„Kasdienė duona“ | Lk 6, 24-30

[Viešpats kalbėjo:] ²⁴ „Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą.

²⁵ Vargas jums, kurie dabar sotūs, nes būsite alkani. Vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes jūs liūdėsite ir verksite. ²⁶ Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus“.

²⁷ „Bet jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. ²⁸ Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus. ²⁹ Kas užgauna tave per vieną skruostą, atsuk ir antrąjį; kas atima iš tavęs apsiaustą, negink ir marškinių. ³⁰ Duok kiekvienam, kuris prašo, duok ir nereikalauk atgal iš to, kuris tavo paėmė.

                      Sunkūs šiandien Viešpaties žodžiai. Bet Jis niekada ir nežadėjo lengvo ir saldaus gyvenimo. Ne vieną kartą Evangelijoje Jėzus kalba apie užmokestį. Jis ragina krauti lobį ne šiame pasaulyje, bet Danguje. Nes šio pasaulio turtai yra visiška priešingybė Dangaus karalystės lobiui. Čia kalbame ne tik apie materialines gėrybes, bet ir apie visokeriopą savo ego, savo puikybės, įgeidžių ir aistrų patenkinimą. Čia kalbame apie tuos, kurie persisotinę visko, nepastebi vargšo šalia savęs (o tiksliau nenori pastebėti, o pastebėję iš savo aukštybės dar jį ir paniekina). Mūsų laikais galime kalbėti ir apie tuos turtuolius, kurių turtų kaina yra visos mūsų planetos nuniokojimas. Tai ne tik tas mažas pasaulio galingųjų procentas, bet ir kiekvienas iš mūsų, kuris reikia ar nereikia tenkina besaikį ir beprasmį, dirbtinai sukeltą savo norą vartoti.

                      Kas yra tie besijuokiantys? Ar juokas jau yra blogai? Jokių būdu. Viešpats nekalba apie linksmą juoką, kurį sukelia draugų bendravimas, vaikų klegėjimas ar malonus pajuokavimas, geras anekdotas. Čia turime mąstyti apie juoką, o tiksliau –pajuoką, kuomet pašiepiame vargstantį, ligonį ar „mažiau sėkmingą“ žmogų. Apie juokimąsi iš šventų dalykų. Apie linksmybes, kada reikia verkti dėl savo ir kitų nuodėmės.

                      Ir galiausiai vargas visų giriamiems šio pasaulio dievukams, arba bet kuriam iš mūsų kuomet įsispraudžiame į kitų sugalvotus rėmus ir pritariame net nuodėmei ar neteisybei vardan pagyrimo, o gal ir vardan ramaus gyvenimo. Kuomet tylime kai viešai yra trypiama moralė, priimami gyvybei priešingi įstatymai ir daugelis kitų dalykų. Vargas kuomet esame giriami dėl pataikavimo kitų nuomonei, nors ir skleidžiančiai melą.

                      Ir visa tai vainikuoja Viešpaties kreipimąsi į tuos, kurie klauso, ne tik girdi, bet klauso Dievo žodžio, o tai reiškia ir jį vykdo. Viešpats leidžia suprasti, kad lengva nebus, jei plauksime prieš srovę, būsime nemylimi, negerbiami ir nekenčiami, gal net mušami ar apiplėšiami. Tačiau, nereikia nusiminti, o priimti tai ir laiminti tuos, kurie keikia, bei melstis už tuos kurie niekina. Atiduoti, jei reikia ir savo žemiškąjį turtą, nes jis laikinas. O to kas amžina niekas negali iš mūsų atimti. Ir šis suvokimas tetampa mums varančiąją jėga. Nes mūsų lobis yra Danguje, o „kur tavo lobis ten ir tavo širdis“ (Mt 6,21).   

                     

                         Šiandien dėkosiu Dievui už tai, kad galiu krautis lobį Danguje.

                      Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad nebijočiau būti neturtingasir stovėčiau už tiesą šiame pasaulyje.