Šv. Charitina Lietuvaitė (spalio 5/18 d.)


Šventoji Charitina (Karitina) buvo kilusi iš kunigaikščių giminės. Manoma, kad ji gimė 1221 m., kuomet kunigaikštis Mindaugas kūrė valstybę vėliau tapusia Didžiąja Lietuvos Kunigaikštyste. Mindaugas stengėsi pajungti sau aplinkines mažesnes kunigaikštystes. Daugelis kunigaikščių nusileido jam, bet ir nemaža dalis nesutiko paklusti Mindaugui. Dėl to antroji XIII a. pusė buvo kruvina Lietuvos ir Gudijos žemėms. Ir daugelis iškilių lietuvių ir gudų palikdavo savo kraštą bei išsikeldavo su visa šeimyna, kariais ir tarnais į Rusią. Taip ir 1265 metais šventasis kunigaikštis Daumantas († 1299) paskubomis pasitraukė iš Lietuvos į Pskovą ir daugelį metų sėkmingai gynė jį priglaudusį miestą.
Šv. Charitina Lietuvaitė

Kai Charitina (jos pagoniškas vardas nėra žinomas) paaugo, maždaug apie 1233 metus ji atvyko į Naugardą ir čia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Mindaugo valia ją supiršo su kunigaikščiu Fiodoru Jaroslavičiumi, kunigaikščio Jaroslavo Vsevolodovičiaus (1190–1246 m.) sūnumi ir tikru šventojo kunigaikščio Aleksandro Neviškio († 1263) broliu. Tačiau kunigaikštis Fiodoras savo vestuvių išvakarėse paslaptingai numirė (birželio 10 d.). Pasak analų „vietoj linksmybės buvo didis verksmas“. Mirtinai nuliūdęs „kunigaikštis Jaroslavas gražino visas dovanas nuotakai ir garbingai išleido pas tėvą“. Tačiau nuotaka pasirinko pasišvęsti vienuoliniam gyvenimui, priėmusi vardą Charitina, Petro ir Pauliaus vienuolyne, Naugarde. Ji nieko daugiau nebeieškojo pasaulyje ir nusprendė paskirti visą savo gyvenimą tarnauti Viešpačiui. Jos vienuolinis vardas Charitina reiškia „mylinti, daranti gailestingumą“ (nuo lotyniško žodžio Caritas) ir atspindi jos dvasinį pašaukimą. Jos pagrindinės savybės – jautrumas kito skausmui, užuojauta ir pagalba vargstantiems; kito bėdos ir sunkumų prisiėmimas sau, kaip savo pačios.

Vienuolyne, jaunoji sesuo Charitina, kaip ir visos seserys atlikinėjo vienuoliškas tarnystes, dvasiškai augo savo susivaldymu ir nuolankumu, pasninku ir malda. Matyt, geri darbai, atsidavimas ir vienuolinės dorybės pasitarnavo tam, kad seserys išrinktų ją vienuolyno vyresniąja, jai buvo suteiktas hegumenės titulas. Iki pat savo mirties šventoji vienuolė buvo nuolankumo, tyrumo ir griežto susilaikymo pavyzdys jai patikėtoms vienuolyno seserims.

Pasak Bažnyčios Tradicijos, šventoji Charitina savo kelią užbaigė 1281 (arba 1287) metų spalio 5 d. (pagal seną stilių, pagal naują stilių tai spalio 18 d.), kuomet minima šventoji kankinė Charitina. Netrukus po jos mirties prasidėjo jos vietinis gerbimas vienuolyne. O vėliau šv. Charitiną pradėta gerbti kaip dangiškąją Naugardo bei Baltarusijos ir Lietuvos žemių globėją. Po jos neirių palaikų atidengimo, buvo sudarytos bažnytinės pamaldos, pradėtos tapyti šventosios ikonos.

Šventoji Charitina yra Lietuvos ir lietuvių tautos globėja.

Troparas
2 tonas 
Nuo pat savo jaunystės Dievą pamilai,/ visa savo širdimi, Charitina šventoji./ Tikėdama atlikai didžius askezės žygdarbius/ vardan Kristaus, Tavo Sužadėtinio./ Naujus namus kitos šalies vienuolyne radai/ iš ten į dangiškąsias buveines mus pakvietei./ Melski Kristų Dievą/ mūsų sieloms išganymo.

Kondakas
4 tonas 
„Palikusi saviškius ir savo Tėvynę,/ į Didįjį Naugardą iškeliavai,/ vienuolės sunkųjį gyvenimą prisiėmei/ kaip angelas žemėje gyvenai/ ir daugybei to krašto moterų kelią į išganymą parodei./ Į Tave kreipdamiesi giedame:/ „Džiūgauki, šventoji mūsų motina Charitina“

Komentarai

Populiarūs įrašai