Metr. Josifas Semaška – ar „Vakarų Rusios“ ideologijos simbolis bus paskelbtas Maskvos patriarchato šventuoju?
Viešumoje prasidėjus diskusijoms apie XIX a. Rusijos Bažnyčios palikimą Lietuvoje, dalinamės aktualiu Visuotinio (Konstantinopolio) patriarchato tikinčiosios, baltarusių teologės Natalijos Vasilevič straipsniu apie pirmąjį šiuolaikinės Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos metropolitą Josifą Semašką (1799-1868).
 |
| Metropolitas Josifas (Juozapas) Semaška |
Išsamiai apžvelkime 2011 m. Maskvos patriarchato Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios iniciatyvą kanonizuoti Vilniaus metropolitą Juozapą Semašką. J. Semaška suvaidino pagrindinį vaidmenį įvykiuose, kurie lėmė 1839 m. Polocko susirinkimo organizavimą. Šis susirinkimas panaikino 1596 m. Bresto uniją ir faktiškai pavertė šiuolaikinės Lietuvos ir Baltarusijos žemių graikų katalikų (unitų) Bažnyčią Rusijos Ortodoksų Bažnyčios dalimi.
Nepaisant J. Semaškos vaidmens šiuose įvykiuose, jo vardas iki šiol buvo žinomas daugiausia tik istorikams, besispecializuojantiems šioje siauroje srityje. Neatsirado joks su šiuo asmeniu sietinas spontaniškas tikinčiųjų kultas, ar pamaldumas jo kūnui (relikvijoms), kuris ilsisi Vilniaus Šventosios Dvasios vienuolyno kriptoje.
Šio straipsnio tikslas yra išanalizuoti, kas paskatino metropolito J. Semaškos kanonizacijos iniciatyvą, ir ištirti, ar tikrieji iniciatyvos motyvai neperžengia teologinės kompetencijos ribų, ar nėra greičiau susiję su tam tikra politine ideologija.
1. Kanonizacijos iniciatyva
Labai jautriai reaguodama į stačiatikybę palikusių asmenų kanonizaciją kitose konfesijose, pati Ortodoksų Bažnyčia gerbia daug šventųjų, kurių žemiškoji veikla prisidėjo prie unitų atvertimo į stačiatikybę. Bene žinomiausias to pavyzdys yra šventasis Aleksijus (Tothas) iš Vilks Bario, kuriam suteiktas „ortodoksijos išpažinėjo ir gynėjo Amerikoje“ titulas.
Rusėnų Katalikų Bažnyčios kunigas Aleksijus Tothas įsivėlė į konfliktą su savo lotyniškuoju Romos katalikų arkivyskupu (tuo metu Amerikoje nebuvo Rytų apeigų katalikų vyskupų) Johnu Irelandu dėl pastarojo mėginimų „amerikanizuoti“ visus jo jurisdikcijoje esančius katalikus, naikinant jų etnines tradicijas. Be to, arkivysk. J. Irelandas atvirai neigė Romos katalikų ir rusėnų katalikų lygybę bei trukdė tėvui A. Tothui atlikti savo pastoracinę tarnystę. Matydamas, kad jo Bažnyčiai gresia išnykimas, tėvas A. Tothas 1892 m. nusprendė pereiti į Rusijos Ortodoksų Bažnyčią. Dėl jo nenuilstamo stačiatikybės skelbimo per ateinančius penkiolika metų prie jo prisijungė apie 20 000 JAV rusėnų katalikų.
Nors J. Semaškos pastangomis į stačiatikybę atsivertė gerokai daugiau unitų – iš viso apie 1,5 milijono – jo atvejis ženkliai skiriasi nuo kun. A. Totho. Kun. A. Tothas žmonių atsivertimo siekė pamokslaudamas, o tikintieji prie jo jungėsi palaipsniui, laisva valia, be jokios prievartos. J. Semaškos atveju buvo priimtas sprendimas apie „mums patikėtas kaimenes“, t. y. vyskupai primetė tikintiesiems savo sprendimą „iš viršaus“, sprendimas buvo įgyvendinamas naudojant administracinį aparatą, todėl sukėlė labai skirtingas kunigų ir pasauliečių reakcijų: vienais atvejais entuziazmą, kitais – neutralų pritarimą, dar kitais – atvirą pasipriešinimą.
