimui. Tam jis netgi atstatydino Konstantinopolio patriarchą ir vietoje jo pastatė statytinį kataliką, tapusį ortodoksu specialiai dėl susijungimo.
Ir nors šitaip spaudžiama ortodoksų delegacija pripažino popiežiaus pirmumą ir filioque, schizma nebuvo įveikta, nes niekas Ortodoksų Bažnyčioje nesilaikė šių nutarimų. Pagal Ortodoksų Bažnyčios kanonus, niekas neturi teisės primesti visai Šventai Bažnyčiai savo nuomonės, sprendimas yra visuotinis tik tada, kai jį vieningai pripažįsta visa Bažnyčia (t.y. visi vyskupai ir tikintieji; taip ortodoksai suvokia sprendimo katalikiškumo principą). Tai beje, buvo viena iš schizmos priežasčių, nes juk popiežius reikalavo universalios jurisdikcijos, t.y. visuotinės valdžios. O šiuo konkrečiu atveju tai reiškė, kad net jeigu imperatorius ar katalikai privers delegaciją pasirašyti kažkokius dokumentus, tai jie nebus galiojantys tol, kol jais nepradės sekti visa Bažnyčia. O taip ir atsitiko: delegacijai grįžus į Bizantiją, pasirašiusieji buvo laikomi išdavikais, o sutarties laikytis niekas neketino.
Tai supratęs popiežius Martynas IV ekskomunikavo Mykolą VIII Paleologą ir atnaujino katalikų bandymus užkariauti Bizantiją.
Panašus bandymas įvyko 1431 metais Florencijoje, kai imperatorius Jonas VIII Paleologas, bijodamas osmanų grėsmės, spaudė Rytų Bažnyčios atstovus pripažinti filioque, popiežiaus primatą ir dogmą apie skaistyklą. Nors daugelis Rytų atstovų susitarimus pasirašė, Bizantijoje niekas susitarimų nepripažino, schizma liko.
Dabartiniai katalikų istorikai dažniausiai šiuos du atvejus traktuoja kaip „schizmos įveikimą“, o Ortodoksų Bažnyčios susitarimą nesilaikymą laiko „schizmos atkūrimu“, tačiau, kaip jau sakiau, kanoniškai joks hierarchas Ortodoksų Bažnyčioje neturi galios „paskelbti“ visai pasaulinei Ortodoksų Bažnyčiai kaip ji turi gyventi. Juolab, kad šiuo atveju politikai dažniausiai „tam reikalui“ paskirdavo savo vyskupus ir iš statytinių, kurių autoriteto niekas nepripažino, suburdavo delegacijas.
Tikrasis poslinkis įvyko 1575 metais Breste. Kaip ir ankstesnius kartus, Bresto unija (1575 m.) buvo politizuota: 1453 metais kritus Konstantinopoliui, Maskvos metropolija atsiskyrė nuo Konstantinopolio patriarchato ir tapo nauja autokefaline Bažnyčia. Lietuvos Didžiosios Kungaikštystės ortodoksams katalikų valdomoje šalyje iškilo rimta problema: jie neteko apsaugos iš Konstantinopolio, o vienintelė alternatyva buvo jungtis prie Maskvos, ko netoleruotų valdžia. Taigi, buvo sudaryta unija (sutartis), kuri prijungė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ortodoksus prie Romos popiežiaus jurisdikcijos (taip atsirado vadinama unitų Bažnyčia, nes daugybė tikinčiųjų uniją boikotavo ir prisijungė prie Maskvos patriarchato).
Susitarimai popieriuje atrodė gražūs. Pirmasis Bresto unijos straipsnis teigė, jog Šventoji Dvasia nekyla iš Tėvo ir Sūnaus kaip dviejų principų, tačiau vien iš Tėvo (ab uno principio et unica spiratione procedit - iš esmės, šv. Fotijaus formuluotė), per Sūnų (per Filium - iš esmės, šv. Maksimo Išpažinėjo formuluotė). Kas lietė dogmos apie skaistyklą klausimą, unijoje nuspręsta nediskutuoti šiuo klausimu, tai pat palikti visus Romos liturginius papročius, kokie jie yra ir palikti visus Rytų papročius, kokie jie yra.
