Kun. Pavelas Adelgejmas. „Kai Dievas tampa nereikalingas“ (apie situaciją Rusijos Bažnyčioje)
 |
| hram.info nuotr. |
Kunigas Pavelas Adelgejmas – rusų ortodoksų dvasininkas, disidentas, 1970-1972 kalėjęs sovietiniuose lageriuose, kur neteko kojos. Jaunystėje kritikavęs sovietinę ideologiją, paskutiniais gyvenimo metais pradėjo kritikuoti Maskvos patriarchatą. 2013 m. savo namuose nužudytas.
Įrašas – iš jo tinklaraščio.
***
2010 gruodžio 16 d.
Ir įeina žmogus stačiatikių tikėjimo –
„nuo dabar – klausysi mano panorėjimo“
– J. Brodskis
Dievas tampa nereikalingas, kai pasikeičia tarnystės tikslai. „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų“. Kristus apibrėžė apaštalų misiją kaip tarnavimą žmonėms: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje“ (Mt 20, 28; 5, 16). Vykdydama tokią tarnystę Bažnyčia duoda kokybinių vaisių. Dievas nesivaiko naudos ir savo valią išreiškia rūpindamasis žmonija (Iz 10-20). Tačiau Bažnyčios hierarchijai, priešingai nei Dievui, rūpi kiekybiniai rodikliai: nekilnojamasis turtas, valdžia, žmonių kiekis.Bažnyčios, formuojančios visuomenės gyvenimo tvarką bei moralės supratimą, autoritetas vertinamas nevienareikšmiškai. Kai tikėjimo išpažinimas susijęs su mirtinu pavojumi, o kankinių kraujas tampa krikščionybės sėkla, Bažnyčia pražysta dvasios stiprybe. Ribos siaurėja, o dvasinis gyvenimas gilėja. Kaip šeimininkė deda raugo, kad užraugtų tešlą, taip pasiaukojanti meilė raugina visuomenę: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies“ (Mt 13, 33; Lk 12, 49).
Kai tikėjimo išpažinimą spaudžia ideologija, valdovai krikštijasi ir apipila gėrybėmis imperatoriškąją Bažnyčią, ji tampa turtinga turtu, bet skurdi dvasia. Pasaulietinę ir bažnytinę valdžią suvienija smurtas. Senojo Testamento kunigai reikalavo įvykdyti mirties bausmę Kristui: „Mes turime įstatymą, ir pagal mūsų įstatymą jis turi mirti“. Išduodami Kristų mirčiai pasaulietinei valdžiai, kunigai nusiplovė rankas: „mums nevalia nieko žudyti“ (Jn 19, 7; 18, 31). Vėliau eretikai buvo deginami ant laužo, sentikiai – rąstiniuose statiniuose. Smurtas tapo tradicija.
Kristaus ir Bažnyčios santuoką nustelbia vyskupų ir imperijos romanas. Šiuose santykiuose Trečiasis tampa nereikalingas. Kai į santykius įsiterpia pašalinis žmogus, prasideda banalus meilės trikampis. Kristus tampa nereikalingas: pašalinis santykiams asmuo turi pasitraukti. Meilės stokojanti šeima yra tarsi skambantis varis ir cimbolai (1 Kor 13, 1). Kaip ir išsiskyrusių tėvų vaikai, žmonės ieško, su kuo būti. „Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis“ (Mt 6, 21).
Pikta imperijos ir bažnytinės valdžios sąjunga buvo pavadinta „simfonija“.
Dviprasmiška sąvoka „valdžia“ yra klaidinanti, nes nurodo į du skirtingų prigimčių dalykus. Valstybė yra „smurto aparatas“. Kristus uždraudė smurtą Bažnyčioje: „Tebūnie taip tarp jūsų, bet kas nori būti tarp jūsų didis, tebūnie jūsų tarnas“ (Mt 20, 2). Meilės tarnystė nesuderinama su smurtu. Susivieniję su valstybe smurto ir savanaudiškų interesų labui, vyskupai pamiršta Kristų. Tuščioms pastangoms sukurti utopinę „simfoniją“ pastojo kelią pats Kristus: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus, ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Pateisindami valdovų nusikaltimus, hierarchai sakralizuoja imperijos valdžią ir remiasi jos galia. „Simfonija“ korumpuoja abi biurokratijas, žingsnis po žingsnio uždarydama į aukso narvą, o to pasekmės didina įtampą visuomenėje. 1917 m. tai baigėsi bažnyčių pogromais. Dabar hierarchai renkasi tą patį kelią, lipa ant to paties grėblio. O žmonės tyli.
