Kas yra „Tėvų sutarimas“?


Ortodoksų Bažnyčioje teologija - mokymas apie Dievą, krikščionių tikėjimą - gali gimti dviem skirtingais būdais. Vienas būdas - tai tiesioginė Dievo, Šventosios Dvasios patirtis, kuri visko išmoko, ką daugelis Tėvų patyrė. Į tokią patirtį gali atvesti tinkamas dvasinis gyvenimas, kurį lydi dvasios tėvas, arba tinkamos Šventoji Rašto ir Bažnyčios Tėvų raštų studijos, lydimos jas taikančio gyvenimo.

Antrasis teologizavimo šaltinis paminėtas paskutiniajame sakinyje - tai Šventojo Rašto ir Bažnyčios Tėvų studijos, kurių metu pažįstamas Bažnyčios mokymas, keliai pas Dievą. Šiuo antruoju keliu eina akademinė teologija, kurioje remtis galima ne asmenine patirtimi, o tik Šventais Raštu ir Tradicija, kurie pasiekiami kiekvienam. Pradėjus tikėjimo kelią asmuo neišvengiamai turės remtis arba mokytojo, gyvo Šventosios Dvasios indo pamokymais, arba, jei tokio mokytojo nėra - rašytine teologijos tradicija (kurią eiliniams tikintiesiems gali perduoti ir akademiniai teologai ar seminarijas baigę kunigai).

Kodėl rašytas žodis gali mokyti tikėjimo? Ortodoksai tiki, kad Jėzus atsiuntė Bažnyčiai Šventąją Dvasią, kuri gyvena Bažnyčioje, įkvėpė Šventąjį Raštą ir įkvepia visų kartų Bažnyčios Tėvus. Jei Romos katalikai Bažnyčios Tėvais vadina tik senovėje gyvenusius asmenis, ortodoksai taip vadina visų kartų šventuosius, kurie saugojo Bažnyčios mokymą. Jais kalbėjo (ir kalba) Šventoji Dvasia kiekvieno laikotarpio žmonėms.

Tėvų mokymo pažinimui labai svarbi Tėvų sutarimo idėja (lot. consensus patrum). Bažnyčios mokymu laikoma tik tai, dėl ko sutaria visi Tėvai, o ne dėl ko nesutaria. Šią idėją V a. yra suformulavęs šv. Vincentas Lerinietis:

„Reikia rinkti tik tų tėvų posakius, kurie visuotiniame tikėjime ir vienybėje šventai, protingai ir ištvermingai gyvendami, mokydami bei pasilikdami pelnė arba ištikimai mirti Kristuje, arba laimingai būti nužudyti dėl Kristaus. Bet ir jais galima tikėti vien laikantis taisyklės, kad neabejotinai, tikrai ir nepakeičiamai galioja tik tai, ką arba visi, arba daugelis viena ir ta pačia prasme atvirai, dažnai, ištvermingai tvirtino, lyg su kokiu nors mokytojų susirinkimu sutikdami, tai priimdami, to laikydamiesi ir tai perduodami. O ką kuris iš jų, nors šventas ir mokytas, nors išpažinėju ar kankiniu būdamas, manė kitaip nei visi ar net prieš visus, tą reikia kaip savotišką, atskirą ir asmeninę nuomonę atskirti nuo bendros, viešos ir visuotinės nuomonės autoriteto, kad nerizikuotume didžiausiu pavojumi amžinam išganymui ir nepaliktume, pagal bedievišką eretikų bei schizmatikų paprotį, visuotinės dogmos senos tiesos bei nesektume vieno žmogaus naujoviška klaida.“ (Šv. Vincentas Lerinietis, Pirmasis priminimas, XXVIII)

Graikų tradicijoje dar naudojamas terminas phronema, reiškiantis Tėvų mąstymą, sąmonę. Taip pabrėžiama, kad svarbiausia perimti jų mąstymo, buvimo pasaulyje būdą, o ne aklai kopijuoti, kas parašyta. Juk Tėvai buvo priklausomi nuo savo laikmečio, savo meto kultūros, bet visi atspindėjo vieną Kristaus Jėzaus nusistatymą.

Pažvelkime, kur žodis phronema sutinkamas Šventajame Rašte. Laiško Romiečiams aštuntajame skyriuje rašoma:

„Kūno siekimai (phronema tes sarkos) veda į mirtį, o dvasios siekimai (phronema tou pneumatos) – į gyvenimą ir ramybę“ (Rom 8,6)

„Širdžių Tyrėjas žino Dvasios troškimus (phronema tou Pneumatos), kad ji užtaria šventuosius pagal Dievo norą“ (Rom 8,27)

Bet geriausiai phronema samprata atsispindi Fil 2 kenotiniame (nusižeminimo) himne:

„Būkite tokio nusistatymo (phroneite - veiksmažodis tos pačios šaknies kaip phronema) kaip Kristus Jėzus. Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save...“ (Fil 2,5-7)

Taigi, su Tėvų pagalba siekiame suprasti Kristaus nusistatymą, palenkti savo troškimus ir siekius Dievop.  Bažnyčios Tėvai ir buvo tie asmenys, kurie sudėjo 27 knygas į vieną rinkinį, pavadindami „Naujuoju Testamentu“. Todėl jie geriausiai ir padeda jį suprasti.

Tos Tėvų nuomonės, kurias šv. Vincentas vadina „atskiromis, asmeninėmis nuomonėmis“ graikų vadinamos theologoumena. Teologumenai - tai asmeninės Tėvų nuomonės, kurių vienos negalime laikyti teisingesne už kitą. Pavyzdžiui, vieni Tėvai moko, kad žmogus yra kūnas ir siela, kiti - kad kūnas, siela ir dvasia. Abi nuomonės geros, tikintysis pats gali pasirinkti, kuria iš jų sekti.

Galų gale, niekas išskyrus Bažnyčią neklysta. Kai Tėvai skelbia tai, dėl ko sutaria visi Tėvai - jais kalba mistinės Bažnyčios balsas, jie skelbia teisingą mokymą. Kai jie dalijasi privačia, asmenine nuomone, jie gali ir klysti. Kas yra kas, parodo laikas, nes Bažnyčia, Šventosios Dvasios vedama tikinčiųjų bendruomenė, Dievo tauta, recepcijos procese vienus dalykus priima, kitus atmeta. Niekas negali būti dar gyvas paskelbtas šventuoju - bėgant laikui tikinčiųjų bendrija pati pati išryškina ir parodo, kas paskutiniais laikais skelbė tikrą tikėjimą. Kaip rašo Rytų patriarchai savo 1848 m. enciklikoje, tikroji tikėjimo sergėtoja Ortodoksų Bažnyčioje yra Dievo tauta, t.y. visi tikintieji, iš kartos į kartą jį perduodantys. Bažnyčios Tėvai - iškiliausieji jos atstovai, iš kurių kiekvienas gali mokytis tikėjimo.

Populiarūs įrašai