Kam reikalinga filosofija?

Kai prieš daugiau nei dešimtmetį nutariau stoti į filosofijos studijas, mano tėvai ir giminės buvo nemaloniai nustebę. Daug kas stebėjosi tokiu pasirinkimu, juk egzaminus išlaikiau gerai, daug kas galvojo, kad į filosofiją lengva įstoti ir ji niekam nereikalinga (o iš tiesų mūsų kurse daugiau nei pusė studentų buvo šimtukininkai, įstoti nebuvo taip lengva). Tuo metu prisiklausiau daug apokrifinių istorijų apie tai, kaip kažkas iš filosofijos gavo dešimt vietoje esė atnešęs tuščią lapą ar kaip profesorius per filosofijos egzaminą prašė įrodyti, kad kėdė neegzistuoja. Žinoma, visos tos istorijos išgalvotos ir juokingos, nieko panašaus patirti neteko.

Filosofija kaip visuomenės operacinė sistema

Iš tiesų, minimalios filosofijos žinios reikalingos kiekvienam išsilavinusiam žmogui vien dėl to, kad ji yra tarsi operacinė sistema, kurioje veikia mūsų visuomenė. Kaip kompiuteryje būna tam tikra OS ir atskiros programos, taip mūsų kultūros sritys tėra atskiros programos, kurios kaip pagrindą turi tą OS - filosofiją.

Įsijungęs televizorių girdi politikus kalbant apie „prigimtinę šeimą“, „žmogaus teises“, „gender“ ir kt. Visa tai - filosofijos sąvokos. Jeigu norime gebėti jas suprasti, suvokti, kuo jos paremtos, arba net ir užginčyti - tam turime mokytis filosofijos.

Lygiai taip pat galime sau kelti klausimą, o kodėl Lietuvoje teisėjas ar kunigas negali būti parlamentaru, kodėl turime atskirai Seimą, vyriausybę ir prezidentą? Juk Angliją iš viso valdo karalienė, o britų lordų rūmuose posėdžiauja ir vyskupai. Kodėl pas mus būtent tokia sistema, ir kokia yra geriausia? Visa tai taip pat nagrinėja politinė filosofija, ir mūsų sistema remiasi tam tikromis politinės filosofijos idėjomis.

Bet filosofijos įtaka neapsiriboja politine sistema. Nuėję į bažnyčią išgirsime, kad Sūnus „vienos prigimties su Tėvu“ - ir vėl mums prireiks filosofijos, kad suprastume, kas norima pasakyti. Religijos naudojasi filosofijos sąvokomis savo mokymui paaiškinti. Ir čia, jei norime būti ne tik klausytojais, bet suprasti ir apsvarstyti, bei gal dar kažką reikšmingo pasakyti, turime turėti filosofijos žinių.

Nuėję į paveikslų galeriją pamatysime, kad modernus ir klasikinis menas labai skiriasi. Jei ten yra ir ikonų paroda, išvysime ir dar kitokį grožio standartą. Kodėl žmonės sukūrė būtent tokius meno kūrinius ir kurie iš jų gražiausi? Visa tai nagrinėja filosofijos sritis, vadinama estetika. Visi menininkai kuria turėdami tam tikrą estetikos supratimą, kurį formuoja juos supanti kultūra ir išsilavinimas, ir, vėlgi, jeigu norime suprasti ar gal net užginčyti ką matome, turime išmanyti grožio filosofiją.

Kitaip tariant, nors filosofai visais laikais buvo nedidelė grupelė, jų idėjos veikė kitus apsišvietusius visuomenės narius, o per juos - ir visą visuomenę. Šiandien gal ir nedidelė dalis visuomenės yra skaičiusi Johno Locko „Du traktatus apie valdžią“, tačiau tie, kam reik reikia, perskaitė, todėl Locko idėjos atsispindi mūsų Konstitucijoje. Kaip ir nebūtinai kiekvienas tikintysis skaitė Aristotelį, bet vartoja jo terminus; ar nebūtinai kiekvienas menininkas, kuriantis abstraktų meną, skaitė Vasilijaus Kandinskio „Apie dvasingumą mene“. Bet jeigu žmogus nenori būti tiesiog kitų nustatomos srovės nešama žuvele, ar, dar blogiau, - papūga, kuri kartoja kitų pasakytus žodžius pati nesuprasdama jų reikšmės, tada jis turi bent kažkiek pažinti filosofiją, teorinius visuomenės naudojamų žodžių pagrindus.