Bažnyčia yra pašaukta išlaikyti Kristaus dvasią, atmesti smurtą ir savanaudiškumą. Kai viename kaime Kristaus nepriėmė, mokiniai tarė: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ Bet jis atsisukęs sudraudė juos. Jie pasuko į kitą kaimą. (Lk 9, 54-56).
Išoriniame gyvenime Kristus kvietė mokinius būti šviesa visuomenei: „Jūs esate pasaulio šviesa, jūs esate žemės druska“. Kam reikalinga druska, netekusi sūrumo? Vyskupas turėtų „turėti gerą vardą tarp svetimųjų“ ir neparduoti savo pirmagimystės teisės už lęšių troškinį (1 Tim 3,7). Bažnyčios moralinis autoritetas yra būtinas valstybei ir visuomenei. Jis išauga iš etinės ir socialinės tarnystės. Trečiajame tūkstantmetyje Rusijos Bažnyčia įsiskverbė į viešąjį gyvenimą, o valstybė ją priėmė į savo glėbį.
Kieno naudos siekia Rusijos Bažnyčia, vykdydama socialinę tarnystę: visuomenės ar savo?
Švietimas. Sekmadieninės mokyklos, veikiančios prie bažnyčių moko vaikus tikybos. Ši tradicija atkeliavo iš Vakarų. M. Twenas savo apsakyme „Tomo Sojerio nuotykiai“ aprašo sekmadieninę mokyklą. Tame pasakojime sekmadieninė mokykla Tomui nepatiko. Jis tik pakluso nustatytai tvarkai. Vakarų tradicija Rusijos žemėje taip pat įsitvirtina labai skirtingai. Vaikus moko ne dvasininkai, o kviestiniai mokytojai.
Parapijose atsiranda bendrojo lavinimo mokyklos ir gimnazijos, kuriose religinis ugdymas vyksta specifinėmis parapijų gyvenimo formomis. Toks religinis švietimas išsaugo stačiatikių tradiciją ir neprieštarauja pasaulietinei teisei. Mokyklų yra nedaug, jos yra brangios ir auga „iniciatyvos iš apačios“ dėka. Atidarytos dvasinės seminarijos ir institutai. Kasmet rengiamos teologinės konferencijos. Švietimas kelia didelį susidomėjimą krikščioniškoje visuomenėje ir duoda akivaizdžios naudos.
Nuleisti „iš viršaus“ nurodymai pasaulietinėse mokyklose įvesti „Ortodoksų (stačiatikių) kultūros pagrindų“ dalyką ir kapelionus – į kariuomenę, stiprina visuomenėje klerikalizmą ir prieštarauja pasaulietinės valstybės prigimčiai bei konfesinei tvarkai. Rusios Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčios įtaka visuomenei tebėra paviršutiniška, nekeičianti pagoniškos visuomenės savimonės. Gyventojai savo ideologinę tapatybę išreiškia raktiniais žodžiais ir simboliais, nesuvokdami krikščioniškos jų prasmės. Sovietinės ideologijos metodologija su visomis jos blogybėmis atgimsta aprėdyta krikščioniška terminija.