Iš tiesų teologinės deklaracijos tebuvo formalios, Romos katalikai ir šiandien laikosi filioque, unitus jie vadino unitais, o ne katalikais, jų reikalus pavedė Sacra Congregatio de Propaganda Fide, t.y. institutui, kuris atsakingas už santykius su eretikais ir kitatikiais. Paprastai tariant, realiai į unitus buvo žiūrima kaip į laikinai prisijungusius ortodoksus, kurie palaipsniui turi pereiti prie lotyniško rito ir tapti paprastais Romos katalikais.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ortodoksai, likę ištikimi tikėjimui, ilgą laiką veikė nelegaliai ir be vietos, kol galu beveik po šimtmečio prisijungė prie Maskvos patriarchato ir jiems vėl buvo leista veikti Lietuvoje. Tačiau Lietuvos ortodoksų šerdis - Švenčiausios Trejybės Bažnyčia Vilniuje, pastatyta Jono, Eustatijaus ir Antano kankinystės vietoje, dar ir šiandien priklauso unitams. Tuo metu buvusios ortodoksų bažnyčios buvo „išsineštos“ su unija ir ištikimiems ortodoksams teko statytis naujas.
Manau svarbiausia išvada, kurią rodo unijos istorija - visi bandymai per uniją įveikti schizmą buvo motyvuoti politiškai, o ne tikėjimo, ir tai rodo šio sumanymo nenuoširdumą. O „pagarbų“ Romos katalikų požiūrį į unitus liudija ir tai, jog kai XX amžiuje bėgdami nuo bolševikų Ukrainos unitai persikėlė į JAV, vietiniai katalikai nepripažino vedusių Rytų rito dvasininkų kunigiško statuso ir įvedė privalomą celibatą.
UNITŲ APEIGOS
Unitų apeigas, švelniai tariant, lengva atskirti nuo ortodoksų apeigų - jos pasižymi lotyniškumu, modernizmu, nors XX amžiuje ir bandyti grąžinti į jas rytietiškų motyvų.
Manau iš esmės geriausia ar susirasti youtube pilną unitų liturgiją ir užmesti akį, ar nueiti į pamaldas, nes liturgija yra toks dalykas, kur vaizdas iškalbingesnis už žodžius. Dažnai yra sunku pagalvoti, kaip gali atrodyti modernizuotas Rytų ritas, nejau jis gali kažkuo skirtis, tačiau susidūrus skirtumai akivaizdūs.
TILTAS?
Kai kurie Romos katalikai dar teigia, jog unitai - tai „ekumeniniam bendravimui padedantis tiltas“. Tiesa ta, kad man teko girdėti netgi aukštus unitų dvasininkus, adekvačiai suvokiančius padėtį ir konstatuojančius, jog joks „tiltas“ istoriškai nesusiklostė. Priešingai - vien dėl Bresto unijos nužudyta tiek daug
Ir visgi, atrodo, dėl vieno diakonas Kurajevas teisus - naujajam popiežiui ortodoksai turbūt rūpės mažų mažiausiai. Argentiniečiui ortodoksai turbūt atrodo „keistais barzdočiais iš Europos pakraščio“, o blogiausiu atveju mes jam įkūnijame visa tai, ko jis nemėgsta savo Bažnyčioje - iškilmingą liturgiją, ceremonialumą ir prabangią, puošnią bažnyčią.
1. Popiežių Pranciškų auklėjo ukrainietis kunigas;
2. Keletą metų būdamas vyskupu, būsimas popiežius Argentinoje vadovavo unitų parapijoms.
Unitai - tai vadinamieji graikų apeigų katalikai arba Rytų rito katalikai, kažkada buvę ortodoksai, pasirašę uniją su popiežiumi ir pripažinę jo valdžią. Daugiausiai unitų yra buvusiose LDK žemėse Vakarų Ukrainoje. Ir nors tėvas diakonas Kurajevas tame, kad Pranciškus tarnavo unitų vyskupu įžvelgė gėrio - esą popiežius išmano mūsų (Rytų) apeigas - turiu įtarimą, jog tokia nuomonė galėjo susiformuoti iš tiesų nesusidūrus su unitais tikrame gyvenime. Mano nuomone, t. Kurajevas skaudžiai klysta.
|
Dabartinė Romos katalikų pozicija, išdėstyta II Vatikano susirinkimo dokumentuose (Orientalium Ecclesiarum), teigia, jog nėra jokių teologinių kliūčių ortodoksų ir katalikų susijungimui, Rytuose tėra „kitokia drausmė“. Jie pripažino Ortodoksų Bažnyčios švč. Eucharistijos sakramento tikrumą ir dogmatinį teisingumą (ši pozicija labai nuosekli - nuo schizmos laikų Ortodoksų Bažnyčioje nebuvo jokių dogmatinių pokyčių ar naujovių, mes laikomės ikischizmatinės pozicijos). Kitas dalykas, kad Ortodoksų Bažnyčia teologines kliūtis mato. Tačiau unitai tuo metu iš esmės liko prie sudaužyto karučio, nes visos jų pastangos keičiant Vakarų Ukrainos papročius buvo perniek. Buvo pradėtas atvirkščias procesas: „delatinizacija“, t.y. unitams liepta gilintis į ortodoksų liturgiką, teologiją ir būti „ortodoksais Katalikų Bažnyčioje“. Tą jums dabar ir pasakytų kiekvienas unitas: neva jie yra tie patys ortodoksai, tik pripažįstantys popiežių. Ar taip yra iš tikrųjų? Apie viską paeiliui.
