V. Seliavko: Kam Lietuvai reikalinga Konstantinopolio patriarchato jurisdikcija?

Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus

Niekšiška Rusijos agresija prieš savo kaimynę Ukrainą kitoms kaimyninėms šalims atnešė konfliktų ir neramumų laviną. Įtampa kilo įvairiuose visuomenės sluoksniuose, kartais supriešindama netgi vienos šeimos narius. Ji palietė ir Ortodoksų (Stačiatikių) Bažnyčios bendruomenes. Karas tapo tarsi degtuku, kuris uždegė įsisenėjusių problemų parako statinę. Kaip sakoma tokiais atvejais  reikalas jau buvo gerokai pribrendęs.

Liūdni Ukrainos įvykiai palietė Lietuvą gal net labiau nei kai kurias kitas šalis. Juk Lietuvos visuomenė ir valdžia užėmė aktyvią proukrainietišką poziciją. Mes taip pat turime bendrą su ukrainiečiais, liūdną bendravimo su didžiuoju Rytų kaimynu istoriją ir gebame užjausti engiamuosius. Visgi, kaip bebūtų keista, būtent tarp rusakalbių mūsų šalies gyventojų kilo tikra emocijų audra. Rusakalabiai pasidalijo į dvi pagrindines stovyklas: vieni emociškai yra Rusijos ir „specialiosios operacijos“ pusėje, kiti šiame kare įžvelgia grėsmę laisvei ir sveikam protui. 

Maskvos patriarchato Vilniaus ir Lietuvos stačiatikių (ortodoksų) vyskupija taip pat pasidalijo. Keli dvasininkai viešai kritikavo patriarchą Kirilą už tai, kad jis palaimino šį kraujo praliejimą ir visos ukrainiečių tautos naikinimą. Nepritariantieji buvo raginami tylėti ir jiems buvo grasinama represijomis, jei nepaklus. Buvo rengiamos viešos akcijos, kurios pasėjo sumaištį tarp tikinčiųjų, ne visai suprantančių, kas vyksta. Juk ne visiems aišku, kad jokios „schizmos“ nėra. 

Vyskupijos valdžia įvykdė savo grasinimus ir už patriarcho kritiką susidorojo su kunigais, išmesdama iš kunigų luomo (aukščiausia bausmės forma). Tai buvo padaryta beprecedentiškai greitai (per tris dienas) ir brutaliai, šiurkščiai pažeidžiant visas kanonines bažnytinio teismo procedūras. Patys kunigai kreipėsi į visuotinį (Konstantinopolio) patriarchą, kuris turi teisę spręsti tokius konfliktus. Galiausiai iškeltas klausimas dėl Konstantinopolio patriarcho jurisdikcijos atkūrimo Lietuvoje, kuri čia egzistavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. Apie tai jau daug rašyta žiniasklaidoje. Tačiau dabar svarbu suprasti – kokias pasekmes šaliai gali turėti šis iš pažiūros vidinis konfliktas religinės mažumos tikinčiųjų bendruomenėje?

Lietuvoje gyvena labai mažai ortodoksų (stačiatikių), dauguma jų yra rusakalbiai. Statistikos duomenimis, ortodoksais save laiko apie 120 000 žmonių, o bažnyčią lanko vos keli tūkstančiai. Priešingai nei katalikybė, stačiatikybė neturi vieno centro ar vieno vadovo. Ortodoksai vienijasi pagal tikėjimo mokymo principą ir yra valdomi vietinių vadovų, pavyzdžiui, patriarchų ar metropolitų. Šie geopolitiniai bažnytiniai susivienijimai vadinami patriarchatais arba metropolijomis, priklausomai nuo istorinių jų susikūrimo aplinkybių ir autonomiškumo lygio. Stačiatikybė į Lietuvą atkeliavo per Kijevo metropoliją, kuriai vadovavo Konstantinopolio patriarchas, o vėliau, sustiprėjus Rusijos imperijos karinei ir politinei galiai, vietinė Bažnyčia buvo pajungta Maskvai. Todėl šiandien Maskvos patriarchatas Lietuvą laiko savo kanonine teritorija, t. y. savo įtakos zona. Maskvos patriarchatas labai skausmingai reaguoja į bet kokį kėsinimąsi į jo galios monopolį regione. Skaudžiai reaguoja ne tik patriarchato vadovybė, bet ir, kad ir kaip būtų keista, Kremlius.

Atrodo, kad nėra jokio skirtumo, kas valdo Bažnyčią. Ir ką gi su tuo bendro gali turėti Kremlius? Juk krikščionybėje svarbiausia skelbti Kristų. Taip yra idealiu atveju, tačiau iš tikrųjų, ypač ankstesniais laikais, žemiškieji valdovai labai energingai stengėsi įsteigti savo valstybines Bažnyčias. Juk Bažnyčia yra įtakos visuomenei svertas, o kai Bažnyčios vadovas yra valdžios įtakoje, jis gali paremti valdžios poziciją, kas buvo praktikuojama praeityje, o kai kuriose šalyse – ir šiandien. Ypač jei kalbame apie totalitarinius režimus, kuriuose Bažnyčia yra valstybės propagandos sistemos dalis. Ne tik šalies viduje, bet ir už jos ribų. Todėl Kremlius su šiuo klausimu labai susijęs.

Kai XX a. pradžioje Rusijoje valdžią užgrobė bolševikai, Bažnyčia buvo baisiai persekiojama, o vėliau jos likučiai buvo surinkti tarnauti valstybės interesams. Hierarchai keliaudavo į užsienį pasakoti apie nuostabų gyvenimą SSRS, sąžinės laisvę ir nuo valstybės nepriklausomą religinį gyvenimą. Taip bolševikų valdžia augino savo politinį kapitalą išoriniame pasaulyje, o namuose vykdė siaubingo teroro ir spaudimo piliečiams bei religijai politiką. 

Ta nežmoniška sistema žlugo. Žmonės su palengvėjimu atsikvėpė. Kai kurios šalys atgavo nepriklausomybę. Tačiau problemos neišnyko. Kaimyninėje Rusijoje sparčiai vyksta SSRS atkūrimas, skelbiama „Rusų pasaulio“ ideologija, primenanti sovietinio Kominterno ideologiją. Rusijos vadovai ir valstybinė propaganda atvirai skelbia, kad nori atkurti buvusią SSRS galybę, įskaitant jos sienas ir įtakos zonas. Baltarusija de facto jau tapo šio plano dalimi. Kita vertus, Ukraina pasuko kitu keliu ir tapo kliūtimi. Deja, tai buvo ir pirmasis taikinys, bet, ačiū Dievui, ne auka. 

Priešingai, dabar Ukraina tapo pasipriešinimo centru ir placdarmu, viso civilizuoto pasaulio vienytoja ir užtvara nuo agresijos prieš kitas šalis, kurias turėjo užkariauti neobolševikai. Ačiū, Ukraina! Analitikų nuomone, kol kas Rusija šį karą pralaimi, tik laiko klausimas, kada jis baigsis ir kiek dar gynėjų ir civilių gyventojų turės žūti, kad būtų galima pradėti atkurti tai, kas buvo sugriauta. 

Kas nutiks Rusijai? Ar artimiausioje ateityje įvyks pokyčiai, visuomenės gijimas, demilitarizacija, denacifikacija (viskas, ką jie mėgsta...) ir, tik pridurčiau, deputinizacija? Deja, šiandien tai daugiau svajonė nei realybė. Nemažiau tikėtina, kad Rusijoje bus bandoma iš naujo sukaupti jėgas, pasimokyti iš klaidų ir viską PAKARTOTI. Bet pirmiausia reikės pasirūpinti įvaizdžiu. Štai čia „Rusų pasauliui“ prireiks sąjungininkų. 

Maskvos patriarchatas šiame reikale yra ne tik sąjungininkas, bet per pastaruosius 13 patriarcho Kirilo valdymo metų beveik tapo Kremliaus ideologine ministerija. Galite būti tikri, kad tai veiks. Esant tokiam rimtam pralaimėjimui, kurį Rusija šiandien patiria visuose frontuose, kova už įvairių gyventojų sluoksnių protus ir širdis vyks pagal geriausias Kominterno tradicijas. Šiai kovai bus skiriamos solidžios pinigų sumos, net jei dėl to piliečiai dar labiau nuskurs. Lietuva bus viena iš ideologinio fronto lyderių, juk mūsų šalis yra viena iš antisovietinės ir antiputiniškos konfrontacijos lyderių! Ir visas šovinistinis sarkazmas apie Nepriklausomos Respublikos dydį ir mažareikšmiškumą, bei apie tai, kad „žali žmogeliukai mus užkariaus per kelias valandas“, tampa nederamu. Tik pridursiu, kad atsižvelgiant į Rusijos vykdomą ukrainiečių tautos genocidą, Lietuvos stojimas į NATO yra daugiau nei pateisinamas!

