Mistagogija - 14 - Šventojo Rašto aiškinimas Bažnyčioje [audio]



http://video.ortodoksas.lt

Tryliktas Bažnyčios Tėvų skaitymo susitikimas, kuriame dalyvavo ortodoksų, katalikų ir protestantų tikybų žmonės. Seminaras vyko šv. Paraskevės parapijos namuose.

Mistagogija - tai tikėjimo gilinimas, slėpinio pažinimas. Šių susitikimų tikslas - padėti kiekvienam pažinti Dievo Bažnyčios tikėjimą Bažnyčios Tėvų raštų pagrindu. Susitikimai vyksta paskutinį mėnesio antradienį.

Daugiau informacijos - sungaila.gintaras@gmail.com

Pirmieji susitikimai vyko 2015-2016 metais.

Ankstesni susitikimai:  https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h42U8AWY60NpXxsLWn5Udky

Citata, kurios greitai nepavyko rasti:

Rom 12,6:

Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo;  (Č. Kavaliausko vertimas)

Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. Jei kas turi pranašavimą, tepranašauja pagal tikėjimo saiką (K. Burbulio)

habentes autem donationes secundum gratiam quae data est nobis differentes sive prophetiam secundum rationem fidei (Vulgata)

echontes de charismata kata tēn charin tēn dotheisan ēmin diaphora eite prophēteian kata tēn analogian tēs pisteōs (originalas)

Ilgainiui frazė virto į regulą fidei/kanon tes pisteos = Tikėjimo taisyklė.


Komentarai

  1. Bandau save įsivaizduoti kaip šio ekumeninio susitikimo dalyvį, ir tai man labai sunkiai sekasi. Jei sėdėčiau drauge su kitais ir išpažinčiau tam tikrą tikėjimą, konkrečiau, jausčiausi priklausąs TIKRAJAI Bažnyčiai (kam priklausyti NETIKRAI?), niekaip negalėčiau to slėpti ar kalbėtis su kitais taip, tarsi jų tikėjimas būtų lygus manajam, kurį man įliejo Šv. Dvasia. (O gal ne? Kokią turiu teisę abejoti tuo, kas man apreikšta Dievo? Subjektyviai - taip, aš galiu klysti, bet savo poziciją ir darbus tikrinu pagal Kristaus Bažnyčią, jos dogmas, mokymą, nustatytą visiems laikams išpažinimą - Gintarai, gal ne? ). Juo labiau melstis su klaidatikiais - tą juk draudžia Bažnyčios kanonai? Ir kaip Viešpats turėtų išklausyti mūsų bendros maldos ir mus suvienyti? Juk kiekvienas šitą įsivaizduoja vis kitaip?
    Tuomet kokia nauda ir koks tikslas sėdėti su kitais ir nagrinėti Šv. Raštą, jei nėra "vienos minties ir vienos dvasios"? Ar tai nėra Dievo paniekinimas ir savojo tikėjimo išdavystė?
    Gintaras galbūt įsivaizduoja, kad tarp atėjusiųjų gali būti "slaptų" jo Bažnyčios narių, šito dar nesuvokiančių, bet aklom einančių Bažnyčios link. Tai kodėl jis šito nepasako aiškiai?
    Ir kokia nauda iš to susitikimo, jei Ortodoksų Bažnyčia yra nustačiusi visas ŠR reikšmes ir išnagrinėjusi jį visą? Kokia nauda klausytis atskalūniško Origeno supratimo, tuščiai svarstyti jį, užuot ištikimai parodžius pritarimą Bažnyčiai?
    Jau vien pradėjus svarstyti psichologines, sielovadines, teologines ir kitokias pozicijas, bemat iškyla neįveikiamos kliūtys. Jūs jas tiesiog apeinate, ignoruojate ir siekiate to, ko patys iš emės nežinote. Nes tokie susitikimai neduoda nieko, išskyrus abejones, neišvengiamą sinkretizmą, tikėjimo išdavystę.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kad visų konfesijų tikėjimas lygiavertis, taip vadinamos "šakų teorijos" ( https://en.wikipedia.org/wiki/Branch_theory ) nepripažįsta nei katalikai, nei ortodoksai, nei daug protestantų (pavyzdžiui, konservatyvieji liuteronai net ekumeninių konferencijų metu nepriima Komunijos pas liberalus). Istoriškai ekumeninio judėjimo pagrindas yra ne išankstinis tikėjimas "bendru tikėjimu", o dialogas, paremtas įsitikinimu, kad visos konfesijos susiduria su bendromis socialinėmis ir kt. pobūdžio problemomis, į kurias gali duoti bendrą, krikščionišką atsakymą, o tuo pačiu geriau pažinti vienas kitą. Paprastai ekumeninių susitikimų metu būna ir malda, ir Švento Rašto studijų grupės, nepaisant kategoriškos Katalikų Bažnyčios (žr. Dominus Iesus http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/documents/rc_con_cfaith_doc_20000806_dominus-iesus_en.html ) ar Ortodoksų Bažnyčios deklaracijos, kad jie yra tikroji Bažnyčia.

      Ką duoda tokie susitikimai? Visų pirma, padeda atsisakyti melagingų įsitikinimų, stereotipų apie vienas kitą. Atmetus šmeižtą apie vienas kitą, artėjame prie vienybės, nes paaiškėja tikrieji skirtumai. Antra, bendruomeniniai ryšiai tarp skirtingų konfesijų gali padėti kartu vykdyti Kristaus įsakymus liečiančius socialinę/karitatyvinę veiklą. Trečia, jei mokymo pagrindu imamas ne atsitiktinis žmogus, o Bažnyčios Tėvai, tai visi dalyviai gali pasimokyti autentiško Bažnyčios tikėjimo, kuris juos jungia, o ne skiria.

      Jugoslavija puikiai pademostravo, ką mūsų laikais reiškia, kai kiekvienos konfesijos atstovai užrietę nosį tvirtina, kad jie už visus teisingesni ir jiems nėra prasmės net nueiti pabendrauti su kitatikiais. Jie galėjo ramiai nebijoti dėl sinkretizmo ar abejonių galimybės, bet už tai ir vienoj ir kitoj pusėj buvo konclageriai, kuriuose žmonės buvo kalinami konfesniniu principu. Ir tai buvo visai neseniai, Europoje. Visą tai teko girdėti iš pirmų lūpų kongrese Serbijoje, kur dalyvavo ir Serbijos patriarchas.