Visgi, nebuvo netikėta, kad 2011 m. vasario mėn. Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios kanonizacijos komisija, svarsčiusi metropolito Josifo Semaškos gyvenimo ir veiklos vaisius, paskelbė pozityvų pranešimą spaudai apie metropolitą, kurio dėka „1,5 mln. Baltarusijos ir Lietuvos unitų prisijungė prie Ortodoksų Bažnyčios“. Buvo nuspręsta, kad, atsižvelgiant į istorinę J. Semaškos reikšmę Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčiai, reikia publikuoti J. Semaškos darbus ir populiarinti jo figūrą žiniasklaidoje.
Iš pradžių apie ketinimus pradėti kanonizacijos procesą viešumoje buvo tylima. Tačiau jau tų pačių metų balandį Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios Sinodas vasario mėnesio įvykį pavadino „darbo grupės, sudarytos nagrinėti Vilniaus ir Lietuvos metropolito Josifo, kaip vietinės reikšmės šventojo, kanonizacijos bylą“ posėdžiu. Sinodas nusprendė aptarti galimą J. Semaškos kanonizaciją su Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupu Inokentijumi ir kartu kreiptis į Maskvos patriarchą Kirilą dėl metropolito paskelbimo vietinės reikšmės šventuoju.
Dar iki oficialaus paskelbimo šventuoju Sinodas priėmė su kultu susijusius sprendimus. Buvo nuspręsta įvesti du privalomus minėjimus Baltarusijos Bažnyčios kalendoriuje: J. Semaškos, nurodant gruodžio 6 d. už jį melstis gedulinėse pamaldose, ir Polocko susirinkimo – vasario 25 d., nurodant papildomas padėkos pamaldas, kurių metu švenčiamas „istorinio teisingumo ir baltarusių tautos dvasinės vienybės atkūrimas“.
Naudinga akimirkai stabtelėti ir apmąstyti J. Semaškai priskiriamų nuopelnų, kurie neva parodo, kad jis vertas būti pripažintas šventuoju, formuluotę – „baltarusių tautos dvasinė vienybė“. Atrodo, kad Šventasis Sinodas mano, jog baltarusių tautai priklauso tik ortodoksų (stačiatikių) tikintieji. Tai dar geriau matyti 2016 m. Sinodo pareiškime, kuriame nurodoma, kad „dvasinė baltarusių tautos vienybė“ pasiekiama „Ortodoksų Bažnyčios įsčiose“. Istoriniu požiūriu šis teiginys nėra tikslus, nes baltarusių tauta niekada nebuvo (ir iki šiol nėra) monokonfesinė. Vis dėlto, kaip bus parodyta vėliau, rūpestis „tauta“ tapo neatsiejamu J. Semaškos kanonizacijos iniciatyvos motyvu.
Ironiška, bet visuomenės reakcija į Sinodo sprendimą parodo, kad ortodoksų hierarchai aiškiai pervertino „dvasinę baltarusių tautos vienybę“. Paprastai Baltarusijos žiniasklaida neaprašo Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios vidaus gyvenimo, laikydama jį neįdomiu platesnei visuomenei. Tačiau J. Semaškos atvejis, priešingai, buvo labai plačiai nušviestas. Galima drąsiai teigti, kad joks kitas Sinodo sprendimas nesukėlė tokių karštų viešųjų diskusijų.