O dabar grįžkime prie to, kas įvyko Lietuvos ortodoksų vyskupijoje, ir koks vaidmuo šiam įvykiui teks ateityje. Kaip minėta, pastaraisiais metais, nuo patriarcho Kirilo valdymo pradžios, Rusijos Bažnyčia beveik susiliejo su valstybe ir tapo valstybinės ideologijos kanalu. Todėl per Bažnyčią atsiveria patogus kelias bet kokiai ideologijai įgyvendinti. Pradedant nuo papildomų ideologinių tekstų – naujų „maldų“ – įtraukimo į pamaldas: „už taiką“, „už tradicines vertybes“ ir baigiant dvasininkų ideologizuotu ruošimu. Visa tai daugiau nei įmanoma ir iš dalies jau įgyvendinta, pasinaudojant demokratinės Lietuvos laisvėmis. 

Tokios politikos šalininkų yra ir tarp dvasininkų. Nepritariantys buvo akivaizdžiai išmesti „už borto“, kiti buvo įbauginti. Juk tiesa, kad kai kurie neturi kur eiti, neturi būsto, pasaulietinės profesijos, bet turi šeimas. Taigi, jie ir toliau tarnauja, pasitraukdami į „vidinę emigraciją“. Jie verčiami pasirašyti bet kokius Kremliaus ideologų paruoštus raštus, kurie perduodami per jų viršininkus, net karo metu vykstančius į Maskvą pasitarti apie tolimesnius veiksmus. Juk Maskvos patriarchatui ir Kremliui Lietuva yra jų kanoninė teritorija. Išvertus į paprastą kalbą, tai yra „Rusų pasaulio“ (Neosovietų Sąjungos) ir jo ideologijos įtakos zona, o su visais nesutinkančiaisiais greitai ir griežtai susidorojama, jau yra gyvas to pavyzdys.

Reikėtų pridurti, kad tarp rusakalbių gyventojų yra nemažas procentas tų, kurie simpatizuoja „Rusų pasauliui“. Tam yra priežasčių. Pagrindinė jų – dalis Lietuvos rusakalbių nesugebėjo integruotis į naują nepriklausomos Lietuvos Valstybės gyvenimą. Jie jaučiasi praradę savo tapatybę, socialinį statusą. Tuo tarpu Maskvos patriarchate jiems pasiūloma idėja, kad iš tikrųjų jie yra ypatingi, išrinktieji, unikalūs ir dvasingi. Pasirodo, kad dėl statuso praradimo kalti tik nedvasingi Vakarai. Tuo tarpu „Rusų pasaulyje“ jie ir vėl bus paklausūs, nes bus „aukšto dvasingumo“ valstybės atrama ir vietiniai statytojai. Ar manote, kad niekam iš rusakalbių nepatinka toks jų padėties bei misijos paaiškinimas, ypač išgirstas iš sakyklos? 

O kas nutiks tiems, kurie nori būti krikščionimis ortodoksais (stačiatikiais), bet be šio naujo „raudonojo maro“? Patekę į Maskvos patriarchato cerkves, jie taip pat bus ideologiškai indoktrinuojami, nes kitų cerkvių nėra, juk čia – „Maskvos patriarchato kanoninė teritorija“. Todėl klausimas dėl lygiagrečios bažnytinės jurisdikcijos atkūrimo šalyje rampa neatidėliotinas. 

Tai nėra kelių kunigų ir nedidelės pasauliečių grupės siekis. Bažnyčios mažumai, nenorinčiai painioti krikščionybės su jokia politine ideologija, tai gyvybės ir mirties klausimas. Nepamirškime tūkstančių ukrainiečių pabėgėlių, kurie negali peržengti Maskvos patriarchato cerkvių slenksčių. Juk tai pasityčiojimas iš jų ir jų mirusių giminaičių. Ir absurdiška, kad europietiškoje Lietuvoje nėra Kremliaus valdžiai neatskaitingos Ortodoksų Bažnyčios. Problema peržengia Bažnyčios vidaus reikalus. Tai tapo nacionalinio saugumo, aukų socialinio saugumą, piliečių moralinės gerovės ir religinių mažumų klausimu.

Vladimiras Seliavko – buvęs Maskvos patriarchato kunigas (įšventintas 1995 m.), Sankt Peterburgo dvasinės akademijos aliumnas, ilgametis Vilniaus arkangelo Mykolo parapijos klebonas, 2000-2019 m. – Vilniaus ir Lietuvos vyskupijos viešųjų ryšių atstovas, etninis rusas.

2022 m. balandžio 15 d. vyskupijos vadovybei dėl Maskvos patriarcho Kirilo paramos karui Ukrainoje kritikos iš pareigų atleidus tris kunigus, kun. Vladimiras išreikšdamas solidarumą taip pat pasiprašė būti atleistas, tačiau buvo suspenduotas, o vėliau – išmestas iš kunigų luomo. Išmetimą apskundė Konstantinopolio patriarchui.

Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai