P. Florenskis apie Eucharistiją

 


„Jūs pamenate, kaip viename iš Jules'o Verne'o (Žiulio Verno) romanų vienas veikėjas, gal net mūsų vaikystės numylėtinis, kapitonas Gateras pasiekė Šiaurės ašigalį ir susijaudinęs atsistojo ties nejudančiu Žemės tašku. „Čia yra žemės ašis!“ - susižavėjęs sušunka jis, pirštu rodydamas į tašką, kuris žvilgsniui nieko nesiskiria nuo visų kitų taškų. Bet, tikrai taip, šis savaime niekuo neypatingas taškas yra Žemės ašigalis, ir kapitono Gatero žodžiai skamba kaip ekstatiškas džiaugsmas. Šie žodžiai ir šis vaizdinys įsirėžė vaiko sąmonėje ir nevalingai vėl pasirodo tarp minčių Liturgijos metu, virš Šventųjų Atnašų. Jūs, žinoma, žinote, kad tarnaujantysis kunigas, kairiąja ranka į dešinę įsidėjęs Šventųjų Atnašų dalelę stovi su Ja, pasilenkęs virš šv. altoriaus ir sako maldą prieš priimdamas Švč. Komuniją, ir, žinoma, mąsto apie įvykio didybę. Unitų tradicijoje, pagal katalikų taisykles, dar ir nurodoma, kad kontempliuodamas Šventąją Dalelę kunigas kurį laiką pamąstytų apie šio Baisiojo Sakramento didybę, apie Dievo gerų darbų begalybę - tokia Atnašų meditacija. Ir štai, stovi pasilenkęs virš Atnašų, o kažkur fone, tarsi akomponimentas, skamba mintis: „Štai tikroji Pasaulio Ašies vieta, Žemės ašigalis“

- kun. Pavelas Florenskis, „Kulto filosofija“, 1918 m.

Populiarūs įrašai