Ginčai prasidėjo ne tik sekuliarioje erdvėje, bet ir Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios viduje. Kaip apgailestavo pagrindinis J. Semaškos kanonizacijos šalininkas arkikunigas Aliaksandras Romančiukas: „Šiandien egzistuoja gana daug pasauliečių ir kunigų, kurie nepritaria J. Semaškos kanonizacijai“. Nepaisant viešų diskusijų, 2012 m. rugsėjį į Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios liturginį kalendorių buvo įtrauktos dvi naujos datos: Gruodžio 6 d. – Semaškos iškeliavimo į amžinybę diena, o vasario 25 d. – trijų Polocko susirinkimo vyskupų – J. Semaškos, V. Lužynskio ir A. Zubko – atminimo diena, skirta paminėti „Baltarusijos unitų sugrįžimą į Ortodoksų Bažnyčią“.
Šventasis Sinodas taip pat nusprendė „skleisti istorinę tiesą apie 1839 m. Polocko susirinkimą“ organizuojant seminarus ir apskritojo stalo diskusijas įvairiose Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios dalyse. Be to, Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčia 2016 metus paskelbė metropolito J. Semaškos metais. Ji taip pat nurodė keletą svarbių datų, kurias privalu paminėti:
- 2017 m. – 300-osios Georgijaus Koniskio, Mogiliavo arkivyskupo, Ortodoksų Bažnyčios vadovo Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) paskutinį jos gyvavimo dešimtmetį ir po jos padalijimų, metinės. Jo veiksmai užtikrino, kad ATR ortodoksų vyskupija nebuvo jėga prijungta prie graikų apeigų katalikų Bažnyčios;
- 2018 m. – 220-osios J. Semaškos gimimo ir 150-osios mirties metinės;
- 2019 m. – 180-osios Polocko susirinkimo metinės.
Šiame sąraše mįslingai trūksta Rusios krikšto metinių (988 m.) ir Maskvos susirinkimo šimtmečio (1918 m.) – nors apvalus skaičius 100 jubiliejui tinka labiau, nei 220. Nesileidžiant į sąmokslo teorijas, akivaizdu, kad trys jubiliejinės datos iš eilės, tiesiogiai susijusios su unitų grįžimu į Ortodoksų Bažnyčią, yra sistemingas šio klausimo kėlimas.
J. Semaškos kanonizacijos tema buvo aptarta 2017 m. gruodį vykusiame Minsko vyskupijos dvasininkų susirinkime, kuriame pagrindinis pranešėjas buvo minėtasis kun. A. Romančiukas. Buvo priimtas sprendimas „pavesti Baltarusijos egzarchato Sinodo šventųjų kanonizacijos komisijai ištirti metropolito Juozapo (Semaškos) gyvenimą, darbus ir dvasinį palikimą, siekiant inicijuoti jo paskelbimą šventuoju hierarchu, kurio darbų ir rūpesčių dėka buvo išgydytas bei įveiktas senas skaudus susiskaldymas mūsų Tėvynėje“.
Pažymėtina, kad šioje formuluotėje kalbama apie susiskaldymą „mūsų Tėvynėje“, bet ne „mūsų Bažnyčioje“.
2019 m. Baltarusijos Ortodoksų Bažnyčios vadovas metropolitas Pavelas paskyrė specialią encikliką Polocko susirinkimui. Joje metropolitas apibūdino Susirinkimą kaip „susitaikymo ir santarvės ženklą, mūsų tautos dvasinio ir kultūrinio atgimimo šaltinį, kuris visa savo pilnatve atskleidė Ortodoksų Bažnyčios ir slavų civilizacijos grožį ir šlovę“.
2. Argumentai „už“ ir „prieš“ J. Semaškos kanonizaciją
Kaip jau buvo minėta, kanonizacijos iniciatyva visuomenėje sukėlė ir palaikymo, ir pasipriešinimo reakcijas. Nors dauguma šių reakcijų buvo poleminio pobūdžio, kai kurios iš jų bandė pažvelgti į klausimą sistemiškiau.
Kanonizacijos šalininkai buvo linkę remtis argumentais, pateiktais didžiausio jos propaguotojo, kun. A. Romančuko, veikale. A. Romančiukas metropolitą J. Semašką laiko teigiama figūra Baltarusijai, nes jo pastangomis Ortodoksų Bažnyčia šalyje yra daugumos religija, o Baltarusijos gyventojai jo dėka suartėjo su rusų kultūra.
Kanonizacijai prieštaraujantys asmenys pabrėžė prievartos naudojimą unijos likvidavimo procese, politinį vadinamojo „suvienijimo“ pobūdį. J. Semaškos kultūrinį poveikį vertino kaip Baltarusijos Bažnyčios rusifikaciją.
Baltarusijos graikų apeigų katalikų kunigas Andrejus Krotas, išsamiai analizuodamas šiuos argumentus, pažymi, kad tiek pasisakantieji už, tiek prieš J. Semaškos kanonizaciją remiasi argumentais, kurie nėra teologiniai. A. Krotas savo analizėje išskiria keturias argumentų grupes, kurias jis vadina „etiniais kriterijais“, pagal kuriuos galima sugrupuoti visus argumentus „už“ ir „prieš“.
Pirmasis kriterijus – J. Semaškos intencijų nuoširdumas ir nesavanaudiškumas. Sunku pasakyti, ar J. Semaška buvo nuoširdžiai įtikėjęs stačiatikybės tiesa ir būtinybe suvienyti unitų Bažnyčią su Ortodoksų Bažnyčia. Skaitydamas J. Semaškos asmeninius dienoraščius, A. Krotas randa bent tris atvejus, kai J. Semaška svarstė ar net bandė asmeniškai prisijungti prie Ortodoksų Bažnyčios: 1822 m., 1833 m. ir 1836 m. Kyla klausimas, kodėl jis to taip ir nepadarė, ir ar jo motyvai buvo laisvi nuo savanaudiškų karjeros tikslų, ypač turint omenyje, kokia nepaprastai sėkminga ir pelninga buvo ši karjera.
Antrasis kriterijus – J. Semaškos indėlis į nacionalinę kultūrą. Pasak A. Kroto, visos šalys sutinka, kad J. Semaška vadovavosi nuoširdžia intencija suartinti baltarusių tautą su Rusija ir jos kultūra. Nesutarimų kyla vertinant iš to kylančią rusifikaciją. Kai kurie rusifikaciją vertina teigiamai, kaip apsaugą nuo polonizacijos, kurią įgalino Bresto unija. Šiai interpretacijai pritariantis A. Romančiukas Semašką laiko vienu iš baltarusių tautos tėvų.
Kiti šį faktą interpretuoja neigiamai: lenkų kultūrinį kolonializmą tiesiog pakeitė kitas kultūrinis kolonializmas, o pati Bažnyčia, turėjusi tam tikrą autonomiją kaip Kijevo metropolija ar Unitų Bažnyčia, galiausiai ją prarado, visiškai perėjo Rusijos Ortodoksų Bažnyčios žinion. Todėl po unijos likvidavimo Baltarusijoje stačiatikybė buvo aiškiai rusiška ir trukdė vystytis autentiškam baltarusių nacionaliniam identitetui.
Trečiasis kriterijus – bendradarbiavimas su politine valdžia. Šiuo atveju šalys nesutaria, ar J. Semaška pats organizavo unijos likvidavimą, ar tai tebuvo gerai parengtas Rusijos imperijos vidaus reikalų ministro planas, ir ar jis veikė politinės valdžios, ar žmonių labui. Nors J. Semaška savo dienoraščiuose apgailestavo dėl supratimo ir paramos stokos iš valdininkų pusės, tačiau akivaizdu, kad unijos likvidavimas buvo valstybės remiamas projektas, kuriame buvo panaudota jos finansinė ir karinė galia. Pavyzdžiui, vienas iš J. Semaškos kritikų, Baltarusijos graikų katalikų Bažnyčios vadovas tėvas Aliaksandras Nadsonas (1926-2015) taip apibūdino J. Semašką: „Jie [Rusijos imperijos valdžia] teisingai įžvelgė unitų Bažnyčioje pagrindinę kliūtį baltarusių rusifikacijai ir nusprendė ją sunaikinti. Tam jie rado norų įrankį Juozapo Semaškos asmenyje, kuris iš pradžių kaip unitų kunigas, o paskui kaip vyskupas dvylika metų ruošė savo Bažnyčios sunaikinimą, silpnindamas ją iš vidaus ir stengdamasis palaužti jos dvasią“.