KAIP ATSIRADO UNITAI?
Schizmos pradžioje Rytų-Vakarų santykiai tik blogėjo - prasidėjo religiniai katalikų ir ortodoksų konfliktai, kurių apogėjus buvo IV kryžiaus žygis (1204 m.), kurio metu kryžiuočiai užkariavo ir sudegino Konstantinopolį.
Pirmasis bandymas įveikti schizmą įvyko katalikiškame II Leono susirinkime, 1272 metais. Tuomet Bizantijos imperatorius Mykolas VIII Paleologas, atsikariavęs iš katalikų atgal Konstantinopolį ir bijodamas visiško Bizantijos imperijos žlugimo (dėl spaudimo iš musulmonų ir katalikų), nutarė iš peties imtis veiksmų schizmos įveikimui. Tam jis netgi atstatydino Konstantinopolio patriarchą ir vietoje jo pastatė statytinį kataliką, tapusį ortodoksu specialiai dėl susijungimo.
Ir nors šitaip spaudžiama ortodoksų delegacija pripažino popiežiaus pirmumą ir filioque, schizma nebuvo įveikta, nes niekas Ortodoksų Bažnyčioje nesilaikė šių nutarimų. Pagal Ortodoksų Bažnyčios kanonus, niekas neturi teisės primesti visai Šventai Bažnyčiai savo nuomonės, sprendimas yra visuotinis tik tada, kai jį vieningai pripažįsta visa Bažnyčia (t.y. visi vyskupai ir tikintieji; taip ortodoksai suvokia sprendimo katalikiškumo principą). Tai beje, buvo viena iš schizmos priežasčių, nes juk popiežius reikalavo universalios jurisdikcijos, t.y. visuotinės valdžios. O šiuo konkrečiu atveju tai reiškė, kad net jeigu imperatorius ar katalikai privers delegaciją pasirašyti kažkokius dokumentus, tai jie nebus galiojantys tol, kol jais nepradės sekti visa Bažnyčia. O taip ir atsitiko: delegacijai grįžus į Bizantiją, pasirašiusieji buvo laikomi išdavikais, o sutarties laikytis niekas neketino.
Tai supratęs popiežius Martynas IV ekskomunikavo Mykolą VIII Paleologą ir atnaujino katalikų bandymus užkariauti Bizantiją.
Panašus bandymas įvyko 1431 metais Florencijoje, kai imperatorius Jonas VIII Paleologas, bijodamas osmanų grėsmės, spaudė Rytų Bažnyčios atstovus pripažinti filioque, popiežiaus primatą ir dogmą apie skaistyklą. Nors daugelis Rytų atstovų susitarimus pasirašė, Bizantijoje niekas susitarimų nepripažino, schizma liko.
Dabartiniai katalikų istorikai dažniausiai šiuos du atvejus traktuoja kaip „schizmos įveikimą“, o Ortodoksų Bažnyčios susitarimą nesilaikymą laiko „schizmos atkūrimu“, tačiau, kaip jau sakiau, kanoniškai joks hierarchas Ortodoksų Bažnyčioje neturi galios „paskelbti“ visai pasaulinei Ortodoksų Bažnyčiai kaip ji turi gyventi. Juolab, kad šiuo atveju politikai dažniausiai „tam reikalui“ paskirdavo savo vyskupus ir iš statytinių, kurių autoriteto niekas nepripažino, suburdavo delegacijas.
Tikrasis poslinkis įvyko 1575 metais Breste. Kaip ir ankstesnius kartus, Bresto unija (1575 m.) buvo politizuota: 1453 metais kritus Konstantinopoliui, Maskvos metropolija atsiskyrė nuo Konstantinopolio patriarchato ir tapo nauja autokefaline Bažnyčia. Lietuvos Didžiosios Kungaikštystės ortodoksams katalikų valdomoje šalyje iškilo rimta problema: jie neteko apsaugos iš Konstantinopolio, o vienintelė alternatyva buvo jungtis prie Maskvos, ko netoleruotų valdžia. Taigi, buvo sudaryta unija (sutartis), kuri prijungė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ortodoksus prie Romos popiežiaus jurisdikcijos (taip atsirado vadinama unitų Bažnyčia, nes daugybė tikinčiųjų uniją boikotavo ir prisijungė prie Maskvos patriarchato).
Susitarimai popieriuje atrodė gražūs. Pirmasis Bresto unijos straipsnis teigė, jog Šventoji Dvasia nekyla iš Tėvo ir Sūnaus kaip dviejų principų, tačiau vien iš Tėvo (ab uno principio et unica spiratione procedit - iš esmės, šv. Fotijaus formuluotė), per Sūnų (per Filium - iš esmės, šv. Maksimo Išpažinėjo formuluotė). Kas lietė dogmos apie skaistyklą klausimą, unijoje nuspręsta nediskutuoti šiuo klausimu, tai pat palikti visus Romos liturginius papročius, kokie jie yra ir palikti visus Rytų papročius, kokie jie yra.
Iš tiesų teologinės deklaracijos tebuvo formalios, Romos katalikai ir šiandien laikosi filioque, unitus jie vadino unitais, o ne katalikais, jų reikalus pavedė Sacra Congregatio de Propaganda Fide, t.y. institutui, kuris atsakingas už santykius su eretikais ir kitatikiais. Paprastai tariant, realiai į unitus buvo žiūrima kaip į laikinai prisijungusius ortodoksus, kurie palaipsniui turi pereiti prie lotyniško rito ir tapti paprastais Romos katalikais.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ortodoksai, likę ištikimi tikėjimui, ilgą laiką veikė nelegaliai ir be vietos, kol galu beveik po šimtmečio prisijungė prie Maskvos patriarchato ir jiems vėl buvo leista veikti Lietuvoje. Tačiau Lietuvos ortodoksų šerdis - Švenčiausios Trejybės Bažnyčia Vilniuje, pastatyta Jono, Eustatijaus ir Antano kankinystės vietoje, dar ir šiandien priklauso unitams. Tuo metu buvusios ortodoksų bažnyčios buvo „išsineštos“ su unija ir ištikimiems ortodoksams teko statytis naujas.
Vilniaus švč. Trejybės Graikų Apeigų Katalikų Bažnyčia |
UNITŲ APEIGOS
Vaizdai iš unitų apeigų:
Unitų apeigas, švelniai tariant, lengva atskirti nuo ortodoksų apeigų - jos pasižymi lotyniškumu, modernizmu, nors XX amžiuje ir bandyti grąžinti į jas rytietiškų motyvų.
Unitų bažnyčios interjeras, Vilnius |
Vaizdas iš unitų pamaldų, Vilnius |
Unitų kunigai liturgine apranga, prie altoriaus |
TILTAS?
Kai kurie Romos katalikai dar teigia, jog unitai - tai „ekumeniniam bendravimui padedantis tiltas“. Tiesa ta, kad man teko girdėti netgi aukštus unitų dvasininkus, adekvačiai suvokiančius padėtį ir konstatuojančius, jog joks „tiltas“ istoriškai nesusiklostė. Priešingai - vien dėl Bresto unijos nužudyta tiek daug
žmonių, jog vadinti tai „tiltu“ yra netgi šiek tiek ciniška. Galima būtų kalbėti apie Galicijos ortodoksų patirtą genocidą, apie ukrainiečių religines kovas, apie dar neseniai 1990-aisias vykusį smurtinį ortodoksų cerkvių grobimą, kurį vykdė unitai, ir taip toliau. Neneigiu, jog ir smurto būta ir iš ortodoksų pusės, tačiau tai tik patvirtina, jog unija pasėjo nesantaiką, o ne supratingumą, ypač turint omeny pačių Romos katalikų menkinantį požiūrį į unitus.
Pastaruoju metu Rytų-Vakarų santykiai gerėja, tačiau toli gražų ne unitų, o tiesioginio Vakarų ir Rytų teologų dialogo dėka. Ypač vaisinga buvo konferencija Kipre, o gerėjant šiems santykiams, netgi kyla klausimas, koks turėtų būti unitų likimas jei ortodoksų ir Romos katalikų Bažnyčios susijungtų. Juk jie nebeatitinka ortodoksų kanonų, jie nėra ortodoksai, tuo pačiu jie nėra Romos katalikai. Bet kol kas šio klausimo iškilimas negresia, nes nepanašu, jog greitai galime tikėtis susijungimo.
Ir visgi, atrodo, dėl vieno diakonas Kurajevas teisus - naujajam popiežiui ortodoksai turbūt rūpės mažų mažiausiai. Argentiniečiui ortodoksai turbūt atrodo „keistais barzdočiais iš Europos pakraščio“, o blogiausiu atveju mes jam įkūnijame visa tai, ko jis nemėgsta savo Bažnyčioje - iškilmingą liturgiją, ceremonialumą ir prabangią, puošnią bažnyčią.
--------
Apie schizmą: http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/schizmos-priezastys.html
Apie ritus (skirtingas apeigas): http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/dieviskoji-liturgija-rytu-ir-vakaru.html
Apie ritus (skirtingas apeigas): http://ortodoksas.blogspot.com/2013/02/dieviskoji-liturgija-rytu-ir-vakaru.html