Šiuolaikinei Tarpsusirinkiminei asamblėjai būdingas uždarumas, bendras naujoms Rusijos Bažnyčios struktūroms. Diskusijos neviešinamos. Diskusijose dalyvauja 136 nariai, kuriuos išrenka Bažnyčios vadovybė, daugiausia pareigūnai. Pagal organizatorių idėją, jie atstovauja „Bažnyčios visumai“. Iš tikrųjų jie atstovauja skirtingoms Rusijos Bažnyčios ideologinėms grupėms. Jiems patariama „susilaikyti nuo viešumo, kad būtų išvengta gandų ir nesveikų reakcijų“. Toks požiūris prieštarauja Asamblėjos tikslui ir atitinka vangaus keitimosi nuomonėmis dvasią. Įprastas paradoksas: Asamblėja numato, kad diskusija yra pagrindinė jos darbo forma, bet gali patvirtinti iš anksto parengtą dokumentą, kuris neatspindi dalyvių nuomonės. Lyginant Tarpsusirinkiminę asamblėją su 1906 m. Asamblėja, pastaroji nugali– tai buvo veikiantis ir kvalifikuotas organas, ko negalima pasakyti apie naująją struktūrą. Galutiniame dokumente bus priimti galimai gerai suformuluoti, bet nuo gyvenimo atitrūkę sprendimai.
Restitucija prasidėjo dar prieš liūdnojo Latvijos Maskvos patriarchato ortodoksų (stačiatikių) Bažnyčiai įstatymo priėmimą. Kunigas Janis Kalninšas išleido knygą „Latvijas Pareizticīgā Baznīca. Vēstures komentārs“ (Rīga, San Estera, 2007 m.), kur jis papasakojo, kaip Rygos ir Visos Latvijos metropolitas Aleksandras (Kudriašovas) pardavė grąžintą turtą. Daugiaaukščiai namai Rygoje ir tūkstančiai hektarų žemės buvo parduoti beveik už dyką. Bažnyčia prarado šimtus milijonų dolerių. Kai kurie maldos namai buvo nugriauti, kitus nupirko adventistai ir sekmininkai. Autorius paskelbė duomenis apie pardavėjus, pirkėjus ir pasakojimus apie turto likimą su nuotraukomis. Už tokį nusikaltimą Visuotinės Bažnyčios kanonai nurodo išmesti vyskupą iš dvasininkų luomo (VII susisirinkimo 12 kanonas). Įsiutęs metropolitas išmetė iš dvasininkų luomo Janį Kalninšą, šitaip pažeisdamas Bažnyčios taisykles. Į savo apeliacijas kunigas atsakymų negavo. Paaiškėjo, kad antrasis restitucijos etapas tiesiog užbaigia pirmąjį: grąžintas nekilnojamasis turtas parduodamas privačių asmenų naudai.
Rusijos Bažnyčia privatizuoja ir turtą, kuris anksčiau jai nepriklausė. Kaliningrado mieste ir srityje užgrobiamos liuteronų bei katalikų bažnyčios, pilys. Maskvos patriarchatas, remiamas valstybės, iš kitų jurisdikcijų ortodoksų (stačiatikių) atima turtą, cerkves ir namus. Dešimtys maldos namų buvo atimti iš Rusijos Autonominės Ortodoksų Bažnyčios ir iš Rusios Ortodoksų Bažnyčios Užsienyje, matyt, vadovaujantis Kristaus įsakymu: „Jei kas nori su tavimi bylinėtis ir paimti tavo marškinius, atiduok jam ir apsiaustą“ (Mt 5, 40).
1921 m. ČK įvykdė „bažnytinių vertybių konfiskavimą“. Dabar matome, kaip iš muziejų konfiskuojamos istorinės ir nacionalinės reikšmės kultūros vertybės. Bažnyčioje trūksta paveldosaugos specialistų, niekas neprisiima atsakomybės už šventybių saugojimą. Daugelis kultūros vertybių bėgant metams bus pažeistos arba visai išnyks dėl prižiūrėtojų nerūpestingumo. Nusikaltėliai, kaip visada, nebus surasti, nebus kam prisiimti atsakomybės.
„Rusios Ortodoksų Bažnyčios statutas“ 2000 m. buvo priimtas vyskupų susirinkimo, be viešų diskusijų ar dokumento recepcijos proceso. Statutas nėra gavęs valstybinės registracijos. Jis pažeidžia Rusijos Federacijos Konstituciją, Federalinį įstatymą nr. 125 „Dėl sąžinės laisvės ir religinių asociacijų“, Darbo kodeksą ir Federalinį konstitucinį įstatymą nr. 1 „Dėl Rusijos Federacijos teismų sistemos“.