Paskutinis, ketvirtasis kriterijus, – prievartos naudojimas. J. Semaškos šalininkai menkina smurtą ir represijas, kurie egzistavo parengiant ir likviduojant unitų Bažnyčią, o kanonizacijos oponentai atkreipia dėmesį į priverstinius trėmimus, kankinimus ir kitus religijos laisvės pažeidimus.
Apibendrindamas pasiūlytų argumentų analizę, A. Krotas ragina Maskvos patriarchatą J. Semaškos kanonizacijos procese laikytis atsargumo, nes kanonizacija rizikuoja neatitikti tradicinių pačių krikščionių ortodoksų keliamų reikalavimų: liaudies pamaldumo egzistavimo šventajam ir nepriekaištingo gyvenimo pagal Evangelijos principus.
Įdomu, kad oficialiuose dokumentuose randamos tokios formuluotės, kaip indėlis į „slavų civilizacijos šlovę“, „baltarusių tautos vienybę“, „kultūrinį atgimimą“, „mūsų Tėvynės susiskaldymo įveikimą“, tėra blankūs A. Romančiuko argumentų atspindžiai. Jo tyrinėjimai bei nenuilstamos pastangos ir įgalino svarstyti J. Semaškos kanonizaciją.
Dar 2005 m., kai pradėjo tyrinėti J. Semašką, A. Romančiukas parašė straipsnį „Unitų grįžimas į vienybę ir istorinis baltarusių tautos likimas“. Šiame straipsnyje jis rėmėsi Osvaldo Spenglerio veikalo Der Untergang des Abendlandes („Vakarų saulėlydis“) idėjomis apie kultūrą kaip kolektyvinės tautos sielos išraišką. A. Romančuko vizijoje Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) buvo vakarietiška valstybė, o Unitų Bažnyčia buvo sukurta kaip instrumentas „tautų dvasinei ir kultūrinei savivokai keisti“. Romos katalikybę jis vadina „lenkų religija“, svetima baltarusių tautai, ir kliūtimi, skiriančia baltarusius nuo vienybės su „broliška“ rusų tauta. Baltarusija yra kraštas, kuriame vyko civilizacinė kova tarp Vakarų (Lenkijos) ir Rusijos, o Unitų Bažnyčia buvo pagrindinis Lenkijos įrankis „paveikti baltarusius ir ukrainiečius“.
A. Romančiukas tuos unitus, kurie turėjo prorusiškų ir pro-ortodoksiškų intencijų (pirmasis iš jų buvo J. Semaška), vadina „Rusijos ramsčiais“. Jis mano, kad J. Semaškos veikla siekiant įtvirtinti stačiatikybę Lietuvoje ir Baltarusijoje turėjo didesnį tikslą – sugrąžinti šias žemes į Rytų krikščioniškosios civilizacijos įtakos sferą ir atkurti rusišką (!) baltarusių tautos stačiatikišką savimonę. Unijos likvidavimas, anot A. Romančuko, lėmė baltarusių tautos suvienijimą į vientisą darinį per nugalėtas polonizacijos ir katalikybės įtakas.
Tai davė postūmį tautinės tapatybės ugdymui, kuris pasireiškė literatūros kūrinių baltarusių kalba atsiradimu, baltarusių tautos kultūriniu atgimimu, susidomėjimo istorija, etnografija ir folkloru augimu. Tam tikra prasme Unijos likvidavimas buvo esminis įvykis baltarusių tautos istorijoje.
Apibendrinant, pagrindinė A. Romančuko mintis yra tokia: vakarų rusėnų prorusiška orientacija buvo svarbi autentiškos baltarusių tapatybės formavimosi dalis. Jis priduria, kad be J. Semaškos nebūtų susiformavusi etnopolitinė „Vakarų Rusios“ ideologija. Būtent dėl šios priežasties būtina „prikelti iš užmaršties šio ortodoksų hierarcho vardą ir parodyti jo nuopelnus Baltarusijai, Ukrainai ir visam rusų pasauliui“.
Kalbant apie „unitų senovės fanatikus“ (tai A. Romančuko pasirinktą frazė oponentams pavadinti), autorius teigia, kad jų nostalgiją Baltarusijos Bažnyčios unijai su Roma maitina mitas, esą tokia unija sujungė Baltarusiją su Europa. Jie mano, kad būtent unitizmas (o ne stačiatikybė) buvo pagrindinė „baltarusių kultūrą formuojanti religija“. Priešingai tokiam požiūriui, metropolitas J. Semaška, iš vidaus susipažinęs su unija, ją vertino kaip „viduramžišką Vakarų, pirmiausia Lenkijos, bandymą sustiprėti Ortodoksų Bažnyčios sąskaita, paverčiant mūsų žmones savo etnine medžiaga, neatsižvelgiant į jų istorinius interesus“. Todėl visi bandymai sumenkinti J. Semaškos asmenį yra kurstomi noro atkeršyti už polonizacijos ir katalikybės pralaimėjimą.
Atrodo, kad Baltarusijos unitų prisijungimo prie Rusijos Ortodoksų Bažnyčios istorijoje žodis „Rusijos“ Romančukui yra labai svarbus. Savo uolume jis net pamiršta, kad Bresto unija buvo sudaryta Konstantinopolio patriarchato Kijevo metropolijos, o ne Rusijos Ortodoksų Bažnyčios pagrindu.
Romančiukas nėra vienintelis, kuriam etnopolitiniai J. Semaškos asmenybės aspektai gerokai įdomesni už teologinius. Jo šalininkai Baltarusijos istoriją taip pat aiškina kaip baltarusių „šimtametę kovą“ prieš ilgametį Vakarų spaudimą, kurioje juos „stiprina visas būrys jų šventųjų didvyrių – dangiškųjų Baltosios ir Visos Rusios gynėjų“. J. Semaška, „baltarusių pranašas“, yra vienas ryškiausių šios kovos herojų. Kai kurie, kaip Kirilas Florovas, jau žengė dar toliau ir pavadino jį „tolygiu apaštalams“. Ragindamas jį kanonizuoti ir paskelbti vasario 12-ąją ir kovo 13-ąją – susivienijimo dienas – visos Rusios Ortodoksų Bažnyčios švente, Florovas nuspėjamai suteikia kanonizacijai etnopolitinę reikšmę: „Metropolito Josifo vardas sugrąžinamas svarbiu istorijos momentu, kai antiortodoksinės, antirusiškos jėgos vėl bando destabilizuoti situaciją Baltojoje ir Didžiojoje Rusijoje, destabilizuoti mūsų Sąjungą“.
3. Kanonizacijos proceso vertinimas
Metropolito Josifo Semaškos kanonizacijos projektas savo prigimtimi yra akivaizdžiai politinis. Politinėms grupėms, siekiančioms Ortodoksų Bažnyčios susitapatinimo su „Vakarų Rusios“ nacionaliniu projektu, J. Semaškos kanonizacija svarbi kaip projektui suteikianti ypatingą dvasinę ir religinę prasmę. Jų siūlomas nacionalinis projektas baltarusių tautai grindžiamas Vakarų-Rytų priešpriešos dinamika, kurioje neortodoksai krikščionys laikomi ne tik atstumtaisiais nuo baltarusių tautos, bet ir jos savanoriškais ar nesavanoriškais „priešais“ bei Vakarų civilizacijos agentais. Būdama gana marginali ideologinėje ir politinėje scenoje, ši grupė siekia gauti papildomo viešumo ir paramos – šio tikslo jie siekia savo pastangomis propaguoti J. Semaškos, kaip Ortodoksų Bažnyčios šventojo, figūrą.
