Mistagogija - 13 - Šventojo Rašto aiškinimas Bažnyčioje [audio]



http://video.ortodoksas.lt

Tryliktas Bažnyčios Tėvų skaitymo susitikimas, kuriame dalyvavo ortodoksų, katalikų ir protestantų tikybų žmonės. Seminaras vyko šv. Paraskevės parapijos namuose.

Mistagogija - tai tikėjimo gilinimas, slėpinio pažinimas. Šių susitikimų tikslas - padėti kiekvienam pažinti Dievo Bažnyčios tikėjimą Bažnyčios Tėvų raštų pagrindu. Susitikimai vyksta paskutinį mėnesio antradienį.

Daugiau informacijos - sungaila.gintaras@gmail.com

Pirmieji susitikimai vyko 2015-2016 metais.

Ankstesni susitikimai:  https://www.youtube.com/playlist?list=PLS4zzw-5Z6h42U8AWY60NpXxsLWn5Udky

Citata, kurios greitai nepavyko rasti:

Rom 12,6:

Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta. Kas turi pranašystės dovaną, tegul ja naudojasi, laikydamasis tikėjimo;  (Č. Kavaliausko vertimas)

Pagal mums suteiktą malonę turime įvairių dovanų. Jei kas turi pranašavimą, tepranašauja pagal tikėjimo saiką (K. Burbulio)

habentes autem donationes secundum gratiam quae data est nobis differentes sive prophetiam secundum rationem fidei (Vulgata)

echontes de charismata kata tēn charin tēn dotheisan ēmin diaphora eite prophēteian kata tēn analogian tēs pisteōs (originalas)

Ilgainiui frazė virto į regulą fidei/kanon tes pisteos = Tikėjimo taisyklė.


Komentarai

  1. Bandau save įsivaizduoti kaip šio ekumeninio susitikimo dalyvį, ir tai man labai sunkiai sekasi. Jei sėdėčiau drauge su kitais ir išpažinčiau tam tikrą tikėjimą, konkrečiau, jausčiausi priklausąs TIKRAJAI Bažnyčiai (kam priklausyti NETIKRAI?), niekaip negalėčiau to slėpti ar kalbėtis su kitais taip, tarsi jų tikėjimas būtų lygus manajam, kurį man įliejo Šv. Dvasia. (O gal ne? Kokią turiu teisę abejoti tuo, kas man apreikšta Dievo? Subjektyviai - taip, aš galiu klysti, bet savo poziciją ir darbus tikrinu pagal Kristaus Bažnyčią, jos dogmas, mokymą, nustatytą visiems laikams išpažinimą - Gintarai, gal ne? ). Juo labiau melstis su klaidatikiais - tą juk draudžia Bažnyčios kanonai? Ir kaip Viešpats turėtų išklausyti mūsų bendros maldos ir mus suvienyti? Juk kiekvienas šitą įsivaizduoja vis kitaip?
    Tuomet kokia nauda ir koks tikslas sėdėti su kitais ir nagrinėti Šv. Raštą, jei nėra "vienos minties ir vienos dvasios"? Ar tai nėra Dievo paniekinimas ir savojo tikėjimo išdavystė?
    Gintaras galbūt įsivaizduoja, kad tarp atėjusiųjų gali būti "slaptų" jo Bažnyčios narių, šito dar nesuvokiančių, bet aklom einančių Bažnyčios link. Tai kodėl jis šito nepasako aiškiai?
    Ir kokia nauda iš to susitikimo, jei Ortodoksų Bažnyčia yra nustačiusi visas ŠR reikšmes ir išnagrinėjusi jį visą? Kokia nauda klausytis atskalūniško Origeno supratimo, tuščiai svarstyti jį, užuot ištikimai parodžius pritarimą Bažnyčiai?
    Jau vien pradėjus svarstyti psichologines, sielovadines, teologines ir kitokias pozicijas, bemat iškyla neįveikiamos kliūtys. Jūs jas tiesiog apeinate, ignoruojate ir siekiate to, ko patys iš emės nežinote. Nes tokie susitikimai neduoda nieko, išskyrus abejones, neišvengiamą sinkretizmą, tikėjimo išdavystę.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Kad visų konfesijų tikėjimas lygiavertis, taip vadinamos "šakų teorijos" ( https://en.wikipedia.org/wiki/Branch_theory ) nepripažįsta nei katalikai, nei ortodoksai, nei daug protestantų (pavyzdžiui, konservatyvieji liuteronai net ekumeninių konferencijų metu nepriima Komunijos pas liberalus). Istoriškai ekumeninio judėjimo pagrindas yra ne išankstinis tikėjimas "bendru tikėjimu", o dialogas, paremtas įsitikinimu, kad visos konfesijos susiduria su bendromis socialinėmis ir kt. pobūdžio problemomis, į kurias gali duoti bendrą, krikščionišką atsakymą, o tuo pačiu geriau pažinti vienas kitą. Paprastai ekumeninių susitikimų metu būna ir malda, ir Švento Rašto studijų grupės, nepaisant kategoriškos Katalikų Bažnyčios (žr. Dominus Iesus http://www.vatican.va/roman_curia/congregations/cfaith/documents/rc_con_cfaith_doc_20000806_dominus-iesus_en.html ) ar Ortodoksų Bažnyčios deklaracijos, kad jie yra tikroji Bažnyčia.

      Ką duoda tokie susitikimai? Visų pirma, padeda atsisakyti melagingų įsitikinimų, stereotipų apie vienas kitą. Atmetus šmeižtą apie vienas kitą, artėjame prie vienybės, nes paaiškėja tikrieji skirtumai. Antra, bendruomeniniai ryšiai tarp skirtingų konfesijų gali padėti kartu vykdyti Kristaus įsakymus liečiančius socialinę/karitatyvinę veiklą. Trečia, jei mokymo pagrindu imamas ne atsitiktinis žmogus, o Bažnyčios Tėvai, tai visi dalyviai gali pasimokyti autentiško Bažnyčios tikėjimo, kuris juos jungia, o ne skiria.

      Jugoslavija puikiai pademostravo, ką mūsų laikais reiškia, kai kiekvienos konfesijos atstovai užrietę nosį tvirtina, kad jie už visus teisingesni ir jiems nėra prasmės net nueiti pabendrauti su kitatikiais. Jie galėjo ramiai nebijoti dėl sinkretizmo ar abejonių galimybės, bet už tai ir vienoj ir kitoj pusėj buvo konclageriai, kuriuose žmonės buvo kalinami konfesniniu principu. Ir tai buvo visai neseniai, Europoje. Visą tai teko girdėti iš pirmų lūpų kongrese Serbijoje, kur dalyvavo ir Serbijos patriarchas.

      Panaikinti

Rašyti komentarą

Populiarūs įrašai