Bažnyčios Tėvai ir Indija

Dažnai stereotipiškai manoma, kad Europa ir Indija - tarsi du visiškai atskiri pasauliai, o Indija romantizuojama kaip gerokai senesnė civilizacija. Iš tiesų, ir Europos judeokrikščioniškoji, ir Indijos civilizacija yra panašiai senos, daugelis svarbiausių lūžių jose vyko panašiu metu ir, negana to, tai visai ne du atskiri pasauliai - indai ir europiečiai kontaktavo ne tik priešistoriniais indoeuropiečių migracijos laikais, bet ir atsirandant abiejų civilizacijų laimėjimams. Jų tarpusavio įtaka buvo gerokai didesnė, nei iš pirmo žvilgsnio galėtų pasirodyti.

Pirmieji kontaktai

Dar iki helenizmo laikų ir graikų, ir indų raštuose galima rasti vienas kito paminėjimų. Pavyzdžiui, V a. apie Indiją rašo Herodotas savo „Istorijoje“, o apie graikus - indų gramatikas Panini. Graikai indus vadino indoi, o Indiją - India; jų terminais mes naudojamės ir šiandien, jie reiškia Indo upės slėnio gyventojus. Indai graikus vadino sanskrito žodžiu yavanānī, t.y. joniečiais, pagal vienos graikų genčių (jonėnų), gyvenusių Mažojoje Azijoje, pavadinimą. 

Visgi, didžiausias lūžis graikų-indų kontaktų istorijoje buvo Aleksandro Makedoniečio (356-323 pr. Kr.) užkariavimai. Graikai fiziškai atėjo į Šiaurės Vakarų Indiją ir dalį jos užkariavo. Atsirado nuolatiniai keliai, prekyba.

Aleksandro Makedoniečio imperija

Graikiškoji Indija

Po Aleksandro Makedoniečio mirties, jo įpėdiniai - diadochai - padalijo imperiją į dalis. Nors Makedoniečio karvedžiai greitai iš Indijos pasitraukė, likę gyventi graikai dalyvavo Čandragutpos sukilime, Maurijų imperijos kūrime. Pats Čandragupta, atkovojęs dalį graikų užkariautų žemių, sudarė sąjungą su Aleksandro įpėdiniu Persijoje Seleuku I, vedė jo dukterį. 

Maurijų imperijoje dalis graikų atsivertė į budizmą, ypač budistinio indų valdovo Ašokos laikais ir budizmas patyrė stiprią helenizmo įtaką. Pavyzdžiui, iki graikų budistų menas buvo anikoniškas, Buda dažniausiai nebuvo vaizduojamas kaip žmogus, nebent simboliškai buvo vaizduojamas medis, tuščias sostas ir pan. Atsiradus graikiškajam budizmui, atsirado ir Budos-žmogaus siužetas, įskaitant Budos statulas.

Gadharos Buda. I-II a.
Graikų budistinio meno pavyzdys

Graikiškasis budizmas ypač klestėjo šiandieninio Afganistano ir Pakistano, Šiaurės Vakarų Indijos regione. Ten skirtingu metu gyvavo ir dvi graikiškos, budistinės valstybės: graikų-baktrų (256-125 pr. Kr.) ir graikų-indų karalystės (180 pr. Kr. - 10 po Kr.). Iš šio regiono graikų misionieriai skleidė budizmą į Kiniją. Taigi, patys vietiniai graikai sėkmingai integravosi į vietinę kultūrą ir net darė jai įtaką.

Indiškoji įtaka graikų filosofijai

Helenistinė graikų filosofija neliko Aleksandro užkariavimų atvertų galimybių nuošalyje. Antikos autoriai pasakoja apie kai kurių filosofų keliones į Indiją dar ir iki Makedoniečio laikų, pvz. Diogenas Laertietis rašo apie Demokritą: „Kai kas sako, kad jis bendravo su gimnosofistais Indijoje ir keliavo į Etiopiją“ (Filosofų gyvenimai, IX knyga, 34). Juo labiau atsirado norinčių keliauti, kai kelionė palengvėjo. Žymiausias to pavyzdys - Pironas Elidietis:

„...po to jis prisijungė prie Anaksarcho, kurį lydėjo visur jo kelionėse, netgi bendravo su indų gimnosofistais ir magais. Iš to, matyt, ir kilo jo kilniausioji filosofija - nežinojimas, sprendimo atsisakymas (sako Askanijus Abderietis). Jis neigė, kad kažkas gali būti garbinga ar negarbinga, teisinga ar neteisinga. Taigi, bendrai jis manė, kad iš tikrųjų nieko nėra, žmonių veiksmus valdo tik paprotys bei susitarimas, nes nė vienas dalykas nėra didesnis, nei kitas.“ 

