Maldos „Dvasių Dieve“ (Боже духов) kilmė

Kas yra buvęs ortodoksų laidotuvėse arba panichidose (atminimo pamaldose, egzekvijose), ne kartą girdėjo kunigo maldą, prasidedančią žodžiais „Visų dvasių ir kūnų Dieve...“ (slav. Боже духов и всякия плоти). Tiesa, gal lietuviškiau būtų versti „Dvasių ir visų mirtingųjų Dieve...“ arba „Dvasių ir visų kūniškų būtybių Dieve...“ - tai apmąstymas ateičiai. O iš kur maldoje atsirado toks keistas Dievo titulas, kurio nėra Šventajame Rašte?

Šis titulas - tiesioginė citata iš Nojaus maldos knygoje, kuri vadinama „Jubiliejų“ arba „Padalinimų knyga“ . Vienintelė gyva tradicija, pripažįstanti šią knygą kaip Šventojo Rašto dalį - Etiopijos ir Eritrėjos judeokrikščionių (Tevahedo Bažnyčios ir Beta Izraelis). Kitur knyga nebuvo pripažinta kaip šventraštis ir todėl netgi vienintelis jos išlikęs pilnas variantas - tai vertimas į etiopų (Ge'ez) kalbą.

Kaip ortodoksiškoje maldoje atsirado citata iš knygos, kuri nelaikoma Šventojo Rašto dalimi (taigi, laikoma apokrifu)? Taip pat, kaip pačiame Šventajame Rašte yra citatų, pavyzdžiui, iš tokio paties apokrifinio „Mozės paėmimo į dangų“: „Kai arkangelas Mykolas, besiginčydamas su velniu, varžėsi dėl Mozės kūno, jis neišdrįso mesti piktžodiško pasmerkimo, bet pasakė: Tesudraudžia tave Viešpats!“ (Jud 1, 9). Jokio arkangelo Mykolo ginčo su velniu dėl Mozės kūno Šventajame Rašte nėra, yra tik apokrife.

Reikalas tas, kad ir judaizmas iki Kristaus, ir ankstyvoji krikščionybė visada be šventųjų Raštų turėjo ir tam tikrą žodinę tradiciją. Dalis tos žodinės tradicijos vienaip ar kitaip buvo įamžinta rašytine forma, dalis tos tradicijos persiklojo su apokrifų turiniu. Bet kadangi apokrifų (pvz. „Jubiliejų knygos“) turinys buvo pripažintas neortodoksišku, neatitinkančiu Bažnyčios mokymo, tai nepaisant to, kad dalis sutapusios tradicijos taip ir liko Bažnyčioje iki šių dienų, pati knyga, kaip neortodoksiška, nebuvo įtraukta į Šventąjį Raštą. Tokių pavyzdžių liturginėje tradicijoje turime ir daugiau, pradedant Švč. Mergelės Marijos gimimo, įvedimo į Šventyklą ir užmigimo (ėmimo į dangų) šventėmis, kurių aprašymų Šventajame Rašte nėra. Šių švenčių pasakojimai išliko tik Bažnyčios Tradicijoje ir apokrifuose, o pastarieji buvo palikti istorijos užmarščiai dėl to, kad Bažnyčios Tradiciją atitiko nepilnai.

Apie Švč. Mergelės Marijos šventes, beje, prieš penkerius metus esu įrašęs paskaitą: 

Populiarūs įrašai