Krikščionys ortodoksai Europos Sąjungoje

Diskusijų apie ortodoksiją (stačiatikybę) ir kultūrą, taip pat geopolitiką ir minkštąsias galias metu neretai pamirštama, kad krikščionys ortodoksai sudaro ženklią Europos Sąjungos gyventojų dalį. 10% Europos Sąjungos gyventojų yra ortodoksai, vienoje ES valstybių - Graikijoje - ortodoksija yra valstybinė religija, Suomijoje ji turi nacionalinės Bažnyčios teisinį statusą.

Ortodoksijos paplitimas

Šalys, kur krikščionys ortodoksai sudaro gyventojų daugumą. 
Ko gero, derėtų dar pažymėti Estiją.
Wikimedia.org paveiksl.

Penkiose Europos Sąjungos valstybėse ortodoksai sudaro daugumą gyventojų:

Graikijoje - 90%
Rumunijoje - 81%
Kipre - 73%
Bulgarijoje - 77%
Estijoje - 20% (dauguma gyventojų ateistai)

Kitose Europos Sąjungos šalyse jie sudaro ženklią mažumą:

Latvijoje - 19.4%
Austrijoje - 8.8%
Italijoje - 4.9%
Lietuvoje - 4.9%
Suomijoje - 2%
...

Bet net ten, kur ortodoksų statistiškai mažai (pvz. Prancūzijoje - 0,6%, Lenkijoje - 1%) jų socialinė-kulturinė reikšmė gali būti nemaža dėl istorinio vaidmens tos šalies istorijoje.

Bažnyčių organizacija

Europos Sąjungos ribose yra šešios iš penkiolikos autokefalinių Bažnyčių, t.y. tai Bažnyčios, turinčios savo vadovą ir juridiškai nepriklausančios, nesubordinuotos jokiems kitiems dariniams. Šios Bažnyčios yra:

• Bulgarijos Ortodoksų Bažnyčia, kurios vadovas yra Bulgarijos patriarchas

• Rumunijos Ortodoksų Bažnyčia, kurios vadovas yra Rumunijos patriarchas

• Kipro Ortodoksų Bažnyčia, kurios vadovas yra Kipro arkivyskupas

• Graikijos Ortodoksų Bažnyčia, kurios vadovas yra Atėnų arkivyskupas

• Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia, kurios vadovas yra Varšuvos arkivyskupas, Lenkijos metropolitas

• Čekijos žemių ir Slovakijos Ortodoksų Bažnyčia, kurios vadovas yra Čekijos žemių ir Slovakijos metropolitas

Kultūriškai verta pastebėti, kad dar neseniai visos šios Bažnyčios naudojosi naujuoju, o ne senuoju Julijaus kalendoriumi (tik Lenkijos Ortodoksų Bažnyčia 2011 m. pakeitė oficialųjį savo kalendorių į senąjį, su galimybe parapijoms pačioms pasirinkti). Vienos jų priklauso graikiškai, kitos - slaviškai tradicijai, o Rumunijos Bažnyčia - rumuniškajai. Tiesa, šios Bažnyčios jungia ir kitų tautų atstovus - pavyzdžiui, Rumunijos Ortodoksų Bažnyčios Prancūzijoje daugelis parapijų yra prancūzakalbės ir rumunai toli gražu ne visada jose sudaro daugumą.

Be šių autokefalinių Bažnyčių Europos Sąjungoje dar veikia Bažnyčios, kurių jurisdikcija tik dalinai sutampa su Europos Sąjungos teritorija - tai Konstantinopolio, Maskvos ir Serbijos patriarchatų Bažnyčios. Maskvos patriarchato kanonine teritorija laikomos Lietuvos, Latvijos ir Estijos Bažnyčios, tačiau dėl XX-XXI a. migracinių procesų jo parapijų yra ir Prancūzijoje, ir Italijoje, ir daugelyje kitų Europos Sąjungos valstybių. Panašiai ir su Konstantinopolio patriarchatu - jo kanonistų nuomone šis patriarchatas apskritai turi išskirtinę jurisdikcija ten, kur ortodoksija dar tik kuriasi, todėl jam pavaldžios visos graikų tradicijos parapijos už Graikijos ar Kipro valstybių ribų (pačioje Graikijoje taip pat yra Konstantinopoliui pavaldžių teritorijų, tarp jų garsusis Atono kalnas).

Konstantinopolio patriarchatui taip pat priklauso ginčytinos Maskvos pažiūriu Suomijos Ortodoksų Bažnyčia ir Estijos Ortodoksų Bažnyčia. Šios dvi organizacijos turi autonomiją, t.y. tvarkosi visus reikalus savarankiškai, tačiau jų vadovus tvirtina ir didelių krizių atveju įsikišti gali Konstantinopolio patriarchatas. Maskvos patriarchatas šių valstybių teritoriją laiko savo Bažnyčios jurisdikcija.

Ortodoksų mažumos Slovėnijoje ir Kroatijoje paklūsta Serbijos patriarchui. Panašiai, kaip šiandienės Maskvos patriarchato kanoninės ribos daugmaž sutampa su buvusia Sovietų Sąjunga, taip buvusios Jugoslavijos ribos daugmaž sutampa su Serbijos patriarchato kanoninėmis ribomis. Tai istoriniai reliktai, kuriuos galima palyginti su atskirų katalikų Vilkaviškio ir Vilniaus vyskupijų egzistavimu Lietuvoje (Vilkaviškio vyskupija liko nuo tų laikų, kai likusioji Vilniaus arkivyskupijos dalis priklausė Lenkijai).

Jungtinis atstovavimas

Ten, kur vienoje šalyje yra bent kelių skirtingų ortodoksų jurisdikcijų parapijos, egzistuoja ortodoksų vyskupų asamblėjos ir kitos juos jungiančios organizacijos, atstovaujančios juos santykiuose su valstybe. Tokia neįprasta situacija susidarė todėl, kad XIX a. jurisdikcijų ribos braizytos tada, kai Vakaru Europoje jų beveik nebuvo, o XX a. vienu metu į Vakarus Europą emigravo tikinčiųjų bendruomenės iš įvairiausių valstybių. Normalizuoti jų kanoninę situaciją vis dar yra ateities užduotis.

Tarptautiniu lygiu autokefalinės ir autonominės Bažnyčios turi savo atstovus bei atstovybes. Visas Bažnyčias ES lygiu jungianti atstovavimui skirta organizacija yra Europos Sąjungos Ortodoksų Bažnyčių atstovų komitetas (angl. Committee of the Representatives of the Orthodox Churches in European Union - CROCEU). Jis įkurtas 2010 m. Komiteto tikslas - būti visų ES ortodoksų - t.y. 10% gyventojų - interesų balsu Europos Sąjungos lygmenyje. 

Apibendrinimas

Taigi, krikščionių ortodoksų kultūra yra integrali Europos kultūros dalis. Paplitusi Europos Rytuose, nuo pat šiaurės iki pietų, bet turinti ir diasporas Vakaruose, ortodoksų kultūra kupina buvusios Rytų Romos imperijos - graikų, rumunų ir slavų - paveldo ir yra pavyzdys, kaip netgi oficialiai valstybinę religiją - krikščioniškąją ortodoksiją - turinti valstybė (Graikija) gali gyventi šiuolaikinėje Europos Sąjungoje.