Kas yra „molebnai“ ir panichidos?

Lietuvoje gyvenantieji turbūt daugybę kartų yra girdėję, kad katalikai už savo artimuosius „užperka“ Mišias. Katalikų kunigai per pamokslą mini Mišių intenciją, t.y. už ką Mišios aukojamos. Mažiau kas iš lietuvių žino, kad ortodoksai dažniausiai arba „paduoda raštelį“ arba užsako molebnus arba panichidas, bet dar mažiau žmonių supranta, kas tai yra. 

Molebnas, arba, jei lietuvintume graikišką pavadinimą, Paraklezė, dažniausiai yra kunigo ir bendruomenės malda už gyvojo tikinčiojo sveikatą. Tiesa, būna ir padėkos, sėkmingų metų prašymo bei kiti molebnai, kuriuose tiesiogiai nesimeldžiama už sveikatą. Visų šių rūšių molebnai gali būti tarnaujami bet kada, kada tik to prašo tikintieji.

Graikiškas pamaldų pavadinimas – Paraklesis („Užtarimas“) liudija, kad šios pamaldos susijusios su ir su besimeldžiančiųjų, ir su šventųjų užtarimo malda. Molebno metu gali būti kreipiamasi ne tik į Dievą, bet ir prašomą, kad mums reikalinga intencija pasimelstų ir Dievo Motina ar kuris nors šventasis.

Panichida – panašios pamaldos, tačiau skirtos melstis ne už gyvuosius, o už mirusiuosius tikinčiuosius. Kaip ir molebnas, jos gali būti tarnaujamos bet kuriuo paros metu. Pavadinimas „panichida“, kas išvertus iš graikų reiškia „visos nakties [pamaldos]“, mena ankstyvosios krikščionybės laikus, kai melstis už mirusiuosius buvo renkamasi naktį, katakombose.

Panichidas įprasta užsakyti 3, 9, 40 dieną po artimo mirties, taip pat minint metines. Jos tarnaujamos ir Bažnyčios numatytomis mirusiųjų minėjimo dienomis, kuriuos rusų tradicija vadina „tėvų šeštadieniais“. Jų metu meldžiamasi ne tik už tėvus, bet už visus tuos, kuriuos minime.

Pagal savo struktūrą ir molebnai, ir panichidos – tai itin sutrumpintos rytmetinės. Vietoje šešiapsalmio jie turi kitą įžanginę psalmę, po jos – giesmė „Dievas yra Viešpats“ arba „aleliuja“ su troparu, turi ir kanoną, t.y. visus būdingus rytmetinei pamaldų elementus. Šios pamaldos – autentiška rytų slavų tradicijos kūryba, jų nerasime kitose Ortodoksų Bažnyčiose.

Graikijoje vietoje Panichidos tarnaujamos „Atminimo pamaldos“ (Akolouthia tes mnemosenes) arba „Trišvento eiga“ (Akolouthia tou Trisagiou). Tiesa, Gavėnios metu gali būti tarnaujama gedulinė rytmetinė – Parastasas, iš kurios galbūt ir atsirado Panichida, kuri tarnaujama ir Rusios tradicijos Bažnyčiose. Bet Parastasas priklauso įprastam liturginių metų ciklui, o ne apeigoms, atliekamoms pagal pageidavimą (rus. treby).

Molebnai ir panichidos mėgstami tikinčiųjų būtent todėl, kad jie trumpi, tikslingi (meldžiamasi už žmones, kurių vardai garsiai skaitomi) ir gali būti tarnaujami bet kuriuo paros metu (iš jų tekstų pašalintos bet kokios užuominos apie paros laiką). Juk Dieviškoji Liturgija gali būti tarnaujama tik iki pietų, o panichida - ir vakare. Tiesa, Liturgija – daug naudingesnis maldos už mirusįjį būdas.