Humanitarinių mokslų matematika

Čia išvardytų principų dažnai nesupranta netgi kai kurie gamtos mokslų profesoriai, kurie, neturėdami filosofinio išsilavinimo, pradeda kurti savo asmenines filosofijas. Žinoma, tos asmeninės teorijos filosofijos profesionalams atrodo taip pat įtikinamai, kaip kad neišprususio žmogaus internetiniai tyrimai apie skiepų naudą ar žalą. 

Biologas Richardas Dawkinsas, tvirtinantis, kad filosofijos disciplina jau yra mirus ir nereikalinga, kitą akimirką jau pradeda rašyti filosofinę ateizmo apogetiką, primenančią trijų šimtų metų senumo populiariąją Apšviestos filosofiją, į kurios teiginius, žinoma, jau buvo atsakyta prieš tris šimtus metų.  Fizikas Stephenas Hawkingas, taip pat skelbęs „filosofijos mirtį“, nes ji „atsiliko nuo gamtos mokslų“, nors pats pradėjo samprotauti filosofinėmis temomis apie visatos prigimtį, Dievą ir visuomenę. Kai jo universiteto kolegų filosofų žurnalistai paklausė, kaip jie vertina šiuos samprotavimus, jie tiesiog susilaikė ir atsakė, kad nereikėtų rimtai vertinti svarstymus žmogaus, kuris nelabai pažįsta filosofijos. Tai - ne arogancija, juk lygiai taip pat būtų neetiška, jeigu fizikas viešai maltų į miltus kolegos ekonomisto laisvalaikio pafantazavimus apie kvarkus.  

Taip jau susiklostė, kad šiuolaikiniame moksle disciplinos tam tikru būdu pasidalino kompetencijomis. Negyvosios materijos ir gyvūnų studijos tapo gamtos mokslų objektu, žmogaus mąstymas ir žmonių tarpusavio santykiai tapo socialinių mokslų objektu; menas, literatūra, kalbos ir žmonių sukurta kultūra tapo humanitarinių mokslų objektų. Atskirai dar galima išskirti informacines technologijas. Atrodytų, filosofijai kaip ir nieko neliko. Bet ar tikrai?

Kas liko filosofijai galima suprasti per analogiją su matematika. Matematika šioje schemoje irgi nelabai kur patenka, man aukštąją matematiką dėstęs profesorius netgi vadino ją humanitariniu mokslu. Bet ar tai reiškia, kad matematika mirė? Ar tai reiškia, kad fizikai ir biologai patys jau gali viską pasiskaičiuoti ir tam atskiro fakulteto nereikia?

Iš tiesų, matematika tarnauja pagrindu kitiems mokslams. Ar gamtos, ar net kurio iš socialinių mokslų atstovas neišvengiamai naudos matematiką. Visai neišmanydamas matematikos teorijos jis bus tik jos naudotojas, papūga, kuri atkartoja matematinius dalykus, bet nesupranta jų esmės, o matematikos profesorius bus tas, kuris supranta, kaip tai veikia. Jis bus tas, kurio dėka pati matematika tobulėja, o jo darbo vaisiai padės kitoms sritims. Bet grynas matematikas, pamilęs abstraktų mokslą, vargu ar gali būti vedamas vien praktinių motyvų sukurti kažką sociologams, greičiau jis bus vedamas aistros pažinti tiesą, o praktiniai vaisiai bus geras, nors ir pašalinis, jo meilės matematikai produktas.

Matematika, pati nebūdama nei gamtos, nei socialiniu mokslu viską veikia todėl, kad skaičiai yra visame kame. Yra negyvoji ir gyvoji gamta, yra žmonių visuomenė, bet visa tai persmelkta skaičių. O filosofija žengia žingsnį dar toliau - net ir patys skaičiai yra persmelkti idėjų, kaip ir gamta bei visuomenė.

Egiptiečiai žinojo, kaip naudojantis lazda išmatuoti piramidės aukštį. Pakanka pastatyti lazdą taip, kad pro jos viršų matytum piramidės viršūnę. Tada turi išmatuoti atstumus nuo savęs iki lazdos ir nuo lazdos iki piramidės ir, žinodamas lazdos aukštį, jau gali nustatyti piramidės aukštį: atstumas tarp lazdos viršaus ir tavęs bus tiek pat kartų mažesnis už atstumą nuo tavęs iki piramidės viršūnės, kiek kartų atstumas nuo tavęs iki lazdos apačios yra mažesnis nuo tavęs iki piramidės. Graikai iš to išvedė panašiųjų trikampių teoriją, atsietą nuo piramidžių ar kito konkretaus daikto, kurią žmogus jau gali taikyti įvairiausiose srityse. 