(Diogenas Lartietis, Filosofų gyvenimai, IX, 61)

Anaksarchas, pasak Diogeno, buvo graikų atomizmo tradicijos atstovas. Kartu su Pironu jie keliavo su Aleksandro Makedoniečio karine ekspedicija. Indų mąstytojus jis vadina „nuogais išminčiais“ - gr. gymnosophistoi, šis terminas įsigali graikų raštijoje. „Magais“ (magoi) nuo seno buvo įprasta vadinti Babilono dvasininkus. Čia terminas, matyt, taikomas hinduizmo dvasininkams.

Pirono darbai neišliko, tačiau jo pažiūros žinomos iš veikalų apie filosofų gyvenimus. Net ir tuose liudijimuose matyti aiški Indijos kelionių įtaka. Euzebijus Cezarietis savo veikale „Pasiruošimas Evangelijai“ rašo:

...turiu omeny pironistus, kurie teigė, kad pasaulyje niekas nėra pažinu, ir kaip Aristipas mokė, kad tik juslės yra vieninteliai patyrimo objektai, ir kaip Metrodoras ir Protagoras sakė, kad turime pasitikėti tik kūno juslėmis...

(Euzebijus Cezarietis, Pasiruošimas Evangelijai, XIV knyga, 2 skyrius)

„[Pirono mokinys] Timonas sako, kad žmogus, kuris nori būti laimingas, turi apsvarstyti šiuos tris dalykus: pirmiausia, kokios yra prigimtinės dalykų savybės; antra, kokiu būdu mes turime į juos žvelgti; trečia - kokia nauda bus tiems, kurie tinkamai žvelgia. 

Dalykai iš prigimties, jis sako, yra vienodai beskirčiai (adiaphora), nepastovūs (astathmēta) ir neapibrėžti (anepikrita) ir nei mūsų juslės, nei nuomonės nėra nei teisingos, nei klaidingos. Todėl mes neturime jomis pasitikėti ir būti be nuomonių (adoxastous), be polinkio (aklineis) spręsti, nesvyruodami (akradantous) sakyti apie kiekvieną dalyką kad jis nėra daugiau nei yra, arba kad vienodai yra ir nėra, arba kad nei yra, nei nėra. Tie, kas tinkamai žvelgia, bus nebylūs (aphasia), turės ramybę (ataraxia). [...] Kadangi visi daiktai bereikšmiai, mes neturime prie jų prisirišti... “

(Euzebijus Cezarietis, Pasiruošimas Evangelijai, XIV, 18)

Įdomu pirmiausia tai, kad visi apibūdinimai parašyti su alpha privativum dalele, reiškiančia stygių, nebuvimą (liet. atitiktų priešdėlius be-, ne-): 

adiaphora, astathmēta, anepikrita, adoxastous, aklineisakradantousaphasia, ataraxia. 

Dominuoja negatyvi kalba, būdinga budizmui.

Antra, kaip pastebi Christopheris I. Beckwithas, trys Euzebijaus cituojamame tekste minimi dalykų prigimties bruožai - adiaphora, astathmēta ir anepikrita - primena budistų tris būties požymius (trilakšaną): nepastovumą (aniccā), be-esmiškumą (anattā) ir kentėjimą (duḥkha). 

Adiaphora - anattā (sankr. anātman)

Pironizme. Pirmiausia derėtų paaiškinti, kad Aristotelio mokyme daiktai turi skirtumus (diaphora). Kiekvieną daiktą galima apibrėžti per definiendumą (žodis ar žodžių grupė) ir definiensą, daiktą apibrėžiančią savybę. Pvz. „šuo - šuninių šeimos naminis gyvūnas“, pavadinimas yra definiendumas, likęs tekstas - definiensas. Tai, kas definiense atskiria dalyką nuo rūšies (eidos) yra skirtumas (diaphora). Pateiktame apibrėžime šuniniai gyvūnai - rūšis (eidos), naminis - diaphora, išskiriantis bruožas. Tai turi ontologines implikacijas, apibūdina realiai egzistuojančius daiktus. 

Pironas neigia skirčių egzistavimą (adiaphora). Daiktai negali būti griežtai atskirti, taigi, jie yra be-esmiai.

