Kas yra šventas vanduo ir kuo skiriasi jo rūšys?

Krikščionys ortodoksai, kaip ir Romos katalikai, savo dievogarboje naudoja švęstą (pašventintą, palaimintą) vandenį. Jie juo šlaksto, jį geria. Dažnai ortodoksai švęsto vandens turi namie ir naudoja kasdienėje maldoje.

Netikintiesiems ir kitų tradicijų krikščionims švęsto vandens naudojimas kelia klausimą, kaip tai siejasi su Evangelija. Ypač daug mitų yra susiję su skirtingu būdu pašventintu vandeniu – juk ortodoksai turi daug skirtingų šventinimo apeigų. Tad aptarkime, kas yra šventasis vanduo ir kam jis naudojamas.

Kam šventinimas (laiminamas) vanduo?

Pirmiausia pradėkime nuo klausimo, kam vanduo iš viso šventinamas. Atėnų universiteto profesorius Evangelos Theodorou taip apibūdina vandens šventinimo apeigų tikslą:

„Vandens šventinimas yra apeigos, kurių metu vanduo yra pašventinamas per tam tikras maldas ir Šventosios Dvasios šaukimąsi, taip pat laiminant vandenį kryžiaus ženklu ir pamerkiant į jį Šventąjį Kryžių. Šios apeigos yra vadinamos Agiazma (pažod. gr. Pašventinimas), nes per palaimintojo vandens gėrimą ir apšlakstymą juo tikintieji yra pašventinami ir apvalomi nuo nuodėmių. Dėl šios maldos Dievui, švęstas vanduo tampa sielų ir kūnų pašventinimo priemonė“

Kas yra šventas daiktas, patogu suprasti gilinantis į Senąjį Testamentą. Senajame Testamente yra daug Dievui pašvęstų, t.y. jam atskirtų daiktų – Dievo namai (Šventovė), liturginiai kunigų rūbai, smilkalai, padėtinė duona... Niekam nekiltų idėja naudoti Jeruzalės šventyklos indus prie bendro stalo – pirminis švento daikto bruožas yra tas, kad jis yra atidėtas, arba pašvęstas Dievui. Pašvęstas gali būti ir žmogus.

Švęsto vandens indas ir šlakstyklė. Wikimedia nuotr.

Antras tokių daiktų bruožas – Dievas per juos gali veikti. Krikščionys tiki, kad Dievas gali veikti įvairiais būdais, tame tarpe, per materiją. Prisiliesdami prie šventųjų relikvijų, priimdami sakramentus galime patirti Dievo veikimą. Pavyzdžių, kai Dievas apreiškia savo galios veikimą (malonę) per materiją yra net Senajame Testamente:

„Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Elišos kapą. Vos tik tas mirusis vyras palietė Elišos kaulus, jis atgijo ir atsistojo ant kojų“ – 2 Kar 13,21

Materijos garbinimas yra nuodėmė, vadinama stabmeldyste, kai Dievo vietą užima koks nors daiktas. Todėl visais tais atvejais svarbu prisiminti patiriamos galios priežastį – minėtas miręs vyras atgijo ne todėl, kad Elišos (Eliziejaus) kaulai buvo savaime stebuklingi ir ne todėl, kad veikė Elišos galia, o todėl, kad per pranašą Elišą ir netgi jo kaulus veikė pats Dievas.

Kadangi šis veikimas yra Dievo geros valios apraiška, asmens veikimas, o ne magija, nėra jokio dėsnio, pagal kurį šventybė visada išgydys ar paveiks žmogų, be to, lemiamą reikšmę turi ne pats materialus daiktas, o žmogaus tikėjimas ir Dievo valia. Tai parodo ir ortodoksų vandens šventinimo maldos, kuriose yra tokios frazės, kaip: „kad jis [vanduo] apvalytų sielas ir kūnus tų, kurie tikėdami jį semia ir geria, melskime Viešpatį“ – tas sėmimas ir gėrimas yra tikėjimo ženklas, o ne magiško vaisto priėmimas.

