„Kasdienė duona“ | Lk 6, 17-23

17 [Jėzus] Nusileidęs su jais [apaštalais] žemyn, apsistojo lygumoje. Ten buvo gausus jo mokinių būrys ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos ir Jeruzalės, iš Tyro ir Sidono pajūrio. 18 Jie susirinko jo pasiklausyti ir pagyti iš savo ligų. Buvo pagydomi netyrųjų dvasių varginamieji. 19 Visa minia stengėsi jį paliesti, nes iš jo ėjo galia ir visus gydė.
20 Tuomet, pakėlęs akis į savo mokinius, Jėzus prabilo:
„Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė.
21 Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti.
Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės.
22 Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. 23 Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams“.


Skaitome vieną iš dažniausiai Liturgijos metu skaitomų tekstų – „Palaiminimus“. Ši Evangelijos ištrauka yra skaitoma visada, kai minime šventąjį vienuolį ar vienuolę, o taip pat per kiekvieną Dieviškąją Liturgija palaiminimai yra giedami prieš mažąjį įžengimą, kuomet į presbiteriją įnešama Evangelijų knyga.

Kodėl šis tekstas toks svarbus? Turbūt dėl to, kad jis savyje talpina didžiulį dvasinį gylį ir turtą. Tai ne tik įvardinimas žmonių, kuriuos Dievas laimina. Visų pirma palaiminti reiškia ypatingai Dievo paliesti, ypatingai globojami. Tai ir padrąsinimas ir pažadas, ir paguoda, ir fakto konstatavimas. Juk Jėzus kreipėsi į savo mokinius susirinkusius anuo metu aplink Jį, bet lygiai taip pat jų asmenyje Jis kreipėsi į kiekvieną žmogų, kuris išgirs Jėzaus žodžius, ir nesvarbu ar stovėdamas Palaiminimų kalno papėdėje prieš du tūkstančius metų, ar stovėdamas bažnyčioje ir žvelgdamas į nešamą Evangelijų knygą šiandien, ar skaitydamas Evangeliją namuose. Jėzus kreipiasi į kiekvieną. Palaiminimai yra ir kvietimas priimti juos iš Dievo. Tai krikščioniško gyvenimo programa. Juk palaiminimų sąlygos, kurias vardina Jėzus yra tiek fizinės, tiek ir dvasinės. Juk visi mes vienu ar kitu metu esame vargdieniai, nes neįmanoma pragyventi gyvenimo be vargo. Yra alkstančių ir neturinčių ko valgyti, bet taip pat yra ir dvasinis alkis, nes kitoje vietoje Viešpats sako, kad „žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mk 4,4), taigi esame palaiminti kuomet alkstame Dievo žodžio. Visi kartais verkiame ar dėl savo skausmų, netekčių, o ypatingai esame palaiminti kai mokame verkti dėl kito skausmo, neteisybės, nuodėmės. Ir galiausiai Viešpats nurodo nebijoti, nesislėpti, o džiaugtis, kuomet esame nekenčiami, atstumiami, niekinami ir atmetami dėl Žmogaus Sūnaus, nes taip darė ir pranašams, taip pasielgė ir su pačiu Jėzumi. Ir šiandien būti krikščionimi yra iššūkis, kai kuriuose pasaulio vietose, tai pavojinga gyvybei, na o mūsų „civilizuotam vakarų pasaulyje“, taip pat ir Lietuvoje krikščionys iš tiesų yra niekinami, dažnai pajuokiami, išstatomi paniekai kaip atsilikę ir besilaikantys kažkokių pasenusių ir atgyvenusių „dogmų“. Viešpats drąsina mus nebijoti, o džiūgauti, nes mūsų laukia gausus atlygis danguje.

Šiandien dėkosiu Jėzui už „Palaiminimus“ ir padrąsinimą Juo sekti.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad neišsigąsčiau sunkumų akivaizdoje būti tikru krikščionimi.

Populiarūs įrašai