Visuotinis patriarchas Baltramiejus I: Šovinizmas kelia pavojų Bažnyčios vienybei
 |
| ec-patr.org nuotr. |
Rugsėjo 12 d., kalbėdamas Tarptautinės teologinės konferencijos „Šv. Genadijus Scholarijus – tarp Rytų ir Vakarų“ atidaryme, visuotinis patriarchas Baltramiejus I savo kalboje sakė:
„
...[Visuotinis] patriarchatas, sumokėjęs didelę kainą už savo katalizuojantį indėlį į krikščionių ortodoksų bendrijos formavimąsi, nors šis indėlis ir ši kaina dažnai pamirštami, išliko ir tebėra viršvalstybinis. Jis niekada netarnavo nacionalizmui, kurį laikė ir laiko Bažnyčios visuotinumo pažeidimu. Deja, nepaisant to, kad Susirinkimas pasmerkė etnofiletizmą kaip ereziją, ortodoksų pasaulyje etnofiletizmas tebėra nuolatinė Ortodoksų Bažnyčių pagunda bei dyglys. Tebesitęsiančios intrigos tarp autokefalinių Bažnyčių, neišspręstos ortodoksų diasporos problemos, o pastaruoju metu - ir Rusijos Bažnyčios vykdomas Eucharistijos instrumentalizavimas, jos pavertimas bažnytinės politikos vykdymo priemone Ukrainos autokefalinės Bažnyčios atveju - patvirtina šio teiginio teisingumą.
Pergamo metropolitas apibūdina etnofiletizmą kaip „didelį pavojų ortodoksijos vienybei“ ir giria visuotinio patriarchato požiūrį šiuo klausimu bei jo, kaip tarptautinio centro, esminę misiją dabartyje ir ateityje. „Be visuotinio patriarchato ortodoksija nusiris į nacionalizmo sūkurį, puikavimąsi savo praeitimi, užsisklendimą savyje, modernaus pasaulio niekinimą. Visuotinis patriarchatas įrodė, kad gali praeitį paversti dabartimi, dabartį – ateitimi, vakar ir šiandien – rytojumi. Taip yra todėl, kad, be savo institucinio statuso, jis yra atviro mentaliteto, universalumo ir jautrumo kiekvieno amžiaus žmogui nešėjas. Ir tai yra žmogaus ateities garantija“ (Κόσμου λύτρον, p. 283).
Šį palikimą mums perdavė patriarchas Genadijus, o visuotinis patriarchatas jį saugo kaip dora dukra, siekianti saugoti ortodoksiją nuo virtimo nacionalinių autokefalinių Bažnyčių „konfederacija“.
Pergamo metropolitas apibūdina etnofiletizmą kaip „didelį pavojų ortodoksijos vienybei“ ir giria visuotinio patriarchato požiūrį šiuo klausimu bei jo, kaip tarptautinio centro, esminę misiją dabartyje ir ateityje. „Be visuotinio patriarchato ortodoksija nusiris į nacionalizmo sūkurį, puikavimąsi savo praeitimi, užsisklendimą savyje, modernaus pasaulio niekinimą. Visuotinis patriarchatas įrodė, kad gali praeitį paversti dabartimi, dabartį – ateitimi, vakar ir šiandien – rytojumi. Taip yra todėl, kad, be savo institucinio statuso, jis yra atviro mentaliteto, universalumo ir jautrumo kiekvieno amžiaus žmogui nešėjas. Ir tai yra žmogaus ateities garantija“ (Κόσμου λύτρον, p. 283).
Šį palikimą mums perdavė patriarchas Genadijus, o visuotinis patriarchatas jį saugo kaip dora dukra, siekianti saugoti ortodoksiją nuo virtimo nacionalinių autokefalinių Bažnyčių „konfederacija“.
“