      Panaikinti
    2. Prieš ekumenizmą tiek daug argumentų, kad mums čia nėra prasmės svaidytis faktais. (Perlenkimų kaip Jugoslavijoje ir pan. buvo visais laikais, ir tai nėra joks įrodymas, kad ekumeninė praktika būtina). Ekumenizmas ne vienija, bet SKALDO tikinčiuosius - skaldo juos į ekumenistus ir neekumenistus. Sakysite, stačiatikybėje dabar nėra antiekumeninio fronto ir liberalų, atsinaujinimo šalininkų, kurie nieko kito nedaro, kaip tik gesina Dvasią Bažnyčioje, plauna tikėjimo pamatus ir niekina Šventųjų Tėvų palikimą? Jūsų tvirtinimas, kad "visi dalyviai gali pasimokyti autentiško Bažnyčios tikėjimo, kuris juos jungia, o ne skiria"nelogiškas, nes kaip pašalinis žmogus, net nepriklausąs Bažnyčiai, gali suvokti tai, kas specifiška, kuo disponuoja TIK bažnyčios Kūnas ir ką sunkiai tesupranta net jos nariai? Juk Bažnyčios Tėvų tekstų supratimas reikalauja atitinkamo asketiško gyvenimo, tam tikro įvado ir praktikos, o ką gali suvokti koks nors baptistas, kuriam visa "religinė" praktika tėra kultūrinio lygio?
      Visi kiti jūsų įrodymai apie ekumenizmo naudą tokie nepagrįsti, kad net nesiimu jų nagrinėti. Jūs pateikite bent vieną aiškų Šv. Rašto pavyzdį, tvirtinantį, kad ekumeniniai ryšiai yra būtini. Arba pavyzdį iš Tradicijos. Atvirkščiai, Tradicija kaip tik nusistačiusi prieš draugystes su klaidatikiais, to įrodinėti nereikia. Tiek to, manau, mums dar bus progų apie tai nuodugniau pakalbėti kitomis aplinkybėmis.
      O dabar aš atidžiau pasižiūrėjau į jūsų veiklą Lietuvoje, ir švelniai kalbant, nustebau. Pro "diskusiją" apie popiežystę, t.p. Ukrainos situacijos aptarimą praėjau tylomis, nes užgniaužė kvapą, kaip galima leistis į kalbas su pagarsėjusiais Lietuvoje krikščionybės ardytojais ir priešais V. Ališausku ir P. Subačiumi? Ališausko pažiūros aptariamos čia: http://www.propatria.lt/2017/02/laisvunas-sopauskas-simuliakrine-arba_20.html, apie Subačių nebeieškosiu, ir taip aišku.
      Pasižiūrėjau į kitus ortodoksų pasažus Lietuvoje, atsiverčiau oficialų saitą ir pasidarė liūdna - ortodoksinė krikščionybė Lietuvoje nyksta, virsta kultūrine organizacija, katalikų modernistų parankine. Ypač nyku žiūrėti į popiežių, bebučiuojantį metropolito kryžių - ar tai nėra Judo bučinys, turint galvoje jo vaivorykštinį kryžių, kurį jis buvo užsikabinęs per Jaunimo dienas Vatikane? Manau, ne vienam toji nuotrauka gali sukelti panašias asociacijas.
      Aš nesakau, kad reikia užsidaryti nuo viso pasaulio ir su niekuo nebendrauti. Palaikyti ryšius reikia, bet drauge nereikia pamiršti savo religinės tapatybės, juo labiau jos nutylėti ar žeminti, sulyginant su klaidatikyste.

      Panaikinti
    3. Šventojo Rasto pavyzdys ekumenizmo būtinybei - palyginimas apie Gerąjį Samarietį. Bažnyčios tėvų pavyzdys - Šv. Jono Auksaburnio kontaktai (Eucharistinis bendravimas ) su gotais arijonais Konstantinopolyje.

      Jūsų teiginys, kad "baptistas negaus naudos" remiasi tuščiomis spekuliacijomis , o ne patirtimi/Tradicija. Žmonės turi labai skirtingą tikejimo patirtį, skirtingai gyvena. Ir Šventoji Dvasia skirtingai veikia. Būna, zmogus dėl sakramentų alkio pazines Bažnyčios Tradicija atsivercia ir prisijungia, jei kalbeti apie radikaliausius protestantus