Budizme. Pirmiausia, anātman reiškia nesybę, beasmeniškumą - kad siela, esmė ar esybė neegzistuoja kaip substancija. Mahajanoje šis požymis taikomas visiems esiniams ir visai esybei. Kitaip tariant, visi daiktai yra be-esmiai. (Rytų išminties enciklopedija, 25 p.)

Astathmēta - duḥkha

Pironizme. Nepastovumas, taip pat - neišmatuojamumas. Ko gero, šis terminas reiškia, kas viskas pastoviai keičiasi, nieko nėra pastovaus.

Budizme. Dukha reiškia kančią (kas arčiau graikų pathos) ir, būties kontekste - visko nyksmą (RIE, 124 p.). 

Anepikrita - aniccā

Pironizme. Anepikrita žymi daiktų neapibrėžtumą, mūsų negalėjimą apie juos apibrėžtai spręsti.

Budizme. Aniccā arba sanskr. anitya reiškia daiktų netvarumą - kas atsiranda, tas gyvuoja ir sunyksta. Iš to kyla kentėjimas (duḥkha) ir be-esmiškumas (anattā) (RIE, 26-27 p.).

Ši paralelė nėra ideali, tačiau nėra ir bereikšmė. Juk panašu, kad budizmo-pironizmo santykis nebuvo vienpusiškas. Pironizmo įtaką galima aptikti vėlesnio indų mahajanos budizmo filosofo - Nāgārjunos - raštuose. Pats Nāgārjuna teigė, kad naudojosi žmonėms nepasiekiamomis knygomis, kurias jam parodė mitinės pusiau moterys, pusiau gyvatės - nagos, tačiau filosofijos istoriko žvilgsnis aptinka, kad nagų knygos labai jau panašios į Pirono ir jo sekėjų. 

Taigi, pironizmas yra indiškos ir graikiškos filosofijų sąveikos pavyzdys. Jokiu būdu ši sąveika nepaneigia fakto, kad daugelyje kitų filosofijos mokyklų tokios aiškios sąsajos su Indija nėra pastebimos, taigi, Indijos-Graikijos filosofų bendravimo nereikėtų pervertinti. 

Derėtų dar pastebėti, kad apskritai filosofija nėra vienintelė sritis, kur įvyko intelektualiniai mainai. Gerokai labiau ištirta sritis - graikų astronomijos ir astrologijos recepcija Indijoje. Indai perėmė netgi zodiako ženklų sistemą. Taigi, tam tikri intelektualiniai kontaktai iš tiesų egzistavo. 

Aleksandrijos mokykla ir Indija

Prekyba su Indija vyko per Egiptą. Kadangi dar nebuvo Sueco kanalo, laivai iš Indijos plaukė per vandenyną ir per Raudonąją jūrą prie Afrikos krantų, kur prekės buvo pergabenamos sausuma iki Nilo upės, o Nilu - į Aleksandriją, iš kur buvo pasiekiama visą Viduržemio jūra. Ši prekyba, pradedant imperatoriaus Augusto laikais, pasak Luko Evangelijos, valdžiusio Jėzaus gimimo metu, buvo pastovi. Taigi, Aleksandriečiams nebuvo sudėtinga nukeliauti į Indiją, ir atvirkščiai.

Apie legendinį Aleksandrijos katechetinės mokyklos įkūrėją Panteną pasakojama, kad jis buvęs Indijoje. Alainas Le Boulluecas neabejoja to galimybe būtent dėl to, kad tokia kelionė nebebuvo sudėtinga. Tai paaiškina, kodėl jo įpėdiniai turėjo žinių apie hinduizmą ir budizmą.

Klemensas Aleksandrietis savo „Kilimuose“ („Stromatuose“) rašo:

„Indijoje filosofija užsiima gimnosofistai. [...] Gimnosofistų esama dviejų rūšių - vieni vadinami šramanais (Σαρμάναι), kiti - brahmanais. Kai kurie iš šramanų gyvena miškuose; jie negyvena miestuose, neturi pastogės, rengiasi medžių žievėmis, maitinasi riešutais i vaisiais, vandenį geria iš rieškučių. Jie nesituokia, neturi vaikų, panašiai, kaip mūsų enkratikai. Iš indų kai kurie seka Budos įsakymais, kurį dėl jo ypatingos dorybės gerbia kaip dievą.“ - Klemensas Aleksandrietis, Stromatai, I knyga, XV skyrius

Klemensas ne tik mini Budą, bet ir skiria vedišką (brahmanišką) tradiciją nuo šramaniškos (śramaṇa), t.y. džainizmo, budizmo ir kt. nevediškų judėjimų. Tokios nuansuotos žinios apie indų tradiciją galėjo atsirasti tik dėka aleksandrietiško sąlyčio su ja. 

Klemensas lygina šramaniškuosius vienuolius su Artimųjų Rytų enkratikais, „susilaikėliais“. Šiam judėjimui priklausė, ir, pavyzdžiui, Tacijanas Siras. Siriškoji krikščionybė plito šilko keliu, o VIII a. nestoriškoji Xi'an stela Kinijoje liudija, kad galop pasiekė net ir Kiniją. Asketinė siriškosios krikščionybės terpė buvo puiki dirva sinkrazei su budistinėmis doktrinomis, ką liudija VII a. Jingjiao nestorietiškos „Jėzaus sutros“, jungiančios abiejų religijų ir filosofijų elementus. 

Panašu, kad budizmo įtaka galėjo patirti ir Egipto asketai „terapeutai“, kurios mini Filonas Aleksandrietis. Kai kurie mokslininkai svarsto, kad terapeutai apskritai galėję praktikuoti budizmą, nors ši nuomonė lieka būdinga akademinei mažumai. 

Žinios apie Indiją Bizantijoje

Po Klemenso tiesioginių Indijos filosofų minėjimų Bažnyčios Tėvų raštuose ne tiek ir daug, Dvi nedidelės išimtys - paminėjimas apie asmenį, kuris po kelionės į Indiją save vadini „Buda“ VI-oje šv. Kirilo Jeruzaliečio katechezėje ir paminėjimas apie Budos gimimą iš mergelės šv. Jeronimo raštuose. Realiausia atsekama įtaka, kurią hipotetiškai Indijos filosofija galėjo turėti Bizantijos Bažnyčios Tėvams - per Aleksandrijos mokyklos palikimą ir Sirijos Tėvų raštus. Pavyzdžiui, Bizantijoje, nepaisant to, kad buvo nestorijonų Bažnyčios vyskupas, buvo labai populiarus šv. Izaokas Siras (613-700). Kadangi siriškoji krikščionybė kontaktavo su budizmu ir kitais Rytų mokymais, galėtų būti atlikti tyrimai apie tų mokymų įtaką šv. Izaokui Sirui (šiuo metu, panašu, tokių tyrimų nėra; jie reikalauja labai specifinių senosios sirų ir sanskrito bei senovės kinų kalbos žinių). 

Visgi, Bizantija, skirtingai nei buvusi Vakarų Roma, ryšio su Indija neprarado. Pavyzdžiui, ją VI a. savo žodyne aprašo Steponas Bizantietis. Apie ryšį taip pat liudija legenda apie Barlaamą ir Juozapatą, tradiciškai priskiriama sirui šv. Jonui Damaskiečiui, bet greičiau iš nežinomo šaltinio į graikų kalbą iš gruzinų išversta Eutemijaus Atoniečio XI a. 

Legenda pasakoja apie indų karalaitį Juozapatą, sosto įpėdinį, kurio tėvui karaliui Abeneriui žyniai išpranašavo, kad sūnus taps krikščionimi. Tėvais visaip saugojo sūnų nuo išorinio pasaulio, tačiau vieną dieną jis sutiko asketą Barlaamą, atsivertė ir tapo krikščionimi. 

Tiems, kas pažįsta budizmą, šiame pasakojime lengvai atpažįstama Sidhartos Gautamos-Budos gyvenimo istorija. Taigi, legenda yra dar vienas, krikščioniškas kultūrų kontakto paminklas.

Apibendrinimas

Kultūriniai indų ir graikų mainai, kurie būtų aktualūs Bažnyčios Tėvų raštų analizei, yra riboti, bet, visgi, jie egzistavo, ypač Aleksandrijoje. Įtaka taipogi nebuvo vienpusė, ką rodo Pirono ir Nāgārjunos pavyzdys. Teoriškai ateityje galime sužinoti daugiau apie kultūrinius apsikeitimus, ypač bevystant Sirijos Tėvų studijoms.


Taip pat žr.: Rytų filosofijos ir krikščioniškos filosofijos laiko juostaKą krikščionybė moko apie karmą ir reinkarnaciją?


Parama

Mūsų projektą galite paremti:

Contribee PayPal

Populiarūs įrašai