Statutas draudžia dvasininkams ir pasauliečiams kreiptis į pasaulietines institucijas bei teismus. Juo buvo įsteigtas bažnytinis teismas, kurio teisinis statusas neapibrėžtas, o tai prieštarauja Konstitucijai ir Federaliniam konstituciniam įstatymui nr. 1.
Statutas sukūrė neteisinius santykius Rusijos Federacijos teisinėje sistemoje. Dvasininkai tapo vyskupų baudžiauninkais. Rusijos Federacijos piliečių su darbu susijusias teises saugo įstatymai, per sudarytas darbo sutartis ir kitomis formomis. Tik dvi kategorijos Rusijos piliečių neturi darbo teisių apsaugos: kaliniai ir Rusios Ortodoksų Bažnyčios dvasininkai. Keturiasdešimt tūkstančių dvasininkų, kurie yra Rusijos Federacijos piliečiai, nėra apsaugoti nuo Bažnyčios valdininkų savivalės.
Savavališkumas įtvirtintas Rusios Ortodoksų Bažnyčios statute argumentuojant tikslingumo principu (Statuto 11.25 punktas). Tai nėra kanoninis principas. Kajafas irgi paaukoja Kristų dėl „aukštesnės“ idėjos: „Jums geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“ (Jn 11, 50). Aukoti galima tik save, o ne kitus. Jėzus paaukojo save iš pasiaukojančios meilės. Atrodo, kad rezultatas bus tas pats: „Žmogaus Sūnus eina savo keliu, kaip apie jį parašyta“. O moralė yra kitokia: „Vargas tam žmogui, kuris išduos Žmogaus Sūnų“ (Mt 26, 24). Žmogus negali būti naudojamas kaip priemonė tikslui pasiekti. Jis yra aukščiausia kūrinijos ir išganymo vertybė. Žmogaus veide atsispindi Kristaus veidas: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).
Parapijų nuostatas 2009 m. sinodas pakeitė be jokių diskusijų ir priėmimo. Iš parapijos atimta valdymo, nuosavybės ir ekonomikos iniciatyva. Statutas pažeidžia dogmą apie Visuotinę Bažnyčią, diskriminuoja Rusijos Federacijos piliečius ir pažeidžia įstatymą, pagal kurį „vietinė religinė organizacija“ yra steigiama „steigimo“ ir „laisvo piliečių susirinkimo“ pagrindu (Federalinis įstatymas nr. 125). Pažeidžiami abu principai:
1. „Steigimas“ išbrauktas iš teksto, o steigėjai – iš parapijos susirinkimo.
2. „Laisvas piliečių susirinkimas“ panaikinamas. Vyskupui suteikta teisė „vienašališku sprendimu paleisti parapijos susirinkimą ir savo nuožiūra priimti naujus narius“. Anksčiau parapijos susirinkimas pirmininkavo parapijai, dabar Statutas pakeitė šią „aukščiausiąją valdžią“: kiekvienai parapijai vadovauja vyskupas. Bendruomeninio gyvenimo nepriklausomybė ir sprendimų laisvė įbaugino Bažnyčios valdininkus. Sistema, kurios tikslas – slopinti individą ir bendruomenę, neleidžia laisvai spręsti, nes juo nepasitiki ir bijo prarasti kontrolę. Tiesioginė vyskupo valdžia parapijai atima laisvę, slopina ir naikina parapijos bendruomenę.
Parapija yra suskaldoma. Dešimt vyskupo patvirtintų parapijiečių nuo šiol sudaro parapijos susirinkimą. Iš šimtų parapijiečių atimta galimybė būti įtrauktiems į religinės organizacijos sąrašus. Įstatymas suteikė parapijai teisę turėti nuosavybę. Statutas atėmė parapijos nuosavybę vyskupo naudai.