      Panaikinti
    4. Sveikas, bičiuli, vėl skaitau jūsų komentarą:
      "Šventojo Rasto pavyzdys ekumenizmo būtinybei" - palyginimas [tai yra veikiau pasakojimas] apie Gerąjį Samarietį"?! Bet Bažnyčios mokytojai šį pasakojimą visada aiškino kaip Kristaus pateiktą išganymo modelį - "vienas žmogus" (Lk 30 - 37) - tai Adomas, Jeruzalė - rojus, Jerichas - pasaulis, gerasis samarietis - Kristus ir t.t. Tokį aiškinimą pripažįsta net katalikų tradicija. Žinoma, tam tikra gailestingumo prasme, kaip išganymo skelbimą paklydusiems galima pritaikyti ir šį pasakojimą. Bet jūs neišvengiate prieštaravimų - teigiate, kad ekumeninio judėjimo pagrindas yra ne "ne išankstinis tikėjimas "bendru tikėjimu", o dialogas apie "bendras socialines ir kitokio pobūdžio problemas". Kam tuomet reikalingos Šventojo Rašto studijos, Šventųjų Tėvų mokymai, jei ne bendro tikėjimo paieškoms? Jeigu jūs laikote, kad esate suradęs tikrąjį tikėjimą, kuris gali (ir turi) būti bendras visiems, tai kodėl šito aiškiai ir garsiai nepasakote?
      Dar keletas neišvengiamų jūsų ekumeninės veiklos prieštaravimų. Ką reiškia jūsų pasakymas, kad "Šventoji Dvasia skirtingai veikia"? Šv. Raštas gyvuoja tik Bažnyčioje, ir Šventoji Dvasia veikia tik Bažnyčioje Nejau ji veikia už Bažnyčios ribų, apie ką kalba jūsų minėtoji deklaracija Dominus Iesus? (kalbama apie "dalinę malonę", kurios iš tikrųjų nėra - Dievas malonę arba duoda, arba ne). Baptistas irgi stovi prie Bažnyčios slenksčio, tarpdury - jis malonę, gautą iš Šv. Dvasios, arba priima, arba lieka už ribos. 2 Jn rašoma: "Kas tik peržengia ribą ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo. Kas laikosi mokslo, tas turi ir Tėvą, ir Sūnų (9 eil.)
      Apskritai Bažnyčia įsivėlė į tokią painiavą, kokia vargu ar buvo per visą jos istoriją. Aš nesiimu visko analizuoti ir jūsų varginti, nors kad ir ką - atsakymas yra vis dėlto ekumenizmo nenaudai. Geriausiu atveju jis tegali būti vienakryptis, misijinio pobūdžio. Protestantams - taip, ekumenizmas (kaip, beje, jų pačių inspiruotas), tinka.
      Galima pasiremti Nikolajaus Savčenkos, irgi diakono:), straipsniu - https://rusidea.org/300023. Nors šaltinis gana radikalus, bet jūs galite palyginti patriarcho Kirilo pateiktą sveikinimą PBT įkūrimo 70-mečio proga ir diakono mintis apie dalyvavimo PBT veikloje perspektyvas, apie "Bažnyčių draugystę", apie tai, ką iš tikrųjų duoda priklausymas PBT.
      O dar išsamiau išanalizuoja, iš esmės pateikia visas ekumenines pozicijas kaip bergždžias ir išdavikiškas archimandritas Rafailas (Karelinas) - http://karelin-r.ru/newstrs/61/1.html
      Norėčiau, kad su tais dokumentais susipažintų (bent jau peržvelgtų laiko turėdami) ir kiti jūsų tinklalapio skaitytojai.
      Tiesa, o Jono Auksaburnio kontaktų su eretikais arijonais niekur neradau. Gal galėtumėte pateikti nuorodą?
      T. p. ir pamokslo apie gerąjį samarietį negalėjau pasiklausyti dėl prasto garso.

      Panaikinti
  2. Dėl palyginimo apie Samarietį, alegorinė interpretacija yra ne vienintelė pas Bažnyčios Tevus. Pvz. šv. Kirilas Aleksandrietis:

    Very skilfully therefore does the Saviour of all weave the parable of him who fell into the hands of thieves, saying, that when he was lying half dead, and in the last extremity of evil, a priest passed by, and in like manner a Levite, without feeling towards him any sentiment of humanity, or dropping upon him the oil of compassionate love; but rather, their mind was unsympathizing and cruel towards him. But one of another race, a Samaritan, fulfilled the law of love. Justly therefore He asked, which of these three he thinks was the sufferer's neighbour. And he said, "He that wrought mercy with him." And to this Christ added, "Go you also, and act in like manner." You have seen, O lawyer, and it has been proved by the parable, that it is of no avail whatsoever to any man, to be set up by empty names, and to pride himself upon unmeaning and ridiculous titles, so long as the excellence of deeds does not accompany them. For the dignity of the priesthood is unavailing to its owners, and equally so is the being called learned in the law, to those who are so reputed, unless they |316 excel also in deeds. For lo! a crown of love is being twined for him who loves his neighbour: and he proves to be a Samaritan. Nor is he rejected on this account: for he who was foremost among the disciples, even the blessed Peter, testified, thus writing, "In truth I perceive that God is not a respecter of persons: but in every nation, whosoever fears Him, and works righteousness, is accepted by Him." For Christ, Who loves our virtues, accepts all who are diligent in good pursuits: by Whom and with Whom, to God the Father be praise and dominion with the Holy Ghost, for ever and ever, Amen.

