Ortodoksų asirietiškoji misija

 

Vysk. Jona (Mar Yonan bar Kaša Marogul)

Viena iš seniausiųjų schizmų krikščionijoje - nestoriškasis Asirijos Rytų Bažnyčios konfliktas. Asirijos Rytų Bažnyčia nepripažįsta Efezo Visuotinio susirinkimo (431 m.) ir laikosi Nestorijaus mokymo. Apie šią bendruomenę ir schizmą esu rašęs anksčiau. Įdomus, mano dar neaprašytas istorijos puslapis - Rusijos Ortodoksų Bažnyčios misija Asirijoje.

Asirai - aramėjų kalba (ta kalba kalbėjo ir Jėzaus laikų žydai) kalbanti krikščionių bendruomenė, kilusi iš istorinės Asirijos, Mesopotamijos ir aplinkinių žemių. Save vadindami „asirais“ jie atskiria save nuo sirų, kurie kalba kita aramėjų kalbos tarme ir priklauso kitai krikščionių konfesijai (miafizitams). Asirai gyveno regiono Rytuose, sirai - Vakaruose.

Istorinė situacija

Artimieji Rytai XX a. pr. Centre - Persija

XIX a. pasaulis buvo padalytas tarpusavyje konkuruojančių imperijų. Šiandieninės Gruzijos (Sakartvelo), Azerbaidžano, Kazachstano, Uzbekistano teritorijos priklausė Rusijos imperijai, todėl pietuose ji ribojosi su Persijos (Irano) imperija. Pati šiitiška Persijos imperija Vakaruose ribojosi su sunitiška Osmanų imperija, Rytuose - su krikščionių britų valdoma Indija (Britanijos imperija) ir sunitiškais Afganistano emyratais, šiaurėje - su krikščioniška ortodoksiška Rusijos imperija. Tai lėmė, kad Persijoje veikė visų trijų didžiausių to meto krikščionių atšakų - ortodoksų, katalikų ir anglikonų - misijos. Neatsiliko ir skirtingos Amerikos protestantų denominacijos.

XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Persijos šiaurės-vakaruose, Urmijos mieste (netoli Kaspijos jūros) nemažai Asirijos Rytų Bažnyčios tikinčiųjų ėmė simpatizuoti idėjai prisijungti prie Ortodoksų Bažnyčios. Regiono vyskupas Jona (Mar Yonan) kreipėsi į Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Švenčiausiąjį Sinodą su prašymu priimti jį ir 30 tūkst. tikinčiųjų prie Ortodoksų Bažnyčios.

Misijos įsteigimas

1898 m. Sankt Peterburge. Centre, apatinėje eilėje - vysk. Jona. Jam iš kairės, vilkintis juodai - archimandritas Elijas.


1898 m. jis su delegacija nuvyko į tuometinę Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą, kur per tikėjimo išpažinimo aktą, pripažįstant dvasininkų turimą kunigystės sakramentą, delegacija buvo priimta į Ortodoksų Bažnyčią. Prisijungimo aktą, kurį pasirašė delegacija, aramėjų kalba surašė žymus rusų akademikas Vasilijus Bolotovas. Po prisijungimo visi dvasininkai kartu su Švč. Sinodo nariais tarnavo iškilmingą Dieviškąją Liturgiją.

Tam, kad padėtų prijungti tikinčiuosius, likusius Persijoje, bei padėtų toliau skleisti ortodoksų tikėjimą, įsteigiama misija (rus. Урмийская духовная миссия, angl. Orthodox Mission in Urmia). Paramos misijai buvo siekiama leidžiant laikraštį rusų ir aramėjų kalbomis „Ortodoksiškoji Urmija“ (aram. Urmia Orthodokseta).

Misijai sėkmingai augant, 1904 m. prie Ortodoksų Bažnyčios prijungtasis pirmojo vizito metu archimandritas Elijas Abrahamas įšventinamas vysk. Jonos augziliaru (aramėjų kalba jį vadina Abun Mar Eliyah). Tuo metu Urmijos vyskupija jau skaičiuoja 2 vyskupus, 60 kunigų ir diakonų, 40 bažnyčių, 60 mokyklų.

1910 m. Velykų savaitę, sulaukęs gilios senatvės, miršta pirmasis Urmijos ortodoksų vyskupas Jona. Jį iškilmingai išlydi visa dvasininkija su minia tikinčiųjų. Vysk. Elijas tampa vyskupijos ordinaru.

1917 m. Rusijoje įvykus Spalio revoliucijai, bolševikai užėmė valdžią ir pradėjo valstybinio ateizmo politiką. Asirai ortodoksai praranda ryšį su bažnytine valdžia Rusijoje, laikinai nebeveikia Urmijos misija. Urmijos vyskupija gyvuoja savarankiškai be kontakto su užsienio ortodoksais.

1918 m. Persijoje prasideda krikščionių persekiojimai bei žudymai, gretimos Osmanų imperijos šiaurėje prasideda krikščionių (graikų, asirų, armėnų) genocidas. 100 tūkst. Urmijos asirų ieškodami saugesnio gyvenimo bėga į pietus. Išgyvenusieji persekiojimus urmiečiai apsistoja britų kontroliuojamame Bagdade, daug kas iš ten bėga į užsienį. Taip per emigrantus užmezgamas ryšys su Rusijos Sinodu išeivijoje - Rusijos Ortodoksų Bažnyčia Užsienyje (angl. ROCOR - Russian Orthodox Church Outside Russia).

Paskutinysis vyskupas

1928 m. miršta ir vyskupas Elijas. Dėl susiklosčiusios sudėtingos padėties tik 1931 m. Belgrade (Jugoslavijoje) Rusijos Ortodoksų Bažnyčios Užsienyje vyskupai naujuoju asirų ortodoksų ganytoju įšventina Joną Gewargizą (Mar Yuhananą), šventimuose dalyvauja išeivijos lyderis metropolitas Antonijus Chrapovickis. Vysk. Jonas priima sprendimą grįžti ir likti Bagdade, kur tebebuvo didelė asirų pabėgėlių bendruomenė ir tarnauja ten iki 1945 m., kai sulaukęs garbingo amžiaus tapo emeritu ir išvyko gyventi į JAV.

Atvykęs gyventi į Čikagą Mar Jonas aptiko ten kelių tūkstančių asirų ortodoksų pabėgėlių bendruomenę, kuriai trūko dvasininkų. Būdamas tautiečiu, natūraliai pradėjo bendrauti su asirais, stichiškai tapo jų ganytoju, nors ir dėl senyvo amžiaus jo tarnystė buvo apribota. Dienas jis pabaigė Naujojo Divejevo vienuolyne prie Niujorko, kur 1960 m. sulaukęs 105-erių užmigo Viešpatyje. Jis buvo paskutinis asirų ortodoksų vyskupas, turėjęs oficialų bažnytinės valdžios leidimą švęsti asirietišką šv. apaštalų Tado ir Marijaus Liturgiją. Šiais laikais asirai tarnauja bizantiškas šv. Jono Auksaburnio/Bazilijaus Didžiojo pamaldas, nors ir naudoja gimtąją aramėjų kalbą.

Apibendrinimas


Šiuo metu bendruomenės narių liudijimais yra maždaug 14 asirų ortodoksų kunigų ir 4 diakonai, apie 30 tūkst. pasauliečių. Kitatikių asirų taip pat ne tiek jau daug pasaulyje - Asirijos Rytų Bažnyčiai priklauso apie 400-500 tūkst., unitiškai Chaldėjų Katalikų Bažnyčiai - apie 600 tūkst. Asirai dėl persekiojimų taip pasklido po pasaulį, kad daugelis jų vietos bendruomenių yra labai mažos, todėl šiandien organizuoti jų pastoraciją tapo sudėtinga. Visgi, net ir internete galima rasti entuziastų grupių, kurios siekia atnaujinti asirų ortodoksų misiją ir jų apaštališką liturgiją.

***

Beje, išgarsėjęs visame pasaulyje kunigas schiarchimandritas Serafimas Bit-Haribi, popiežiui giedojęs Tėve mūsų aramėjų kalba, yra asiras ortodoksas:

Populiarūs įrašai