Kodėl cerkvėse prekiaujama?

Tradicinis žvakių stalelis (rus. свечной ящик)

„Įžengęs į šventyklą, Jėzus pradėjo varyti laukan prekiautojus. Jis sakė jiems: „Parašyta: Mano namai turi būti maldos namai, o jūs pavertėte juos plėšikų lindyne“. Ir jis kasdien mokė šventykloje.“ (Lk 19,45-46)

Žinant šią Evangelijos vietą ir užėjus į cerkvę, gali kilti nesusipratimas - jei Kristus išvarė prekybininkus iš Šventyklos, kodėl cerkvėse prekiaujama? Juk užėjus galima įsigyti žvakių, ikonų ir t.t..

Atsakymą į šį klausimą reikėtų pradėti nuo to, kad, pirmiausia, ne visose cerkvėse vyksta tokia prekyba. Tai - daugiausia posovietinis fenomenas, o, tarkim, graikų bažnyčiose dažniausiai rasime tik žvakių stalelį (rus. свечной ящик - nuo kurio ir kilęs prekybos vietos pavadinimas), prie kurio žmogaus gali iš viso nebūti. Tik žvakės, plyšys įmesti pinigus ir daugiau nieko. Todėl toliau rašysiu ne apie visą Ortodoksų Bažnyčią, o tik apie Lietuvą.

Pirmiausia derėtų pabrėžti, kad iš tikrųjų šios „prekybos vietos“ yra skirtos ne realiai prekybai, o aukų rinkimui. Jų parduodamas prekes galima suskirstyti į tas, kurių daugiau niekur neįmanoma gauti (ypač nebuvo įmanoma gauti sovietmečiu), kurių reikia tikinčių religinėms reikmėms - ortodoksų maldynai, smilkalai, aliejai, aliejinės lempelės, mažo tiražo religinės knygos - ir tas, kurios neturi materialinės vertės, nes yra sąmoninga auka (žvakės, maldų už žmonės prašymai rašteliuose). Kilogramą žvakių vaško internete galima įsigyti internetu už 20 eurų, bet čia žmonės tiek gali pasirinkti palikti už keturias dideles žvakes (gali būti ir taip, kas nei žvakių, nei paduodamų maldos raštelių kainų iš viso nėra).

Kodėl mokėti 1 EUR ar pan. už žvakę? Argi ne pigiau nusipirkti prekybos centre? Bet tada tai neturi prasmės, nes žvakė savaime - tai maldos simbolis, tačiau žvakė, įsigyta cerkvėje - tai tiesioginė auka Bažnyčiai. Žvakė neperkama cerkvėje kaip daiktas, o gaunama už auką.

Rusijos imperijos laikais, kaip ir šiandien Graikijoje, Suomijoje ir daugybėje kitų šalių, ortodoksų kunigai buvo išlaikomi iš valstybės biudžeto, iš tikinčiųjų mokamų mokesčių. Į valdžią atėjus komunistams, kunigai atlyginimų neteko. Dešimtinių Ortodoksų Bažnyčia nerinko net ir viduramžiais. Mūsų pamaldose taip pat nevaikštoma su „lėkšte“ ir neprašoma žmonių aukų. Taigi, lieka tik vienas pagrindinis kunigo pragyvenimo šaltinis - aukos, paliekamos žvakių stalelyje.

Kodėl paties žvakių stalelio negalima iškelti iš navos patalpos, į, sakykim, prienavį arba visai atskirą pastatą? Kai kur taip ir yra padaryta, bet daugumoje parapijų tai nepraktiška, nes tuomet tam, kad pati cerkvė būtų atidaryta, tektų budėti antram žmogui. Dabar tai daro vienas žmogus.

Deja, bet Vilniaus senamiestyje negali palikti atidarytos cerkvės nesaugomos. Kuomet buvau studentas ir gyvenau vienuolyne, dirbdamas cerkvėje be priežiūros palikau plaktuką. Ir jį... Pavogė. Kaime, kur visi vienas kitą pažįsta, gal būtų kitaip.

Taigi, dabar palyginkime ką turime cerkvėse, ir kas aprašyta Biblijoje. Cerkvėse už auką parapijai atiduodamos specifinės religinės prekės, tai pagrindinis ir vos ne vienintelis dvasininko pragyvenimo šaltinis. Taipogi dažniausiai klebonai draudžia prekybą pamaldų metu, prekyba dažnai vyksta bendraujant pašnibždomis.

Jeruzalės Šventykloje buvo prekiaujama gyvuliais, kuriuos galima buvo aukoti - nuo karvelių iki ožių. Visus juos prekeiviai turėjo su savimi vietoje. Be to, kadangi piligrimai vyko iš skirtingų kraštų, čia pat buvo valiutų keityklos, galima buvo pasikeisti pinigus. Galbūt buvo prekiaujama ir dar kuo, bet šito triukšmo, kurį kėlė gyvuliai ir pagal Artimųjų Rytų papročius su prekeiviais dėl kainos ir valiutos kurso besiderantys pirkėjai turėjo pakakti, kad susidarytų tikras turgaus įspūdis. O dėl nelogiškai sukeltų kainų (dėl šventos vietos ir pan.) Kristus tikriausiai ir pavadino visa tai „plėšikų lindyne“.

Šiandien laikai pasikeitę ir tikrai teoriškai galima būtų prekybą ikonomis, maldynais ir pan. iškelti į naujai sukurtą ortodoksų prekių parduotuvę, vieną mieste, kuri dirbtų pasaulietiniais principais, o prie žvakių cerkvėje nenurodyti kainų, pašalinti tą prekybą iš cerkvių. Tačiau tai tik svajonė, kuriai trukdo pačių tikinčiųjų sąmoningumo trūkumas. Jeigu tikintieji sąmoningai aukotų parapijos pastatų ir kunigo šeimos išlaikymui, tuomet visos problemos išsispręstų. Dabar man pačiam yra tekę tarnauti krikštuose, po kurių žmonės neaukodavo nė cento, o kunigai, bandę tiesiog palikti žvakes su dėžute be prekeivio, mėnesio gale traukdavo iš dėžutės centus, iš kurių netgi vaškas neatsipirkdavo. Niekas nenori tarsi elgeta prašyti tikinčiųjų pinigų, daugeliui nepatinka kitų šalių paprotys per pamaldas vaikščioti su lėkšte prašant pinigų (lyg nieko svarbesnio pamaldose nebūtų), o valgyti reikia. Todėl lieka tai, kas yra.

Apibendrinant, žvakių stalelyje tikra prekyba, paremta tikrais komerciniais principais, nevyksta - tai yra aukų, iš kurių gyvena dvasininkai, rinkimo vieta. Tai gerokai skiriasi nuo prekybos, kuri vyko Jeruzalės Šventykloje Jėzaus laikais, bet tai nėra kažkokia nepajudinama tradicija, o viso labo susiklosčiusi situacija. Galbūt kažkada, kai nuolatiniai parapijiečiai patys aktyviau dalyvaus parapijų tarybų veikloje, prisidės prie parapijų finansų valdymo bei išlaikymo tiesioginėmis aukomis, tuomet visus prekybą primenančius dalykus pavyks panaikinti ir mūsų kraštuose - juk ji piktina dalį žmonių, o parašyta: „Jei valgis piktina mano brolį, aš nevalgysiu mėsos per amžius, kad nepapiktinčiau savo brolio.“ (1 Kor 8,13)