„Bažnytinis teismas“ įsteigtas pažeidžiant Rusijos Federacijos įstatymus, be diskusijų ir recepcijos, ir veikia pagal „Bažnytinių bylų nagrinėjimo reglamentą“. Teismo teisinis statusas nenurodytas, tad kyla klausimas dėl bažnyčios ir valstybės atskyrumo. Visuotinai suprantama sąvoka „teismas“ yra konkreti, todėl jai negalima teikti bet kokio turinio. Reglamentas daugelį bylų ir piliečių iš pasaulietinio teismo jurisdikcijos perduoda bažnytiniam teismui, pretenduodamas į tai, kad vykdydamas teisminę valdžią bendradarbiauja su valstybe.
Teisminę valdžią apibrėžia jos esminės savybės, jos raison d'être. Jei Statutas teismą supranta ne teisine prasme, jis privalo paaiškinti jo prasmę. Ginčo šalys turi tinkamai suprasti teisės aktų leidėjų keliamus reikalavimus. Teismo procese turime teisę galvoti apie požymius, kurie neprieštarauja teisiniam turiniui. Priešingu atveju rasistai teisminiais procesais gali vadinti linčiavimą, o ekstremistai – teroristinius išpuolius.
Valstybė gina žmogaus ir piliečių teises. Bažnyčios kanonai įstatymą laiko nešališku, nustatančiu vienodas bausmes už nusižengimus, nepriklausomai nuo tarnystės (Apaštaliešikeji kanonai 8; 51). Statutas ir Reglamentas panaikina krikščionių lygybę prieš įstatymus ir teismus: dvasininkai ir pasauliečiai yra lygūs, bet vyskupai yra „lygesni“.
Statute nėra žodžio „teisingumas“, toks uždavinys nekeliamas (2 straipsnis). Teisės šaltinis yra vyskupo valia. Valdžia „priklauso“ vyskupui ir „kyla“ iš jo. Nusižengimų ir bausmių sąrašo nėra. Teisėjo sąžinė remiasi jo asmenine nuomone. Vyskupas neatsako už savo sprendimus.
Bažnyčios kanonams ir pasaulietinei teisei prieštarauja šios normos:
- piliečiai nėra lygūs prieš įstatymus ir teismus;
- teismas yra uždaras, nėra jokio viešumo;
- nėra nekaltumo prezumpcijos.
- visuomenės atstovai į teismą neįleidžiamį;
- kaltinamasis neturi teisės nušalinti teisėjų;
- teisė į advokatą nenumatyta;
- šalių dalyvavimas nėra privalomas.
- nevyksta jokios rungtynės (diskusija),
- teisėjas savyje jungia vykdomąją ir teisminę valdžią, taip pat prokuroro funkcijas.
Tokiame teisme nėra teisingumo, o tik savivalė ir nekaltųjų smerkimas.
*
Ekleziologinė vyskupo nelygybė su kunigais ir pasauliečiais griauna Kristaus Kūno vienybę. Rusios Ortodoksų Bažnyčios statute vyskupas nelaikomas „Bažnyčios nariu“. Privatizuodamas teisinę valdžią, vyskupas slopina kunigus ir pasauliečius ir atima iš jų laisvę, būtiną meilės sąlygą, be kurios negyvena Dievo Dvasia ir neveikia žmogaus dvasia. Tą patį formalizmą ir represijas bažnytinė misija perkels ir į pilietinį gyvenimą.
Klerikalizacija suteikia Rusijos Bažnyčiai taktinių laimėjimų, tačiau didina įtampą su visuomene ir kitais tikėjimais. Ši „simfonija“ nenutrūks tol, kol valstybė galia ir pinigais rems Maskvos patriarchatą. Tačiau taip bus neilgai.
Biudžeto injekcijos turi teigiamų ir neigiamų pasekmių. Materialinė priklausomybė nuo valstybės, o ne nuo parapijiečių, mažina hierarchų interesą kaimenėms, kurių Rusijos Bažnyčioje lieka vis mažiau. Viltis Dievo Apvaizda pakeičiama viltimi galingaisiais, ir Dievas tampa nereikalingas. „Nepasitikėkite didžiūnais – mirtinguoju, kuris negali išgelbėti“ (Ps 146, 3). Taktinė sėkmė yra laikina ir artimiausioje ateityje gresia strateginis pralaimėjimas.
Parašykinimai ir žvaigždutė pabaigoje - vertėjo, skaitymo patogumui.