Kaip tikėjimas gali būti išreikštas žodžiu jį išpažįstant, taip jis gali būti išreikštas ir įvairiais ženklas – garbinančiu nusilenkimu, pabučiavimu, arba net gėrimu, su tikėjimu prašant, kad Dievas padėtų. Todėl kunigas, šventindamas vandenį, prašo paties Dievo atėjimo, o ne tiesiog vandens pasikeitimo: „Todėl, Žmones Mylintis Valdove, ateik čia ir dabar, ir Tavo Šventosios Dvasios nužengimu, pašventink šį vandenį“. Vanduo geriamas ir juo šlakstoma bendraujant su Dievu, tai yra bendravimas. Tiesa, kartais būna ir taip, kaip pavyzdyje su Eliša, kad Dievas nutaria panaudoti materiją bendravimui su mažatikiu žmogumi – kaip tik tam, kad pažadintų tikėjimą.

Beje, nuo senų senovės žmonės tikėjo, kad vandenyje kaip medžiagoje gali būti ir priešinga, pikta galia, todėl tapo įprasta praktika prieš krikštą nuginti piktas jėgas ir pašventinti vandenį. Šventinimas prieš bet kokį krikštą – viena iš Ortodoksų Bažnyčios naudojamų vandens šventinimo apeigų. Kaip daiktai gali būti pašvęsti Dievui ir tarnauti bendravimo su juo ženklu, taip daiktai gali būti pašvęsti ir pagonių dievams ar demonams, skirti bendravimui su jais, kas, žinoma, krikščionybei prieštarauja.

Vandens šventinimas prieš šv. Krikštą

Ortodoksų Bažnyčioje vandenį šventinti gali tik Bažnyčios kunigai (vyskupai), nes jiems Kristus patikėjo skelbti žmonėms malones ir jas dalyti. Tikėjimas, kad Bažnyčioje veikia Dievo malonė yra esminis tikėjimo Bažnyčia bruožas.

Taigi, kunigai gali paprašyti Dievo palaiminti tam tikrus daiktus, kad jie tarnautų tikėjimo liudijimui ir bendrystei su Dievu. Laiminami įvairūs daiktai, tarp jų ypatingą vietą užima šventas vanduo – gyvybės simbolis ir pagrindas, taip pat priemonė tapti švariu – visa ši simbolika svarbi religinei vandens prasmei.

Krikštykla ortodoksų bažnyčioje

Krikščionys ortodoksai turi net keturias skirtingas vandens šventinimo apeigas:

1) Vandens pašventinimas prieš šv. Krikšto sakramentą;

2) Didžioji Agiazma – „didysis vandens pašventinimas“; 

3) Mažoji Agiazma – „mažasis vandens pašventinimas“; 

4) Vandens pašventinimas Dieviškosios Liturgijos metu, tarnaujant vyskupui (per cherubinų giesmę).

Pirmąją apeigą jau minėjome – nuo senovės laikų prieš krikštijantis asmeniui buvo šventinamas vanduo, kuriame bus atliekamas krikštas. I-II amžiaus veikalas Didachė nurodo kokiame vandenyje buvo atliekamas krikštas: 

„Krikštykite „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“, tekančiame vandenyje. O jeigu tu neturėtum gyvo vandens, krikštyk kitokiu vandeniu. Jei negalėtum krikštyti šaltame vandenyje, krikštyk šiltame. Jei neturėtum nei vieno, nei antro – užpilk tris kartus vandens ant galvos, „vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ – Didachė, 7, 1-3

Taigi, pirminis pasirinkimas būdavo upės vanduo. Pagonių kultūroje upės dažnai buvo siejamos su tam tikromis upių dievybėmis, jų garbinimu. Todėl vandens šventinimo prieš krikštą apeigos turi „atsiejimo“ nuo galimos dievybės (demono, krikščionių supratimu) elementų:

„Meldžiame Tave, Viešpatie, tegul nuo mūsų pasitraukia visos neregimosios dvasios, tamsos demonas tegul nesislepia šiame vandenyje ir tegul piktoji dvasia, nukreipianti nuo tikslo ir nešanti maištingas mintis, nenusileidžia į šį vandenį su tuo, kuris ruošiasi būti pakrikštytas“ – iš šv. Krikšto sakramento eigos.

Taigi, vanduo apvalomas nuo visų asociacijų su bet kuo kitu ir yra pašvenčiamas Dievui. Prašoma Šventosios Dvasios nužengti, o tada į jį panyra ir išneria krikštijamasis, kas simbolizuoja jo mirtį ir prisikėlimą, apsivalymą (apsiplovimą) nuo visų nuodėmių, blogio. 