    Dėl šv. Jono Auksaburnio, patristikos
    tyrinėtojams gerai yra žinomi jo kontaktai su gotais, kurių didelė dalis buvo arijonai. Šv. Jonas jiems pastatė bažnyčią, pašventino dvasininkus, įvedė pamaldas gotų kalba. Nors ir lenkė gotus į ortodoksiją, jokių perkrikštijimų ar panašiai nebuvo. Kai kurių mokslininkų nuomone, būtent tai buvo jo tremties priežastimi (nes vėliau tie "skitų tikėjimo barbarai") sukilo prieš miestą

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Dar apie senosios Romos katalikų Bažnyčios antiekumenizmą iš N. Selezniovo knygos „Rytų Bažnyčios istorija. Trumpa istorinė apybraiža“:

      „Mar Javalachi katalikosato pradžioje (1287–1288) Bar Savma, gavęs atitinkamus chano įgaliojimus, iš Magari leidosi į tikrą „ekumeninę“ kelionę po Vakarus, lBet romaje [...]. Aplankęs [Konstantinopolio] imperatorių Androniką II (1282–1328), jis jūrų keliu iškeliavo iš Konstantinopolio į Neapolį, tada – į Romą, kur jį priėmė kardinolai (popiežius Honorijus IV buvo neseniai miręs). Daktaras Wigremas pažymi: „Net hierarcho iš Marso vizitas būtų mažiau neįtikėtinas įvykis!“ Po vizito Romoje Bar Savma apsilankė Paryžiuje, kur susitiko su Pilypu IV Gražiuoju, o 1287 m. aplankė Gaskoniją, kur matėsi su Anglijos karaliumi Eduardu I. Jiedu kalbėjosi apie naują (taip ir neįvykusį) Kryžiaus žygį, Bar Savma atliko apaštalų Tado ir Marijaus liturgiją ir suteikė Komuniją didžiajam Anglijos karaliui. Grįžęs į Romą, susitiko su popiežiumi Mikalojumi IV (1288–1292) ir iš jo rankų Verbų sekmadienį pats priėmė Komuniją. Vėliau ir ten, popiežiui leidus, atliko Tado ir Marijaus liturgiją.“

      Panaikinti
    2. Nemanau, kad tas angliškas tekstas reiškia kokią nors kitokią tradiciją. Jis tiesiog iliustruoja posakį "tikėjimas be darbų yra miręs". "a crown of love is being twined for him who loves his neighbour" - vainikas pinamas tam, kuris myli savo artimą, tačiau meilė nereiškia pasilikti klaidingame tikėjime; jei Kristus priima "uolų geriems darbams žmogų", vadinasi, nepalieka to žmogaus klaidoje.
      O ir kiti jūsų pavyzdžiai veikiau yra išimtys iš taisyklės.
      Žmogui, bėgančiam nuo sekuliarizuotos katalikybės ir besidairančiam "po jūsų kiemą", tikrai nekelia džiaugsmo jūsų bendradarbiavimas liberalioje ir dvasią praradusioje katalikų spaudoje, tarkim, bernardinuose, kuriuose nebesispausdina net tradiciją išpažįstantys katalikai. Ką duoda toks bendradarbiavimas?..
      Arba pradėjus žiūrėti oficialiame ortodoksų saite lyriškus klipo apie dvasinės poezijos festivalį vaizdus, negali nekelti nusistebėjimo panegirika "visų religijų, visų konfesijų bendrai maldai" (!) visatos Kūrėjui. Ko jūs mokote tikinčiuosius? Ieškoti bendrų visų religijų sąsajų ir galop - vienos bendros "tikros" (antikristinės) religijos. Jūs mokote kitus abejingumo Kristaus religijai, vadinasi, ir pačiam Kristui.
      Verčiau stiprinkite savo tikėjimą, ugdykite bendratikius, mokykite kitus ištikimybės ortodoksų tradicijai, o ne abejones keliančio bendravimo . Šitoks bendradarbiavimas atskiedžia tikėjimą, silpnina jį ir atima drąsą.
      Jūs labai darbštus, Gintarai, tačiau nereikia bijoti. Kaip sakoma, jei Dievas su jumis, tai kas prieš jus?

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai