Vilniaus kankinių relikvijos

Diakonas Vitalis Dauparas
Straipsnis spausdintas Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupijos žurnale "Vestnik", Nr. 3, 2017

Šventųjų Vilniaus kankinių relikvijų istorija
Liepos 26 dieną Lietuvos ortodoksai švenčia ypatingą šventę, kuri nėra įrašyta į Ortodoksų Bažnyčios liturginį kalendorių, tačiau yra labai svarbi ir reikšminga mūsų arkivyskupijai. Šią vasaros dieną su dėkingumu minime Šventųjų Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus relikvijų sugrąžinimą iš Maskvos į Vilnių 1946 metais. Okupacinės ir priešiškos Bažnyčiai komunistų valdžios laikais, nors ir suminkštėjus valdžios ir Bažnyčios konfliktui, toks šventųjų relikvijų sugrąžinimas jau savaime gali būti laikomas stebuklingu.
Apskritai, šventųjų Vilniaus kankinių relikvijų istorija yra nepaprasta. Lietuviai, kunigaikščio Algirdo dvariškiai, atvirai išpažinę tikėjimą į Kristų ir besilaikantys ortodoksų tikėjimo tradicijų, nukankinti buvo skirtingu metu. Antanas buvo pakartas ant ąžuolo Vilniaus pakraštyje 1317 m. balandžio 14 d. Jonas buvo pasmaugtas ir vėliau pakabintas ant to pačio ąžuolo 1347 m. balandžio 24 d., o Eustachijus, nors jam buvo sutrupintos kojos, stiprinamas Dievo malone, pats sparčiu žingsniu ėjo į kankinystės vietą ir buvo pakartas ant to pačio ąžuolo 1347 m. gruodžio 13 d. Visų trijų šventųjų Kankinių kūnai buvo palaidoti Vilniaus Šv. Mikalojaus cerkvėje. Vėliau toje vietoje, kur augo ąžuolas, ant kurio buvo pakarti šventieji kankiniai, buvo pastatyta Švč. Trejybės cerkvė. Kuomet šventieji kūnai – relikvijos buvo pernešami į naujai pastatytą cerkvę, pastebėta, jog jie yra neirūs ir prie jų vyksta stebuklingi pagijimai. Lietuvių ortodoksų paragintas Maskvos metropolitas šv. Aleksijus kreipėsi į Konstantinopolio patriarchą Filofėjų su prašymu leisti paskelbti Antaną, Joną ir Eustachijų šventaisiais. Ir jau 1364 m. patriarchas atsiuntė kryžių su šventųjų kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus relikvijomis šv. Sergijui Radonežiečiui.
XVII a. Švč. Trejybės cerkvė ir vienuolynas atiteko unitams, jie paslėpė šventųjų kankinių relikvijas. Po pusės amžiaus Rusijos caras Aleksejus užėmė Vilnių, relikvijas surado ir grąžino ortodoksams. Nuo tada relikvijos buvo užmūrytos Šv. Dvasios vienuolyno cerkvėje po presbiterija. Palaipsniui relikvijų palaidojimo vieta grimzdo užmarštin. Ir tik XIX amžiaus pirmojoje pusėje jas vėl atrado. Tuomet įvyko pirmasis oficialiai dokumentuose užfiksuotas pagijimas prie relikvijų. Po presbiterija buvo įrengta kripta, kur ir buvo saugomos relikvijos iki pat 1915 metų.
Šv. Vilniaus kankinių šventė 2017 m. www.orthodoxy.lt
Kai prasidėjo pirmasis pasaulinis karas ir tapo aišku, jog vokiečiai užims Vilnių, Vilniaus ir Lietuvos arkivyskupas, vėliau Maskvos ir Rusijos patriarchas šv. Tichonas pasirūpino išvežti šventąsias relikvijas į Maskvą. Deja po 1917 metų spalio revoliucijos prasidėjo kampanija prieš relikvijas. Mūsų šventųjų relikvijos taip pat pakliuvo į persekiotojų akiratį ir buvo perkeltos į Tautinio komisariato sveikatos apsaugos muziejų. Buvo iškelta baudžiamoji byla, kurioje keletas asmenų buvo teisiami, tarp jų ir patriarchas.
Antrojo pasaulinio karo metais konfliktas tarp valstybės ir Bažnyčios kiek sušvelnėjo. Relikvijos buvo grąžinamos į bažnyčias. Ir patriarcho Aleksijaus rūpesčiu 1946 m. liepos 26 d. šventieji Vilniaus kankiniai buvo sugrąžinti namo – į Vilnių.
Šiandien mes laisvai galime melstis prie šventųjų kankinių relikvijų Šventosios Dvasios vienuolyno sobore, prašyti jų užtarimo, prisiglausti ir pabūti su visų mūsų, Lietuvos ortodoksų, šventaisiais globėjais.

Kodėl relikvijos tokios svarbios ortodoksams?

                      Pats žodis relikvijos kilęs iš lotyniško žodžio reliquiae — liekanos, palaikai. Tai šventųjų palaikai, jų dalys, naudoti daiktai, rūbai ir t.t. Slaviškas žodis Mošči (Мо́щи), o graikiškas ta leipsana (λείψανα) – palaikai, kalbant apie šventuosius turi ta pačią prasmę – tai ir palaikai, ir jų naudoti asmeniniai daiktai, rūbai. Verta pastebėti, jog kalbant apie šventųjų relikvijas derėtų sakyti „šventosios relikvijos“ (Bažnytine slavų kalba: „святые мощи“ arba „честны́е мощи“).
Relikvijos Ortodoksų Bažnyčioje gerbiamos nuo pat Bažnyčios pradžios. To liudijimų randame jau Šventajame Rašte. Štai Apaštalų darbų knyga mums pasakoja apie Apaštalo Pauliaus relikvijas: „Pauliaus rankomis Dievas padarydavo ne bet kokių stebuklų. Žmonės net dėdavo ligoniams jo kūną lietusias skepetėles, prijuostes, ir nuo jų pasitraukdavo ligos, išeidavo piktosios dvasios“ (Apd 19, 11-12). Įdomu pastebėti, kad tuo metu apaštalas dar buvo gyvas. Senajame Testamente taip pat yra pasakojama apie relikvijas ir per jas įvykstančius stebuklus. Štai vienas ryškiausių pavyzdžių aprašytas Karalių knygoje: „(Pranašas) Eliziejus mirė ir buvo palaidotas. Tuo metu moabiečių gaujos užpuldinėdavo kraštą metų pradžioje. Kartą laidojant vieną vyrą, žmonės pastebėjo tokią gaują. Jie įmetė jo kūną į Eliziejaus kapą. Vos tik tas mirusis vyras palietė Eliziejaus kaulus, jis atgijo ir atsistojo ant kojų“ (2 Kar 13, 20-21). Šventųjų relikvijas dažnai supa stebuklingi ženklai: įvairūs išgydymai, demonų išvarymas, net mirusiųjų prikėlimas. Tai svarbus ženklas, bet tikrai ne pagrindinis, sąlygojantis Bažnyčios pagarbą relikvijoms.
Šv. Bazilijus Didysis sako: „Kas prisiliečia prie kankinio kaulų, tas tam tikru būdu priima pašventinimą per malonę, gyvenančią kankinio kūne“. Septintojo Visuotinio susirinkimo darbuose skaitome:  „Mūsų Gelbėtojas Kristus dovanojo mums išgelbėjimo šaltinius, šventųjų palaikus, daugeriopai liejančius malones vertiesiems. Ir tai per Kristų, kuris juose gyvena“. Kaip savo straipsnyje 1848 metais rašė Pavelas Ostrovas: „taigi, mes pamaldžiai gerbiame šventąsias relikvijas 1) kaip labai dorybingų ir pamaldžiai savo gyvenimą užbaigusių žmonių palaikus ir 2) kaip Šventosios Dvasios buveines“. Per Kriškto ir Sutvirtinimo sakramentus visi gauname Šventosios Dvasios dovaną ir visi esame kviečiami tą dovaną savyje puoselėti ir auginti, to meldžiame ir kiekvienos Dieviškosios Liturgijos metu. Šventoji Dvasia yra ta, kuri įgalina mus tapti šventais. Tačiau ne be mūsų pastangų. Šventieji yra tie žmonės, tie mūsų broliai ir seserys, kurie savo gyvenime maksimaliai leido veikti šventajai Dvasiai. Ir Ji apsigyveno juose ir juos pašventino savo buvimu, todėl ir jų kūnai po mirties lieka Šventosios Dvasios buveinėmis.
Kitas svarbus aspektas yra tas, jog Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, o visi mes, pakrikštytieji, esame to Kūno nariai. Kiekviename naryje yra pats Kristus, juk Kūnas yra nedalomas į atskiras dalis, jis yra visuma. Todėl ir šventųjų kūnai yra Kristaus Kūno nariai ir juose yra pats Kristus. Mes, gyvanantys čia žemėje, esame dar kelyje iki visiško susijungimo su Kristumi, o šventųjų sielos jau yra vienybėje su Juo Danguje, jų relikvijos dar yra su mumis ir jos tampa mus jungiančia gija. Turime du būdus vienytis su Kristumi ir tapti Jo Kūno nariais: pirmasis - tai Eucharistija, kai pats Viešpats duoda mums savo Kūną ir Kraują. Kas kartą, kai priimame Šventąją Komuniją, susivienijame Kristaus Kūne su Juo pačiu ir su visa Bažnyčia. Antrasis būdas vienytis su Kristumi yra per tuos, kurie krikštu priėmė Jo Dieviškąją prigimtį ir tapo Jo Kūno nariais. Kuomet prisiliečiame prie tokio nario, liečiamės prie paties Kristaus.
Šv. Vilniaus kankinių sarkofagas Vilniaus Šv. Dvasios vienuolyno sobore. www.orthodoxy.lt
Garbindami šventųjų relikvijas, garbiname ne pačias relikvijas kaip tokias ir net ne šventuosius, bet garbiname patį Kristų, kurio gyvą buvimą galime patirti šventųjų kūnuose. Tai ne mirties garbinimas, bet Prisikėlimo, nes šventųjų kūnai yra pripildyti Kristaus gyvybės ir laukia momento, kada ateis laikas ir jie bus prikelti į amžinąją garbę. Jie tarsi „užprogramuoti“ prisikėlimui. Šventųjų relikvijos yra ženklas bei priminimas mums ir visiems, kad Kristuje nėra mirties, bet yra amžinasis gyvenimas. O tai liudija tie stebuklingi reiškiniai, lydintis šventąsias relikvijas: šventųjų kūnai negenda, nedvokia, prisilietę prie jų ligoniai pasveiksta, aklieji praregi, luošieji ima vaikščioti, mirusieji prikeliami. O didžiausia dovana mums yra tai, kad per šventųjų relikvijas pats Kristus leidžia prisiliesti prie Jo ir patirti Jo malonės veikimą.

Populiarūs įrašai