Vandens šventinimas per Kristaus krikšto šventę, sausio mėnesį

Antrasis vandens pašventinimo tipas, kurio apeigos labai panašios į pašventinimą prieš šv. Krikšto sakramentą, yra vandens šventinimas sausio 6 (19 pgl. senąjį kalendorių) dieną, kai Bažnyčia prisimena Kristaus krikštą Jordano upėje. Taigi, prisimindama Kristaus krikštą, Bažnyčia šventina vandenį taip, kaip prieš kiekvieną krikštą ir gieda krikšto giesmes. Tai skatina pamaldų dalyvius prisiminti ir savo paties krikštą. Šios iškilmingos pašventinimo apeigos vadinamos Didžiąja Agiazma.

Vandens šventinimas per Kristaus krikšto šventę

 
Didžiosios Agiazmo apeigos atliekamos du kartus per metus – Kristaus krikšto šventės išvakarėse ir pačią šventės dieną, apie tai smulkiau esu rašęs anksčiau (čia). Dabar nesigilinant į anksčiau jau aptartas detalės, galima pažymėti, kad tarp krikšto išvakarių ir krikšto šventės dienos vandens nėra jokio skirtumo. Kaip rašo profesorius Joanis Foudoulis:

„Kaip Dieviškoji Liturgija yra viena ir ta pati per šv. Velykas, šv. Kalėdas, eilinį sekmadienį ar bet kurią kitą metų dieną, ir priimantysis Švč. Komuniją visada priima tą patį Kristaus Kūną ir Kraują, taip ir Didžiosios Agiazmos metu Šventosios Dvasios palaiminimas vandeniui nesiskiria nepriklausomai nuo to, kurią iš dviejų dienų vanduo buvo palaimintas.“

Didžiosios Agiazmos vanduo simbolizuoja visos vandens stichijos pašventinimą (Dievas pašventino visą pasaulį, visas stichijas) ir todėl taip pat šventinami ežerai, upės, maudomasi. Maudynės ir šlakstymas vandeniu, kitaip tariant, sąlytis primena apie krikštą ir Dievo prašoma, kad per tą sąlytį būtų apvalyti žmogaus kūnas ir siela. Kaip vanduo nuplauna nešvarumus, kad Dievo malonė nuplautų nuodėmes. Vanduo taip pat geriamas, prašant jėgų ir išgydymo. 

Yra pamaldi tradicija Didžiosios Agiazmos vandenį neštis namo ir turėti visų metų bėgyje, pamaldų knyga „Minėja“ rekomenduoja gerti vandenį ir valgyti šventintą duoną (antidorą, prosforą) kai neįmanoma eiti Švč. Komunijos – kaip simbolinį prisiminimą apie tikrąjį sakramentą. Vėlgi, išreiškiant savo tikėjimą ir prašant malonės. 

Didžioji vs. Mažoji agiazma

Jei Didžiosios Agiazmos apeigos atliekamos tik du kartus per metus, Mažosios Agiazmos apeigos gali būti atliekamos bet kada metų bėgyje. Mažosios Agiazmos metu irgi prašoma Šventosios Dvasios nužengimo ant vandens, tačiau apeigų prasmė kiek kitokia.

Jeigu Didžioji Agiazma yra kilusi iš Kristaus krikšto prisiminimo šventės, tai Mažoji Agiazma neturi nieko bendro su Kristaus krikštu. Šios apeigos atsirado iš kitų liturginių metų švenčių, kai vanduo buvo šventinamas apiplaunant ar pamerkiant šventybes (kryžių, šventųjų relikvijas). Viena iš tokių dienų, išlikusi ir šiandieniniame kalendoriuje, yra rugpjūčio 1 (14) diena, kai Dievo Motinos užmigimo pasninko pradžioje išnešamas Šventasis Kryžius, šventinamas vanduo.

Mažosios Agiazmos pašventinimo tikslas yra ne tik žmonių dvasinis ir kūniškas gydymas, bet ir „jų namų bei darbo vaisių pašventinimas“, kaip sakoma maldose. Todėl Mažosios Agiazmos vanduo šventinimas, pavyzdžiui, kai reikia juo pašventinti ūkininkų derliaus pirmienas ir kitus daiktus. 

