2017 m. balandžio 5 d., trečiadienis

Prisiminimai apie liberalius protestantus

Kelios mintys iš asmeninio gyvenimo.

Vienas kunigas, jaunystėje gyvenęs vienuolyne, pasakojo tokią istoriją:
Nuvažiavome su vienuoliais į pajūrį. Ėjome link jūros paplūdimiu, kai staiga pasirodė, kad pašonėje deginasi moterys. Jos net nebuvo nuogos. Vienuoliai užsidengė akis ir ėjo baisiausiai susikaustę.
Po daugelio metų buvau Vokietijoje. Nuėjau ten į viešą pirtį. Ten visi buvo nuogi - ir vyrai, ir moterys. Niekas nekreipė į svetimą nuogumą dėmesio. Visiškai. Man kilo klausimas - tai ko verta ta daugiametė anų vienuolių askezė, jei pamatę moterį jie iškart dengiasi akis ir eina kaip nežinia pro ką, o žmonės, kuria galbūt net visai nėra krikščionys, gali šalia apsinuoginusių moterų sėdėti visiškai be aistros?
Galima svarstyti daug - galbūt tie žmonės nusidėjėliai ir dėl nuodėmių gausos atbukę jų jausmai? O, galbūt, tiesiog melaginga askezę apsikrovusieji moteris fetišizuoja, jų bijo, į moters kūną, atskirdami jį nuo asmens, žvelgia tik kaip į aistros objektą? Šv. Morkus Asketas sako, kad kiekvienas žmogus apie kitus sprendžia pagal savo dvasinį gyvenimą - jei patys esame nusidėjėliai, tai iš pavydo įtariame ir žmones, kurių visiškai nepažįstame, kad jie yra nusidėjėliai, o jei būtume šventi, tai tokių negerų minčių neturėtume, visi aplink mums atrodytų šventais, kaip anam kunigui, užėjusiam į pirtį.

Vienas dvasininkas yra sakęs - jei jauti didžiulę aistrą kažkokiai moteriai ir nieko daugiau, pabandyk susipažinti ir pradėti žvelgti kaip į asmenybę, o ne kaip į daiktą, aišku, laikydamasis atsargumo, kad tai nepavirstų santykiais. Nebendraudami su moterimis, o apie jas galvodami tik kaip apie daiktus, iškreipiame savo žvilgsnį ir mintis. 

Aną pasakojimą apie vienuolius ir Vokietiją prisiminiau kai kažkada susipažinau su liberaliais liuteronais iš Vokietijos. Nežinau, kiek jie buvo liberalūs, nesigilinau į jų pažiūras, kad nebūčiau sugundytas jų smerkti. Tarp jų buvo ir šie muzikantai:



Ką labiausiai prisimenu apie šiuos krikščionis? Jie buvo kūrybingi,  visa jų išvaizda, šukuosena, apranga bylojo, kad jie kūrybingi. Jie buvo laimingi, džiaugsmingi, visada su šypsena. Ir be galo laisvi. Ir atrodė, kad pas jos nėra nei vyro, nei moters, kaip rašo Apaštalas Paulius, o visi elgiasi kaip vaikai - labai broliškai ir seseriškai.

Jei esi tradicionalistas, kuris vaikšto apsirengęs vien kaip vyresnio amžiaus žmonės, nekenti šiuolaikinės muzikos, bijai priešingos lyties atstovų, kad nesugundytų, gyveni pagal krūvą taisyklių - tai ko vertas tavo krikščioniškas tikėjimas? Kur tavo laisvė, džiaugsmas Šventojoje Dvasioje? Jėzus sako, kad Jo jungas švelnus, tai kodėl atrodai toks nelaimingas?

Aba Arsenijus moko: Nekurk sau Įstatymo. Norėdami išganymo ne iš Dievo, o iš savęs, norėdami patys save išganyti susikuriame sau dirbtines taisykles, kuriomis laužome save. Dažnai šėtonas jomis pasinaudodamas galutinai sulaužo mus, kad iš viso išeitume iš Bažnyčios neatlaikę savo susikurtų stabų spaudimo ir nustotume ieškoti Tikrojo Dievo.

Tradicija yra mūsų tikėjimo pagrindas, tačiau dažnai mes į ją įdedame daugiau, nei joje yra. Tai, patys norime ir ką patys galvojame melagingai pridengiame Bažnyčios Tradicijos vardu.

Nesakau, kad tai, ko moko anos protestantų Bažnyčios yra teisinga, nesakau, kad tie žmonės visame kame elgiasi teisingai, tačiau iš jų daug ko galime išmokti. 

Nėra didesnės dovanos pradedančiam dvasinę kovą nei beaistriškumas, ir nėra didesnės ramybės pradedančiajam nei ta, kuri kyla iš gebėjimo neteisti aplinkinių.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą