Žodis ukrainiečių pabėgėliams Lietuvoje (t. Heorhijus Kovalenko)
2022 m. sausio 7 d. Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios kunigas Heorhijus Kovalneko tarnavo Dieviškąją Liturgiją Vilniuje, šv. Jonų bažnyčioje, ir į pabėgėlius kreipėsi su tokiu pamokslu:
Ką tik su jumis girdėjome Evangelijos pasakojimą (Lk 2, 1-20) apie Išganytojo gimimą Betliejuje. Įvyko svarbiausias įvykis pasaulyje: Dievas tapo žmogumi. Dar daugiau, Dievas tapo kūdikėliu. Dievas tapo tuo, kuo reikia rūpintis. Jį supo, nešiojo, mokė vaikščioti. Ir tai – tas pats Dievas, kuris sukūrė visatą. Tai stulbinanti istorija, įvykusi prieš du tūkstančius metų.
O kodėl Dievas tai padarė? Dievas tapo žmogumi, kad žmonės būtų kaip Dievas. Jis parodė savo gyvenimu, kad galima gyventi dieviškai: galima mylėti, aukotis, gyventi be nuodėmės. Tačiau šis pasakojimas ne tik apie tai, kas įvyko prieš du tūkstančius metų. Šis pasakojimas vėl ir vėl atsikartoja, nes turi tam tikrų ženklų, aktualių ir mūsų laikui.
Anais laikais Erodas norėjo nužudyti kūdikėlį Jėzų. Šiandienos erodai taip pat nori žudyti žmones. Kad išgelbėtų mažąjį Jėzų, Juozapas ir Marija tapo pabėgėliais. Jie išvyko į svetimą kraštą, kad išgelbėtų Tą, Kuris vėliau išgelbės visą pasaulį. Ar tai jums nieko neprimena?
Taip ir šiandien, daugybė ukrainiečių ne savo valia pasklido po platųjį pasaulį. Jie gelbėja savo vaikus. Ir yra tokie ukrainiečiai, kurie šiuo metu netgi gelbėja pasaulį – kurie gina gėrį nuo blogio, kurie gina gyvybę nuo mirties. Ir mes tai darome visi kartu – ir tie, kurie dabar Ukrainoje, ir tie, kas sergi mūsų vaikus įvairiose pasaulio šalyse. Visi mes esame suvienyti Kristuje.
Šiandien – Kristaus gimtadienis. Jo šventė. Mes su jumis visi esame pakviesti prie jo šventinio stalo. Šiandienos Švč. Komunija – Kristaus Kūnas – tai Dievo mums paruoštas šventinis stalas. O ką jis sako, kokią gimtadienio dovaną mes galime jam padovanoti? Jis sako: „Jeigu jūs ką nors pagirdėte, pamaitinote, aprengėte, priglaudėte, aplankėte ligoninėje ar kalėjime – tai padarėte man“. Tas, kas padeda artimui, tarnauja Dievui.
Bet ir tas, kuris priima pagalbą, susitinka su Dievu. Nes mes, kurie gauname pagalbą, esame dėkingi visiems, kurie mus priima, mums padeda, gina. Taigi, per šiuos susitikimus su žmonėmis įvyksta mūsų susitikimas su Dievu. Ir šiuose žmonių susitikimuose įvyksta tai, apie ką gieda angelai – gimsta tikra ramybė, įvykdoma Dievo valia mums. Žinodami, kad Dievas atėjo į šį pasaulį ne kad jam tarnautų, bet kad Jis tarnautų, kad atnašautų save kaip auką, mes su jumis einame tuo pačiu nelengvu krikščioniškojo gyvenimo keliu.
Netikintieji kartais mūsų klausia: „O kur buvo jūsų Dievas? Kur jis dabar? Kodėl jis jūsų negelbėja?“. Bet argi tikrai negelbėja?
Mūsų Dievas – toks pats, kaip ir mes. Ir jis buvo pabėgėliu. Jis taip pat klajojo, jis neturėjo kur galvos priglausti, kartais neturėjo ir ko valgyti. Jis buvo kuklus, ir į kuklumą pašaukė ir kiekvieną iš mūsų.
Jis – ne Dievas, kuris iš tolo stumdo šachmatų figūrėles ir sprendžia, kam gyventi, o kam – mirti. Ne. Dievas niekada nenori blogio. Dievas nelaimina karo. Dievas nelaimina žudymų. To norėti gali tik žmogus. Bet kiekvienas žmogus turės duoti ataskaitą Dievui. Kiekvienas atsakys už savo gerus ir blogus darbus.
Būkime kaip tie piemenėliai, kurie išgirdo angelų balsą ir atbėgo prie Išganytojo ėdžių; kaip tie išminčiai, kurie atėjo iš tolimosios šalies; kaip visos tos krikščionių kartos, kurios gyveno iki mūsų ir darė gera, padėjo artimui, ir už viską šlovino Dievą bei dėkojo Jam. Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms! Kristus gimė, šlovinkime Jį!