Panašiai pirmieji graikų filosofai pasielgė ir su pasakojimais apie pasaulį bei mūsų juslių duomenimis. Vietoje to, kad svarstytų apie konkretų medį ar akmenį, jie pradėjo svarstyti apie tai, kas apskritai yra daiktai, medžiaga, kodėl viskas atsiranda ir išnyksta, kas yra pastovu šioje visatoje. Pradėjo svarstyti ir apie skaičių bei idėjų prigimtį. Taip gimė filosofijos mokslas.

Filosofinės sąvokos naudojamos visuose moksluose, nuo fizikos iki literatūros teorijos. Taip jau susiklostė, kad dėl universitetų disciplininio pasidalinimo ir humanitarinių mokslų prigimties, filosofija itin svarbi tapo humanitariniams mokslas. Jiems ji atlieka tokią pačią funkciją, kaip matematika - gamtos mokslams. Be filosofijos žinių literatūros moksle esi tik pasyvus kitų teorijų naudotojas, lygiai taip pat, kaip į matematiką nesigilinantis fizikas - matematikos. Žinoma, nei matematikais, nei filosofais visiems nereikia tapti, tačiau turėti tam tikrą išmanymą apie tai, ką naudoji yra pravartu.

Tai, kad filosofija tapo itin svarbi humanitariniams mokslams, nereiškia, kad ji nereikalinga gamtos mokslams. Yra visa atskira sritis, mokslo filosofija, platesniame kontekste padedanti gamtos tyrėjui suprasti, ką jis daro. Bet, be mokslo filosofijos, mokslui aktualios ir visai kitos filosofijos šakos - pavyzdžiui, etika. Juk tik iš etikos perspektyvų galime diskutuoti apie eksperimentus su žmonėmis, poveikį gamtai, abortus, dirbtinio gyvybės palaikymo nutraukimą ir pan. Juk tai, kas vyko Černobylyje po avarijos dažniausiai kritikuojame kaip neetiškus dalykus, o ne kaip fizikos požiūriu neteisingus. Gausybę etikos klausimų iškėlė ir technologiškai labai gerai vykdyti XX a. genocidai.

Pabaigai - serganti filosofija

Kartais žmonės stebisi, iš kur staiga viešojoje erdvėje atsirado tokios sąvokos kaip „gender“, „gender fluidity“, „perspektyva“, „spektras“ ir panašiai. Viso to taip pat neįmanoma suprasti be XX a. filosofijos istorijos, kurioje gimė postmodernistinis sąjūdis, sukūręs pamatą šiandieniniams visuomenės procesams.

Filosofija visais laikais buvo įvairi ir skirtinga, tai visada buvo diskusija. Ir dabar ne visi filosofai pritaria populiariosioms idėjoms, tačiau kuo mažesnis visuomenės dėmesys bus skiriamas filosofijai, kuo blogesnės sąlygos bus kuriamos filosofams, tuo labiau filosofijos fakultetai bei institutai virs viso labo ideologiją aptarnaujančiomis bazėmis. Gabiausieji žmonės, išskyrus nutrūktgalvius idealistus, rinksis kitas sritis, o mažai apmokamose vietose liks tik tie, kam tai patogu. O visada patogiausia remti tą kryptį, kurion pučia vėjas, lengviau padaryti konferenciją valdžios remiama tema ir gauti finansavimą, nei pasirinkti valdžiai neparankius tyrimus bei išvadas ir likti it musę kandus. Tiesos ant duonos neužtepsi, tad tiems, kam norisi ir tiesos, ir duonos, ne visada pasiryš instituciškai įsipareigoti. 

Klasikinės filologijos požiūriu, šiandienos populiarioji postmodernistinė ideologija yra serganti filosofija. Bet jei laikaisi tokių pažiūrų, to tiesiog deklaruoti nepakanka, kaip ir viskas filosofijoje, kiekvienas teiginys turi būti racionaliai apgintas. Filosofija - ne ideologiniai štampai, o mąstymo ir argumentacijos menas. Ji remiasi ne tuo, kas patogu, o tuo, kas protinga. Todėl tam, kad visuomenė dvasiškai augtų, būtinas filosofinis ugdymas.