Dieviškoji Liturgija – tai visų paros pamaldų viršūnė. Paros pamaldų ratas prasideda vakarine, o baigiasi Dieviškąją Liturgija. Visos kitos pamaldos turi mus paruošti Dieviškajai Liturgijai, dalyvavimui jos metu vykstančiame Eucharistijos sakramente.

Kai kunigas gauna iš žmonių lapelius, kuriuose surašyti gyvųjų ir mirusiųjų vardai, jis juos mini ruošdamas Liturgijai duoną ir vyną. Išimdamas daleles iš specialių „duonelių“ – prosforų - jis tyliai skaito tikinčiųjų vardus ir dėlioja tas daleles aplink duoną, vadinama Avinėliu – tą duoną, kuri vėliau virs Kristaus Kūnu. Avinėlis, Kristaus simbolis, stovi disko viduryje, o aplink jį rikiuojamos dalelės, simbolizuojančios Dievo Motiną, šventuosius ir tuos tikinčiuosius, kurių vardus skaito kunigas. Visas šis susirinkimas simbolizuoja Bažnyčią.

Po to, kai tikintieji priima Komuniją, kunigas suberia gyvuosius ir mirusiuosius simbolizuojančias daleles į Kristaus Kraują, prašydamas, kad Kristus Savo krauju nuplautu jų nuodėmes. Tokiu būdu minimieji tarsi simboliškai priima Eucharistiją, dalyvauja Kristaus aukoje.

Nėra krikščionio sielai malonesnio minėjimo, nei Liturgijoje. Šis minėjimas ne toks akivaizdus, kaip minėjimas molebne ar Panichidoje, kur vardai skaitomi garsiai, bet jis daug reikšmingesnis sielos išganymui.

Jei grįžtume prie pradinio mūsų palyginimo su katalikų Mišomis, kurios turi intencijas, tai apie ortodoksų Dieviškąją Liturgija galėtume pasakyti arba kad ji intencijos neturi, arba kad intencijų turi be galo daug. Nors egzistuoja gedulinė Liturgija („zaupokojnaja“), visgi, kiekvienoje Liturgijoje, netgi taip vadinamoje gedulinėje, bus meldžiamasi ir už gyvuosius, ir už mirusius, kokie vardai bebūtų pateikti dvasininkui; o kartu ir už visą Bažnyčią. Ortodoksai neturi tradicijos tarnauti Liturgijos tik, tarkime, vieno šeimos nario mirties metinių proga.

Kartais galime sutikti praktiką, kai po Dieviškosios Liturgijos iškart tarnaujamas molebnas arba panichida. Šią praktiką labai kritikuoja ir liturgistai, ir Maskvos bei Visos Rusios patriarchas Kirilas, kuriuo teigimu, neturime pamiršti, kad molebnai ir panichidos – tai rytmetinės. Pagal Tipikono rubrikas, rytmetinės turi būti tarnaujamos prieš, o ne po Liturgijos, be to, pasak patriarcho, tai „menkina Liturgijos vertę [...] lyg po jos būtų kažkas svarbiau“, nes už gyvuosius ir mirusiuosius per Liturgiją jau buvo pasimelsta pačiu geriausiu įmanomu būdu. Visgi, dažnai mūsų klebonai ir vyskupai leidžia tarnauti tokias pamaldas atsižvelgdami į žmones – jiems lengviau suprasti, kad pasimeldė už artimą, jeigu aiškiai girdi jo vardą.

Norėdami, kad kunigas pasimelstų už jūsų artimuosius, galite užpildyti lapelius bet kurioje cerkvėje, taip pat paprašyti budinčiosios, kad būtų užsakyta panichida ar molebnas. Kiekvieno krikščionio sielai yra džiugiu, kai už jį meldžiasi Bažnyčia, kai ji yra maldos bendrystėje su savo bendruomene.

Pirmą kartą publikuotas arkivyskupijos žurnale „Vestnik“ 2018/2 skyrelyje „Mūsų žinia“.