Tačiau tie Ortodoksų Bažnyčios nariai, kurie norėtų, kad jos teologinė, civilizacinė ir politinė tapatybė būtų įtraukianti ir ekumeniška, J. Semaškos kanonizaciją vertina kaip pavojų Bažnyčiai dar labiau (ir be reikalo) įsitraukti į nacionalinę ideologinę kontroversiją. Jų nuomone, ši rizika būtų pateisinama tik tuo atveju, jei būtų neginčijamai įsitikinta jo gyvenimo šventumu, o to kol kas nėra.
Įdomu tai, kad viename iš paskutiniųjų savo interviu Minsko metropolitas Pavelas pabandė atsitraukti nuo pažįstamos geopolitinės ar etnopolitinės argumentacijos dėl J. Semaškos kanonizacijos. Metropolitas teigė, kad apie šią kanonizaciją kalbėti dar anksti, nes istoriškai pripažintų metropolito J. Semaškos nuopelnų nepakanka, kad jie atitiktų kriterijus, leidžiančius jį priskirti prie Bažnyčios šventųjų. Tie kriterijai apima nepriekaištingą asketo gyvenimą, tarnystę Bažnyčiai, pamokslavimą ar misionieriškus darbus ir, svarbiausia, pamaldumo tokiam asketui egzistavimą Dievo tautoje.
Hierarchas taip pat pažymėjo, kad kanonizacijos atveju Semaška turėtų būti visos Bažnyčios šventasis (общецерковный святой), o ne tik vietinės Bažnyčios šventasis. Atrodo, kad šiame pokalbyje metropolitas išreiškė poreikį, kad Semaškos gyvenimas ir jo reikšmė peržengtų Baltarusijos tautos kūrimo rūpesčius. Priešingu atveju jo kanonizacija tebūtų istorinių įvykių, kurie vis dar lieka prieštaringi tiek Baltarusijos stačiatikybės, tiek Rusijos Ortodoksų Bažnyčios istorijai, vertinimas.
Apibendrinimas
1839 m. Polocko susirinkimas ir su juo susiję įvykiai yra ne tik stačiatikybės triumfas, bet ir istorinė žaizda, į kurią kritiškai turi pažvelgti ir istorikai, ir teologai. Tokio pat kritiško vertinimo reikalauja ir 1596 m. Bresto susirinkimas. Šiame procese vadovaukimės 2016 m. birželį Kretoje įvykusio Šventojo ir Didžiojo Ortodoksų Bažnyčios Susirinkimo žodžiais:
„Sąžiningas tarpreliginis dialogas skatina abipusį pasitikėjimą, prisideda prie taikos bei susitaikymo [...]. Tikėjimo aliejus turi būti naudojamas kitų žaizdoms raminti ir gydyti, o ne naujiems neapykantos židiniams kurstyti.“
Tas pats Susirinkimas taip pat teigė, kad Ortodoksų Bažnyčios misija „turi būti vykdoma ne agresyviai ar įvairiomis prozelitizmo formomis, bet su meile, nuolankumu ir pagarba kiekvieno asmens tapatybei ir kiekvienos tautos kultūriniam savitumui“. Šis Susirinkimo mokymas turėtų būti taikomas svarstant tokios prieštaringos asmenybės kaip metropolitas Josifas Semaška kanonizaciją ir vertinant jo inicijuotą prieštaringą Polocko susirinkimą.
--
Šis straipsnis – kolektyvinės mokslinės monografijos ištrauka. Originalas:
Wooden, A.; Vasilevich N., 2021. Union of Brest: Saints or Villains? In: Latinovic, V.; Wooden A. (eds.), Stolen Churches or Bridges to Orthodoxy? Volume 1: Historical and Theological Perspectives on the Orthodox and Eastern Catholic Dialogue (Pathways for Ecumenical and Interreligious Dialogue). Palgrave Macmillan.