Nors atsirado pamaldi tradicija šį lengviau gaunamą įgyjamą vandenį laikyti „prastesniu“ už Kristaus krikšto šventės vandenį, iš tikro ir vienas, ir kitas vanduo yra Šventosios Dvasios pašventintas. Ir nėra specialaus būdo paprašyti Šventosios Dvasios pašventinti vandenį „labiau“ ar „mažiau“. Kaip rašo archimandritas Christoforos Kalyvas:

„Šventas vanduo yra šventas vanduo, nesvarbu, ar jis pašventintas Krikšto išvakarėse, ar šventės dieną, ar kažkieno namuose. Nėra skirtumo tarp Mažosios ir Didžiosios Agiazmos. Agiazma vadinama „mažąja“ ar „didžiąja“ todėl, kad maldos yra trumpesnės ar ilgesnės, skiriasi apeigų trukmė. Tai yra detalės, kurios nieko nereiškia vandens šventumui. Neklaidinkime žmonių. Mažosios Agiazmos vanduo gali būti saugomas metų metus, kaip ir Didžiosios Agiazmos“

Nėra tradicijos prisisemti Mažosios Agiazmos vandens visiems metams, tai daroma per Didžiąją Agiazmą, bet, kaip pastebi archimandritas, realiai tam kliūčių nėra, tiesiog susiklostė tokia tradicija. Deja, dėl sudėtingų apeigų atsirado įvairūs prietarai, vos ne šventojo vandens gradacija – kai kurie žmonės prie šv. Krikšto sakramentą pašventintą vandenį vertina mažai, Mažosios Agiazmos – labiau, Kristaus krikšto šventės išvakarių – dar labiau, o šventės dienos – labiausiai. Jie sugalvoja sudėtingas taisykles, kurį vandenį kaip ir kada naudoti, istorijas apie skirtingo vandens galias. Su Bažnyčios mokymu, ir ypač su Evangelija tai turi mažai ką bendro – kaip rašo archimandritas Christoforos „šventas vanduo yra šventas vanduo“. Geriau laiką skirti Evangelijos studijoms, o ne skirtumų tarp išvakarių ir šventės dienos vandens skirtumų tyrimams. 

Greta minėtų trijų būdų šventinti vandenį, verta trumpai paminėti apie ketvirtąjį, mažai kam žinomą. Kai hierarchinės (pontifikalinės) Dieviškosios Liturgijos metu skambant cherubinų giesmei vyskupas plauna rankas, jis skaito maldą:

„Viešpatie, mūsų Dieve, Tu, kuris pašventinai Jordano vandenį savo gelbstinčiu apsireiškimu, dabar pats atsiųsk savo Šventosios Dvasios malonę ir palaimink šį vandenį, kad jis pašventintų visą Tavo tautą, nes Tu esi palaimintas per amžius. Amen.“ – Hierarchinis Liturgikonas

Po to vyskupas turėtų rankomis apšlakstyti susirinkusiuosius, bet ne visi vyskupai tai daro. Tai toks bendras simbolinis apsivalymas prieš Eucharistijos apeigas. Vanduo vyskupo malda pašventintas ir taip pat yra švęstas vanduo, tačiau kadangi malda yra skaitoma tyliai, mažai kas apie tai žino, įskaitant patarnautojus. 

Apibendrinimas

Apibendrinant norėtųsi pakartoti citatą „šventas vanduo yra šventas vanduo“. Sudėtingos, istoriškai išsivysčiusios Bažnyčios apeigos neturėtų užgožti pirminės vandens šventinimo prasmės – tai gyvybės simbolis, kurio pagalba bendraujame su Gyvybės Šaltiniu. Apeigos skiriasi todėl, kad skiriasi vandens šventinimo tikslas, o ne šventumo laipsnis.

Pagal tradiciją, saugojam ir pamaldžiai tuščių skrandžiu namuose geriam iškilmingai pašventintą Didžiosios Agiazmos vandenį, tačiau šis ar bet koks kitas vanduo taip pat negali būti pakaitalas Bažnyčios sakramentams, Švenčiausiajai Komunijai. Švęsto vandens gėrimas tėra prisiminimas apie Sakramentą, bet ne dalyvavimas jame. Svarbiausia yra vandenį naudoti su tvirtu tikėjimu ir tam, kad tai padėtų artėti prie Dievo.