V. Seliavko: Viešpaties Krikšto šventės homilija

Jordano upė. Nuotrauka iš: https://cbnisrael.org/2022/03/08/biblical-israel-jordan-river-2/

Mk 1,1-11

¹ Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, gerosios naujienos pradžia, ² kaip pranašo Izaijo parašyta:

Štai aš siunčiu pirma tavęs

savo pasiuntinį,

kuris nuties tau kelią.

³ Tyruose šaukiančiojo balsas:

Taisykite Viešpačiui kelią!

Ištiesinkite jam takus!

⁴ Taip pasirodė dykumoje Jonas. Jis krikštijo ir skelbė atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti. ⁵ Pas jį traukė visa Judėjos šalis ir visi Jeruzalės gyventojai. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.

⁶ Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jis valgė skėrius ir lauko medų. ⁷ Jis skelbė: „Po manęs ateina galingesnis už mane, – aš nevertas nusilenkęs atrišti jo kurpių dirželio. ⁸ Aš jus krikštijau vandeniu, o jis krikštys jus Šventąja Dvasia“.

⁹ Tomis dienomis atėjo Jėzus iš Galilėjos Nazareto, ir Jonas jį pakrikštijo Jordane. ¹⁰ Vos tik išbridęs iš vandens, Jėzus pamatė prasiveriantį dangų ir Dvasią, tarsi balandį, nusileidžiančią ant jo. ¹¹ Ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“.

Pasakojimas apie Jėzaus krikštą yra labai paslaptingas, bet jeigu pažiūrėtume į jį Senojo Testamento akimis, tekstas tampa aiškesnis. Jau pirmose trijose Evangelijos eilutėse Morkus nurodė, kad jo pasakojimas vyks pagal biblinę „pranašystę.“ Nes jis perduoda mintis įprastomis, tikinčiajam izraelitui sąvokomis, paimtomis iš Senojo Testamento. Biblinė kalba, Morkaus pasakojimuose, itin atsiskleidžia kai tekste tiesiogiai kalba Dievas.
Viskas prasideda nuo to, kad Morkaus auditorija ką tik išgirdo Joną Krikštytoją pranašaujant apie paslaptingos eschatologinės figūros atvykimą, „stipresniojo“ už jį, kuris krikštys Šventąja Dvasia. Šiai pranašystei vis dar skambant jų ausyse, scenoje pasirodo Jėzus ir yra Jono pakrikštijamas, apdovanojamas visagalio Dievo Dvasia ir dangaus balso pripažįstamas esąs Dievo sūnus.
Jėzaus krikšto žodinė ikona bendroje Morkaus evangelijos struktūroje numato įvykius, kurie įvyks Evangelijos pabaigoje, kai mirdamas ant kryžiaus Kristus iškvepia savo dvasią, šventyklos uždanga plyšta, o šimtininkas paskelbia Jį Dievo Sūnumi.

Tokiu titulu istorinis Jėzus yra vadinamas iš dangaus ir vadino save pats. Taip jį vadino ir netyrosios dvasios, kurioms Jis draudė taip Jį išpažinti. Po mirties ant kryžiaus, taip Jį išpažįstą Romos imperijos karys. Šiame išpažinime galima pamatyti Romos imperijos busimojo apšvietimo simbolį.
Kalbant apie patį titulą ir jo reikšmę, turime atsižvelgti į jo biblinę prasmę. Senajame Testamente Jahvės sūnumi buvo vadinamas Izraelis, angelai arba karaliai. Karališkoji vartosena yra svarbiausia Morkui, nes tai - neabejotina nuoroda, kad Jėzus yra būsimasis eschatologinis naujojo Pasaulio karalius, į kurį nurodė Jonas Krikštytojas.
Paslaptingai aprašytas išvedimas iš vandens, Šventosios Dvasios suteikimas, dangaus praplyšimas ir dieviškasis nužengimas tampa aiškesnis pranašo Izaijo pasisakymo kontekste:
„Kur yra tas, kuris iš jūros išvedė savo bandos ganytoją?
Kur tas, kuris įdėjo į jį savo Šventąją Dvasią?...

O, kad tu suplėšytum dangų ir nusileistum!“
Pranašas meldžia Dievą, kad jis perplėštų užtvarą tarp dangaus ir žemės ir išlietų savo Dvasią į žemesniąją sritį kaip dalį savo veiksmo, kuriuo sukuria naują dangų ir naują žemę. Todėl Dvasios nužengimą ant Jėzaus galima suprasti kaip jo įvesdinimą į mesijines pareigas, ką ir patvirtina dieviškasis pareiškimas – „Tu esi mano sūnus.“
Kalbantis dangus yra neatsiejama šios žodinės ikonos dalis. Rabinų tradicijos vaizduoja, kad dangus nustojo kalbėti su paskutinių kanoninių pranašų mirtimi, o atsinaujins tik prasidėjus būsimajam amžiui, kurio pradžią paskelbs Mesijas. Toks supratimas eilinį kartą pabrėžia Jėzaus statusą. Juk Mesijas/Kristus reiškia „pateptasis,“ kad būtų skelbiama geroji naujiena apie naujo pasaulio pradžią, ką Jėzus ir daro netrukus po krikšto.
Morkus iš pat pradžių pristato Jėzų Kristų naudodamasis bibline formule: „ir tai įvyko tomis dienomis.“ Ši formulė yra ne tik biblinė, bet ir eschatologinė, nes „tomis dienomis“ yra nuoroda į Senojo testamento pranašiškų knygų laikų pabaigą. Tas apokaliptinis pradžios ir pabaigos laikų paralelizmas slypi Dvasios kaip balandžio pavaizdavime: jai nusileidus prasideda nauja kūrinija. Čia taip pat gali būti Pradžios knygos atgarsis, kuris sustiprintų eschatologinę mintį pasitelkiant apokaliptinę tipologiją tarp pradžios ir pabaigos laikų: Krikšto vandenyje atgimsta „Dievo malonumas, jo džiaugsmas savo kūrinija, jo gyvybę teikiantis įsitikinimas, kad ji labai gera,“ iš jų pakyla Jėzaus asmenyje ir kartu su juo išeina į kovą prieš blogio jėgas, kurios žlugdo žmonijos viltį būti su Dievu. Įtaką tokiam supratimui galėjo turėti ir krikščioniškojo krikšto institucijos, nes ankstyvieji krikščionys tikėjo, kad per krikštą jie tapo Dievo vaikais, gavę Dvasią, kuri rodo Dievo džiaugsmą jais.