V. Dauparas: Nuo Velykų iki Kalėdų (Padėka už palaikymą ir pagalbą)

Šv. Kalėdų Liturgija Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2023-01-07 Foto: Vitalis Dauparas

Praėję metai istorijos puslapiuose atguls kaip kruviniausi metai XXI a. pradžios Europos istorijoje. Karas Ukrainoje palietė ir Lietuvos gyventojus. Ypatingai jis supurtė Lietuvoje gyvenančių ortodoksų bendruomenę. Rusijos patriarchas Kirilas Gundiajevas dar karo išvakarėse vasario 23 d. sveikindamas kareivius su Rusijos kariuomenės diena, užsiminė apie šventą pareigą ginti tėvynę. Ši, atrodytų, neutrali kalba kareiviams jau kitą dieną nusispalvino krauju. Vėliau jo retorika tik stiprėjo ir vis labiau glumino likusį krikščioniškąjį pasaulį. Pasaulio krikščioniškų bendruomenių vadovai vienas po kito smerkė karą, apeliavo ir į Rusijos patriarcho sąžinę. Visuotinis Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus interviu Die Tagespost sakė: „Rusijos karas prieš Ukrainą yra ne šventas, o šėtoniškas“. Šiais žodžiais jis kardinaliai prieštarauja Rusijos patriarcho Kirilo nuomonei. O popiežius Pranciškus kalbėdamas su patriarchu Kirilu telefonu pasakė, kad negalima būti Putino klapčiuku. Europos bažnyčių taryba pasirašė kreipimąsį, kuriame pasmerkė šį karą ir Rusijos agresiją, bei prašė tą patį padaryti ir patriarchą Kirilą. Didelė grupė ortodoksų dvasininkų ir teologų iš viso pasaulio pasirašė peticiją, kurioje Russkij Mir ideologiją pavadino eretišku mokymu, iškraipančiu Evangeliją. Patriarchas Kirilas nė į vieną raginimą dėmesio nekreipė ir tęsia Putino režimą palaikančią liniją. 

Pop. Pranciškus kalbasi su patr. Kirilu. Foto: detroitcatholic.com

Lietuvoje tai taip pat turėjo didelį atgarsį. Nemažai daliai ortodoksų buvo (ir yra) nesuvokiama ir nepriimtina tokia Maskvos patriarchato pozicija. Todėl dalis tikinčiųjų ir kai kurie kunigai atvirai pasisakė prieš Rusijos agresiją ir garsiai kritikavo patriarcho ir kitų jį palaikančių hierarchų ir dvasininkų poziciją. Jie nenorėjo dalyvauti pamaldose, kuriose minimas karą laiminantis patriarchas kaip mūsų didysis ponas ir tėvas. Ir nors iš pradžių šie kunigai Vilniaus ir Lietuvos metropolito Inocento buvo priimti supratingai, nepraėjus nė mėnesiui, viskas staiga pasikeitė. Trys kunigai buvo atleisti, o dar du kunigai ir du diakonai palaikydami savo brolius pasiprašė būti atleisti. Vėliau prasidėjo šmeižto ir susidorojimo kampanija, kuri vasarą pasiekė savo kulminacinį tašką ir visi penki kunigai buvo neteisėtai, pažeidžiant visas procedūras, pašalinti iš kunigų luomo Maskvos patriarchate. Pašalinimą neužtruko patvirtinti savo parašu ir pats patriarchas Kirilas.

Istorija su kunigų nušalinimu prasidėjo Verbų sekmadienio išvakarėse, kuomet visas ortodoksų pasaulis žengė į Didžiąją savaitę ir ruošėsi švęsti Velykas. Tą Verbų sekmadienį Šv. Paraskevės cerkvė, kurioje jau 17 metų aktyviai gyvavo lietuviška bendruomenė, buvo uždaryta, pamaldos joje nevyko. Ši istorija įnešė sumaištį į Lietuvos ortodoksų gyvenimą, suglumę liko kiti broliai krikščionys, įvykiais pasipiktino ir visuomenė.

Paradoksalu, tačiau, kaip Evangelijos prologe rašo šv. Apaštalas Jonas: „Šviesa spindi tamsoje ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1,5). Karas – tamsiausias žmonijos laikas, tačiau tai ir galimybė pasireikšti šviesai ir gėriui. Nušalintieji kunigai - kun. Vitalijus Mockus, kun. Gintaras Sungaila, kun. Vladimiras Seliavko, kun. Georgijus Ananjevas, kun. Vitalis Dauparas ir diakonai Viktoras Miniotas ir Georgijus Ceburevkinas - bei tikinčiųjų bendruomenė, kurie dėl sąžinės konflikto nebegalėjo pasilikti Maskvos patriarchato sudėtyje ir dalyvauti pamaldose, kuriose minimas patriarchas Kirilas, sulaukė didžiulio palaikymo iš visuomenės ir iš brolių krikščionių Lietuvoje ir visame pasaulyje. Karas atskleidžia, kas yra kas, kas yra brolis, o kas tik tokiu dedasi. Nuo Velykų iki Kalėdų devynis mėnesius dalis ortodoksų negalėjo dalyvauti Eucharistijoje ir priimti šv. Komunijos. O Eucharistija yra centrinė krikščioniškojo gyvenimo ašis, apie ją sukasi visas Liturginis laikas ir krikščionio gyvenimas. Šv. Komunija - tai vienijimasis su Dievu bei broliais ir seserimis. Priimdami Komuniją tampame vienu Kūnu, kurio galva yra pats Kristus. 

Iš Maskvos patriarchato pašalinti kunigai. Foto: Evelina Paulavičienė

Per šiuos devynis mėnesius nuo Velykų iki Kalėdų žmonės, kurie dėl sąžinės priekaištų neteko galimybės priimti sakramentus, stengėsi laikytis kartu. Nušalinti kunigai įsteigė nepelno siekiančią organizaciją VšĮ Krikščionių Ortodoksų Iniciatyvų Centras (KOIC), kurios veikla siekia ne tik vienyti be pamaldų likusius tikinčiuosius, bet ir tęsti jau daug metų vykdomą švietėjišką veiklą per žiniatinklę ortodoksas.lt, bendradarbiavimą su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, straipsnių, maldų ir knygų vertimu bei leidimu. Organizacija turi paramos gavėjo statusą, todėl gali gauti paramą iš kitų organizacijų, fondų bei privačių aukotojų. Tokių aukų ir projektų dėka veikla gali vystytis ir nesustoti. Šiuo metu jau yra trys bendruomenės, besirenkančios bendrai maldai sekmadieniais, nors ir be Eucharistijos šventimo - dvi Vilniuje ir viena Klaipėdoje. Organizacijos atstovai aktyviai dalyvauja ir bendradarbiauja su kitomis organizacijomis Lietuvoje bei užsienyje. Ši veikla yra labai svarbi, kad būtų išlaikyta gyva bendruomenė ir žmonės, laukdami kol vėl galės švęsti Eucharistiją jau kitoje Ortodoksų Bažnyčios jurisdikcijoje, nepriklausomoje nuo Maskvos patriarchato, neprarastų vilties. Šių devynių mėnesių veiklos ir begalinio palaikymo iš daugybės žmonių, ne tik finansinės paramos, bet svarbiausia, moralinio ir bendražmogiško palaikymo vaisiumi galime laikyti Šventų Kalėdų Liturgijas net trijuose Lietuvos miestuose: Klaipėdoje, Vilniuje ir Anykščiuose. Jos visų pirma buvo skirtos mūsų svečiams – karo iš savo šalies išvytiems ukrainiečiams, bet taip pat ir visiems negalintiems dalyvauti Maskvos patriarchato pamaldose. Iš Ukrainos atvyko Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios kunigas Heorhijus Kovalenko. Pamaldos iš tiesų buvo šventinės. Įvairių negandų ir sunkumų ištikti žmonės rinkosi bendroje maldoje švęsti Kristaus gimimo šventę: čia buvo karo pabėgėliai iš Ukrainos, persekiojami disidentai iš Baltarusijos ir Rusijos, bičiuliai ortodoksai iš Suomijos, Lietuvoje gyvenantys ortodoksai, kitų krikščioniškų Bažnyčių broliai ir seserys, geros valios žmonės. Atmosfera buvo išties vienijanti, džiugi ir šviesi - būtent tokia, kokia ir turi būti Kristaus mokinių tarpe, kuriuos jungia vienas tikėjimas, viltis ir meilė. 

Bendruomenės susitikimas Vilniuje. Foto: Ruslanas Jarockis

Šios Kalėdos žymi nueitą vieną kelio atkarpą nuo Velykų iki Kalėdų. Tai tik pradžia naujo istorijos puslapio Lietuvos ortodoksų gyvenime. Gyvenime, kuriame visiems užteks vietos kokiam patriarchatui, ar kokiai konfesijai bepriklausytume, ir tikintiems, ir abejojantiems, ir ieškantiems, ir jau atradusiems, visiems, kaip šioje Šv. Kalėdų Liturgijoje.

Eucharistija – tai pamaldos (Dieviškoji Liturgija), kurių metu yra aukojama duona ir vynas, kurie, kaip tiki Ortodoksų Bažnyčia, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Pats žodis Eucharistija yra kilęs iš graikų kalbos žodžio ευχαριστώ [evcharisto], kuris reiškia ačiū. Taigi Eucharistija yra dėkojimas, visų pirma Dievui už Jo malones, už Jo meilę ir Kristaus atneštą išgelbėjimą. Bet taip pat tas dėkingumas yra ir žmonėms. Ir mes norime tarti padėkos žodžius visiems prisidėjusiems ir toliau prisidedantiems savo pagalba mūsų kelionėje.

Dėkojame

Lietuvos Katalikų Bažnyčios vyskupams, kunigams ir tikintiesiems, ypatingai arkivyskupui Gintarui Grušui, kad leido švęsti Kalėdų Liturgiją šv. Jonų bažnyčioje, jos rektoriui kun. Vidmantui Šimkūnui SJ, ses. Aistei Balčiūnaitei SJE, zakristijonui Sauliui Slankauskui.

Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčios vyskupui Mindaugui Sabučiui, kad leido melstis Klaipėdos miesto evangelikų liuteronų šv. Jono bažnyčioje, jos klebonui Reincholdui Morui. 

Virginijui Stroliai A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus muziejininkui, Anykščių krašto Garbės ambasadoriui Ukrainoje už pamaldų organizavimą Anykščiuose ir rūpestį karo pabėgėliais.

Lietuvos Evangelikų Reformatų Bažnyčios generaliniam superintendentui Raimondui Stankevičiui, Vilniaus parapijos klebonui Tomui Šernui, katechetui Holger Lahayne už suteiktas patalpas renginiams bei choro repeticijoms ir kitą pagalbą.

Lietuvos Krikščionių profsąjungai ir jos pirmininkui Audriui Globiui bei kun. Algirdui Toliatui už paramą kun. Heorhijaus kelionei į ir po Lietuvą, ir jo apgyvendinimui.

Paramos Demokratijai Fondui ir visiems privatiems aukotojams už paramą VšĮ Krikščionių Ortodoksų Iniciatyvų Centrui.

Lietuvos Tautinių Bendrijų namams, Vilniaus Ukrainos namams ir Klaipėdos dienos centrui „Liberi“ už bendradarbiavimą ir suteiktas patalpas maldai.

Ukrainos žmonėms ir kariams, kad gina mūsų visų laisvę.

Visiems geros valios Lietuvos žmonėms už palaikymą. 

AČIŪ

Šv. Kalėdų Liturgija Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje 2023-01-07 Foto: Vitalis Dauparas

Šv. Kalėdų Liturgija Klaipėdos šv. Jono liuteronų parapijoje 2023.01.06

Šv. Kalėdų Liturgija Klaipėdaos šv. Jono liuteronų parapijoje 2023.01.06

kun. Heorhijus su Vilniaus meru R. Šimašiumi 2023-01-07, foto iš asmeninio archyvo