Šv. Paulius - mokslininkas ar mistikas?

Šiandien Ortodoksų Bažnyčia švenčia apaštalų Petro ir Pauliaus (Povilo) šventę. Apie Paulių dažnai galvojame kaip apie žydą, savo laiškuose palikusį nuodugnų krikščionybės paaiškinimą. Toks tarsi rabinas, įtikėjęs Jėzų ir pradėjęs jį skelbti. Taip, kaip pasakojama Apaštalų darbų knygos 21-22 skyriuose, jis mėgo žydams prisistatyti ir pats:

 
Paulius atsistojo ant laiptų ir pamojo ranka miniai. Visiems nutilus, jis prabilo hebrajų kalba: „[...] Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste ir pagal griežtą protėvių Įstatymą išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų“ 

Gamalielis - žymiojo Talmude cituojamo rabino Hilelio prosenelis. Visgi, daug kuo apaštalas Paulius buvo artimesnis Senojo Testamento pranašams, nei mokslininkams.

Paulius bent kelis kartus savo laiškuose mini asmeninį Jėzaus išgyvenimą, mistinę patirtį, kurią pirmą kartą patyrė pakeliui į Damaską. Laiške korintiečiams jis dar mini savo paėmimą „į trečią dangų“. Biblistas Stephen de Young lygina šią patirtį su judėjų merkaba mistika ir teigia, kad Pauliaus patirtis mažai skiriasi nuo Ezekielio ar Danieliaus vizijų, o tai, kad jis mini ne vieną patirtį liudija, kad jis nuolat gyveno mistiko gyvenimą. Taip Pauliuje derėjo Gamalielio mokinio ir merkaba mistiko, Kristaus sekėjo tapatybės. Savo etosu jis buvo greičiau pranašas, nei rabiniškasis teisininkas, tyrinėjantis raštus.