2017 m. balandžio 26 d., trečiadienis

Šv. Petras Mohyla (Movila, Mogila)

Mohyla Petro.jpg
Šv. Petras Mohyla
Šv. Petras Mohila (1596 m- 1646; rumuniškai - Petru Movilă) Abiejų Tautų Respublikos ortodoksų šventasis, Kijevo ir Visos Rusios metropolitas, viena reikšmingiausių asmenybių Ortodoksų Bažnyčios istorijoje. Turėdamas puikų išsilavinimą ir ryžtą stiprinti Bažnyčią persekiojimų laikais, jis ne tik įvykdė būtinas reformas, bet ir sudarė naujus pamaldų tekstus bei sukūrė naujus jų tipus, kurie gyvi Bažnyčioje iki šiol.

MOVILŲ ŠEIMOS PAMALDUMAS

Petru gimė Bresto unijos metu 1596 m. rumunų (Moldovos ir Valachijos kunigaikštysčių) valdovų Movilų (rum. Movilești; rum. Movilă reiškia „kalnas“, tariasi movilė) šeimoje. Movilų didikų giminė kruopščiai laikėsi ortodoksų tikėjimo, tradicinio šiems kraštams.

Movilų dinastijos herbas
Movilos gausiai aukojo Bažnyčiai, dalyvavo ortodoksų brolijose, fundavo vienuolynų ir bažnyčių statybas. Jie itin gerbė rumnunų šventąjį Joną Sučavietį, kurį laikė savo giminės globėju, Moldovoje pastatė jam dedikuota vienuolyną.

Šv. Petro Mohylos senelis Jonas Movila buvo aukščiausias Moldovos kunigaikštystės valdininkas, kuris senatvėje išsižadėjo valdžios bei turtų ir tapo vienuoliu (pasikeitė vardą į „Joanikijas“). Jono sūnus, šv. Petro dėdė Jurgis Movila tapo Moldovos metropolitu. Pačiam šv. Petrui buvo numatyta politinė karjera, nes, iš pradžių, jo dėdė - Jeremijas, o po jo mirties - šv. Petro tėvas (Simeonas) buvo Moldovos vyriausieji etmonai. Jaunasis Petru Movila mokėsi įvairių mokslų ir karinio meno, bet, po tėvo nužudymo, giminėje kilus kovoms dėl Moldovos kunigaikštystės sosto jo šeima pasitraukė į Abiejų Tautų Respubliką. Ten šv. Petras tęsė savo mokslus, netgi dalyvavo kariniuose žygiuose, tačiau kai jam subrendus atsirado galimybė tapti Moldovos valdovu, jis priėmė lemtingą sprendimą likti ATR ir pašvęsti savo gyvenimą Bažnyčiai.

VIENUOLIS PETRAS

Pirmasis šv. Petro kontaktas su ATR ortodoksų inteligentija įvyko dar studijų metais, kuomet Lvove jį mokė ortodoksų brolijai priklausę vienuoliai. Vėliau jis, istorikų nuomone, mokėsi ir Vakarų ar Centrinės Europos universitetuose, todėl brandos laikais be gimtosios rumunų kalbos buvo susipažinęs su lotynų, graikų, lenkų, bažnytine slavų ir senąją rusėnų (dar vadinama sen. ukrainiečių ar baltarusių) kalbomis. Būdamas kilmingas ir norėjęs sieti savo gyvenimą su Bažnyčia jis iškart galėjo pretenduoti į aukštus titulus Bažnyčioje.

Dar pasaulietis šv. Petro Mohyla, kurį dėl panašaus pavardės skambesio (Movilė) „Mohyla“ praminė ukrainiečiai (ukr. mohyla - kapas; rusifikuota pravardės forma - Mogila), buvo išrinktas prestižinio Kijevo Olų vienuolyno vadovu - archimandritu. Pikti liežuviai kalbėjo, kad jaunas, nepatyręs, jis tik todėl ir buvęs išrinktas, kad esąs kilmingas, tačiau netrukus pasirodė, kad šv. Petras į vienuolystę ir savo naująją poziciją žiūri labai rimtai. 

Vaizdo rezultatas pagal užklausą „petro mohyla“
Šv. Petras Mohyla didžiojo archimandrito apdarais.
Dešinėje paveikslėlio pusėje - krentanti karūna,
kurios etmonaitis Petru Movila išsižadėjo vardan vienuolystės
Jaunasis archimandritas ne tik uoliai meldėsi, sekė Šventųjų Tėvų ir patyrusių vienuolių nurodymais, bet ir ėmė reikalauti disciplinos iš vienuolyno vienuolių. Prieš tai pamokęs žodžiu, jis žiauriai bausdavo vienuolius, kurie laužydavo savo įžadus, negyveno bendruomeniškai ar nesilaikė regulos. Šv. Petras sėkmingai griežtino discipliną ir kėlė visuomenės akyse sumenkusį Kijevo olų vienuolyno autoritetą, o jo paties asketinį polėkį demonstravo vėliau išaiškėjęs faktas, kad ant savo kūno jis slapta nuolat nešiojo sunkias grandines.

Kijevo olų vienuolynas XVII a. pradžioje buvo ypatinga vieta. Tai - vienas iš nedaugelio vienuolynų, kuriame, nepaisant valdžios organizuotų persekiojimų, katalikų ir unitų spaudimo, vienuoliai kategoriškai atsisakė prisijungti prie Bresto unijos ir išliko ortodoksais. Pasakojama, kad kai katalikų misionierius Juozapatas Kuncevičius šiame vienuolyne pamaldų metu įkyriai pamokslavo ragindamas vienuolius prisijungti prie unijos, galų gale vienuoliai jį sumušė ir išmetė iš vienuolyno teritorijos, uždraudę sugrįžti. 

Grėsmę vienuolynui kėlė ne tik katalikai, bet ir protestantai. Niekindami ikonas, šventųjų gerbimo tradicija ir kitus ortodoksų papročius, jie leisdavosi į vienuolyno uolas, kur niekindavo šventųjų palaikus, vogdavo relikvijas. Be to, egzistavo ir unijos su protestantais pagunda, nes, pavyzdžiui, netgi tuometinis Konstantinopolio patriarchas Kirilas Loukaris simpatizavo kalvinizmui, su kuriuo susipažino dėstytojaudamas Vilniuje (tuo metu ATR ortodoksai priklausė Konstantinopolio patriarchatui).

Archimandritas Petras nutarė pakelti vienuolyno autoritetą tiek katalikų ir unitų, tiek protestantų bei ir pačių ortodoksų akyse. Jis pavedė vesti specialius sąsiuvinius, kuriuose buvo surašomi visi stebuklai, vykę Kijevo olų vienuolyne. Šitaip Dievo malonės veikimas per ortodoksų šventuosius buvo liudijamas ne tik katalikams (kurie tvirtino, kad ortodoksai netekę Dievo malonės), bet ir protestantams. Be to, būtent šv. Petras ėmė siekti oficialios Kijevo šventųjų kanonizacijos Konstantinopolyje. Oloms sergėti buvo pasamdyti sargai, kurie turėjo apsaugoti relikvijas nuo niekinimo. 

Vienuolyne archimandritas ėmė leisti naujas maldaknyges, įvedė papildomų pamaldų, skirtų Dievo Motinai, tradiciją (kiekvieną trečiadienį buvo skaitomоs Jai skirtos maldos, per Užmigimo šventę vyko didelė pasauliečių procesija į vienuolyną), atnaujino Dievo Motinos Užmigimo bažnyčią. Visa tai konsolidavo tikinčiuosius. 

Dar būdamas archimandritu, šv. Petras priėmė lemtingą sprendimą - visą savo turimą turtą ir privilegijas paaukoti tam, kad įkurtų aukšto lygio mokyklą (kolegiją; akademija ji tapo kiek vėliau) ortodoksams. Jis rašė (vert. į šiuolaik. rusų k.):
«Я, Петр Могила, милостию Божиею архимандрит Киево-Печерский, видя великую потерю для душ от неучености духовенства и необучения юношества, и желая, при благости и помощи Божией, по собственной моей воле, предотвратить столь великую потерю, а также приобрести удалившихся от Православия, основать школу для того, чтобы юношество наставляемо было во всяком благочестии, в добрых нравах и свободных науках; и сие не для какой-либо пользы или славы моей, но во славу и честь Живоначальной, Нераздельной, Святой Троицы, Отца и Сына и Святаго Духа, в пользу и утешение правоверного народа.»
Ši mokykla tapo tokia prestižine, kad dar šv. Petrui esant gyvam katalikas Kasijonas Sakovičius barė unitus tokiais žodžiais: „Kas tos jūsų mokyklos Petro mokyklos Kijeve akivaizdoje?

METROPOLITAS PETRAS
Vaizdo rezultatas pagal užklausą „петро могила“
Šv. Petras Mohyla metropolito apdarais
Šešerius metus prabuvęs Kijevo olų vienuolyno archimandritu (1627–1633), šv. Petras buvo išrinktas Kijevo, Galicijos ir Visos Rusios metropolitu“. Tai buvo kontraversiškas sprendimas, kadangi jis buvo užsienietis, rumunas. Opozicionieriai kaltino jį, esą jis bandas slapta prijungti ortodoksus prie katalikybės, tačiau ilgainiui šios baimės nepasiteisino ir metropolito valdžia buvo įtvirtinta.

Metropolitas Petras Mohyla tęsė savo švietimo politiką ir prie jo epochos reikšmės darbo - Kijevo akademijos įsteigimo - galima pridėti ir šiuos:

* Metropolitas sudarė pirmąjį Visuotinės Bažnyčios pripažintą Ortodoksų Bažnyčios Katekizmą -  „Visuotinės [Katalikiškosios] ir Apaštališkosios Rytų Bažnyčios Ortodoksiškasis Tikėjimo Išpažinimas“. Katekizmo tekstas buvo patvirtintas ATR Bažnyčios metropolito surengtame Kijevo sinode 1640 m., Visuotinė Bažnyčią jį patvirtino panortodoksiniuose sinoduose Jasėje (1643) ir Jeruzalėje (1672). 

1644 m. metropolitas vadovavo sudarant fundamentalų veikalą „Lithos“ (pilnas pavadinimas: „Lithos, arba Akmuo, kurį iš šventosios Rusios Ortodoksų Bažnyčios svaidyklės  sviedė nuolankus tėvas Euzebijus Pijus, kad sutriuškinta būtų tamsioji Kasijono Sakovičiaus "Perspektyva"“). Šis veikalas, kaip liudija jo pavadinimas, buvo atsakymas katalikų apologetui Kasijonui Sakovičiui, kuris parašė didelį veikalą, kaltinusį ortodoksus įvairiais nukrypimais nuo tikrojo tikėjimo. „Lithos“ pateikė labai smulkų atsakymą ir ortodoksų tikybos apologiją. Kadangi katalikai dėl šio veikalo galėjo atnaujinti ortodoksų persekiojimus, jis buvo pasirašytas slapyvardžiu Euzebijus Pijus, išvertus iš graikų kalbos - „Pamaldusis Ganytojas“.

* 1646 m. dviem dalim buvo išleistas šv. Petro Mohylos  „Apeigynas“ (slav. Trebnik). Apeigyne pirmojoje dalyje pateikiami suvienodinti ir ištaisyti pagal graikų leidimus ir senovinius slavų nuorašus Bažnyčios sakramentų, šventųjų apeigų (laidotuvių ir kt.) tekstai, antrojoje dalyje - papildomos apeigos įvairiems poreikiams (namų pašventinimas ir kt.), dalis kurių buvo sudarytos pagal Romos apeigyno pavyzdžius (tokių maldų iki tol ortodoksų pasaulyje nebuvo). 

Metropolitas visos Rusios Bažnyčios lygiu tęsė ir disciplinos griežtinimo politiką, pradėtą vienuolyne. Jo sušauktame Kijevo sinode (1640) buvo sugriežtinti kunigų, vyskupų, abatų rinkimo, šventimų, paskyrimų reikalavimai, įvesti reikalavimai nuodėmklausiams, sugriežtintos bažnytinės bausmės. 

Kiekvienas buvusių ATR ar Rusijos kraštų ortodoksas gali susidurti ir su kitu šv. Petro Mohylos palikimu - Pasijomis. Iki šiol keturis Gavėnios sekmadienių vakarus yra tarnaujamos šio metropolito įvestos ypatingos vakarinės pamaldos su Kristaus Kančios Evangelijų skaitiniais. 


APIBENDRINIMAS

Kritikai dažnai teigia, esą šv. Petro Mohyla buvo latinizuotojas, atseit, jis buvo patyręs didelę katalikybės įtaką ir ją skleidė Ortodoksų Bažnyčioje. Metropolito gerbėjai lygina jį su šv. Bazilijumi Didžiuoju, kurio minėjimo išvakarėse šv. Petras ir mirė. Kaip šv. Bazilijus Didysis IV a. gynė Bažnyčią nuo pagoniškos valdžios ir skatino švietimo sklaidą Bažnyčioje (per pagoniškų mokslo pasiekimų perėmimą), taip šv. Petras Mohyla gynė Bažnyčią nuo agresyvios katalikiškos valdžios ir švietė ortodoksus supažindindamas su naujausiais katalikų mokslo laimėjimais.

Iš tiesų, metropolitas turėjo tokį didelį autoritetą, kad po jo mirties katalikai ėmė kurti legendas, kad jis buvęs slaptas katalikas. Ortodoksų kritikas Kasijonas Sakovičius taip pat gyrė metropolitą, tik apgailestavo, kad šis esąs „schizmatikas“. Be abejonės šv. Petro veiksmai sustiprino pačios Ortodoksų Bažnyčios pozicijas ATR, jo dėka ortodoksija šiame regione po Bresto unijos tapo savarankiška konfesija, su tvirtai apibrėžtais skirtumais (katalikybės, unitų, protestantų atžvilgiu), teisėmis ir privilegijomis. Dar svarbiau, kad jis įvykdė vidinį Bažnyčios atsinaujinimą, kurio vaisiai gyvi iki šiol. 

2017 m. balandžio 14 d., penktadienis

Penki mitai apie įvairias krikščionių konfesijas


Iki XX a. visose katalikų, ortodoksų ir protestantų seminarijose egzistavo disciplina, kuri vadinosi apologetika. Šios disciplinos tikslas buvo pateikti seminaristams argumentus, kodėl kitų krikščionių konfesijų atstovai yra neteisūs. Tarnaudami seminarijos alumnai turėjo kartoti šiuos argumentus tikintiesiems.

Tokioje ideologinėje kovoje gimė daugybė stereotipų. Apologetai žvelgė į kitas konfesijas supaprastintai, schematiškai. Kai kurie šių stereotipų gyvuoja iki šiol. Šio straipsnio tikslas – parodyti jų nepagrįstumą.
[SKAITYTI TOLIAU]

2017 m. balandžio 5 d., trečiadienis

Prisiminimai apie liberalius protestantus

Kelios mintys iš asmeninio gyvenimo.

Vienas kunigas, jaunystėje gyvenęs vienuolyne, pasakojo tokią istoriją:
Nuvažiavome su vienuoliais į pajūrį. Ėjome link jūros paplūdimiu, kai staiga pasirodė, kad pašonėje deginasi moterys. Jos net nebuvo nuogos. Vienuoliai užsidengė akis ir ėjo baisiausiai susikaustę.
Po daugelio metų buvau Vokietijoje. Nuėjau ten į viešą pirtį. Ten visi buvo nuogi - ir vyrai, ir moterys. Niekas nekreipė į svetimą nuogumą dėmesio. Visiškai. Man kilo klausimas - tai ko verta ta daugiametė anų vienuolių askezė, jei pamatę moterį jie iškart dengiasi akis ir eina kaip nežinia pro ką, o žmonės, kuria galbūt net visai nėra krikščionys, gali šalia apsinuoginusių moterų sėdėti visiškai be aistros?
Galima svarstyti daug - galbūt tie žmonės nusidėjėliai ir dėl nuodėmių gausos atbukę jų jausmai? O, galbūt, tiesiog melaginga askezę apsikrovusieji moteris fetišizuoja, jų bijo, į moters kūną, atskirdami jį nuo asmens, žvelgia tik kaip į aistros objektą? Šv. Morkus Asketas sako, kad kiekvienas žmogus apie kitus sprendžia pagal savo dvasinį gyvenimą - jei patys esame nusidėjėliai, tai iš pavydo įtariame ir žmones, kurių visiškai nepažįstame, kad jie yra nusidėjėliai, o jei būtume šventi, tai tokių negerų minčių neturėtume, visi aplink mums atrodytų šventais, kaip anam kunigui, užėjusiam į pirtį.

Vienas dvasininkas yra sakęs - jei jauti didžiulę aistrą kažkokiai moteriai ir nieko daugiau, pabandyk susipažinti ir pradėti žvelgti kaip į asmenybę, o ne kaip į daiktą, aišku, laikydamasis atsargumo, kad tai nepavirstų santykiais. Nebendraudami su moterimis, o apie jas galvodami tik kaip apie daiktus, iškreipiame savo žvilgsnį ir mintis. 

Aną pasakojimą apie vienuolius ir Vokietiją prisiminiau kai kažkada susipažinau su liberaliais liuteronais iš Vokietijos. Nežinau, kiek jie buvo liberalūs, nesigilinau į jų pažiūras, kad nebūčiau sugundytas jų smerkti. Tarp jų buvo ir šie muzikantai:



Ką labiausiai prisimenu apie šiuos krikščionis? Jie buvo kūrybingi,  visa jų išvaizda, šukuosena, apranga bylojo, kad jie kūrybingi. Jie buvo laimingi, džiaugsmingi, visada su šypsena. Ir be galo laisvi. Ir atrodė, kad pas jos nėra nei vyro, nei moters, kaip rašo Apaštalas Paulius, o visi elgiasi kaip vaikai - labai broliškai ir seseriškai.

Jei esi tradicionalistas, kuris vaikšto apsirengęs vien kaip vyresnio amžiaus žmonės, nekenti šiuolaikinės muzikos, bijai priešingos lyties atstovų, kad nesugundytų, gyveni pagal krūvą taisyklių - tai ko vertas tavo krikščioniškas tikėjimas? Kur tavo laisvė, džiaugsmas Šventojoje Dvasioje? Jėzus sako, kad Jo jungas švelnus, tai kodėl atrodai toks nelaimingas?

Aba Arsenijus moko: Nekurk sau Įstatymo. Norėdami išganymo ne iš Dievo, o iš savęs, norėdami patys save išganyti susikuriame sau dirbtines taisykles, kuriomis laužome save. Dažnai šėtonas jomis pasinaudodamas galutinai sulaužo mus, kad iš viso išeitume iš Bažnyčios neatlaikę savo susikurtų stabų spaudimo ir nustotume ieškoti Tikrojo Dievo.

Tradicija yra mūsų tikėjimo pagrindas, tačiau dažnai mes į ją įdedame daugiau, nei joje yra. Tai, patys norime ir ką patys galvojame melagingai pridengiame Bažnyčios Tradicijos vardu.

Nesakau, kad tai, ko moko anos protestantų Bažnyčios yra teisinga, nesakau, kad tie žmonės visame kame elgiasi teisingai, tačiau iš jų daug ko galime išmokti. 

Nėra didesnės dovanos pradedančiam dvasinę kovą nei beaistriškumas, ir nėra didesnės ramybės pradedančiajam nei ta, kuri kyla iš gebėjimo neteisti aplinkinių.

2017 m. balandžio 3 d., pirmadienis

Bohohłasnik (Богогласник)

Lenkijos Ortodoksų Bažnyčios Bohohlasnikas
Bohohlasnikas (ukr. Богогласник) - tai paraliturginių krikščioniškų giesmių rinkinys, t.y. jame surinktos ortodoksų nebažnytinės giesmes, kurios giedamos "laisvalaikiu", ne pamaldų metu. Pirmasis Bohohlasnikas buvo išleistas Počajevo vienuolyne 1790-1791 m., kuomet šis vienuolynas priklausė unijai (buvo graikų apeigų katalikų). Bohohlasnike buvo giesmės ukrainiečių, lenkų, bažnytine slavų ir net lotynų kalbomis. Nuo to laiko buvo išleista daugybė kitų Bohohlasnikų su skirtingu turiniu, XIX a. parašyta daugybė giesmių rusų kalba.

Rinkinys atspindėjo Kijevo metropolijos ortodoksų tradiciją, tarp jų yra ortodoksų šventųjų. pvz. šv. Dimitrijaus Rostoviečio, Šv. Georgijaus Konisiečio sukurtų giesmių, todėl po šių kraštų tikinčiųjų grįžimo į Ortodoksų Bažnyčią tradicija buvo išsaugota ir plėtojama. Vienas iš paraliturginių giesmių tradicijos plėtojimo pavyzdžių - Kryžiaus giesmė.




2017 m. balandžio 1 d., šeštadienis

Gerojo plėšiko slėpinys

Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie prikalė ant kryžiaus Jėzų ir du piktadarius – vieną jam iš dešinės, antrą iš kairės. Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko bloga nėra padaręs.“ Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje.“
- Lk 23, 33. 39–42

Rusiškas kryžius turi aštuonis galus, tris skersinius: vienas simbolizuoja užrašą, prikaltą ant Jėzaus kryžiaus („Jėzus Nazarietis, žydų karalius“; Jn 19, 19), kitas – tą kryžiaus dalį, prie kurios buvo prikaltos rankos, trečias – prie kurios prikaltos kojos. Apatinis skersinis yra pakreiptas įstrižai.

Tradiciškai aiškinama, kad skersinio padėtis primena Jėzaus pokalbį su plėšikais. Iš dešinės buvo nukryžiuotas gerasis plėšikas, atgailavęs prieš mirtį, iš kairės – besityčiojęs. Tarsi svarstyklės skersinis rodo, kad gerasis plėšikas buvo nuteisintas ir išganytas, o kitas piktadarys taip ir liko apsunkęs. Kai kurie sako: „Skersinis rodo trumpiausią kelią tarp rojaus ir pragaro.“

Retai susimąstome apie šio pasakojimo paradoksalumą. Plėšikai, matyt, padarė rimtus nusikaltimus, kad buvo nukryžiuoti. Tačiau gerajam užteko viso labo pripažinti, kad „gavo ko nusipelnęs“, ir paprašyti Jėzaus jį prisiminti savo karalystėje, kad visos jos piktadarybės būtų pamirštos ir jis būtų priimtas į rojų. Šis Jėzaus sprendimas atrodo toks neteisingas, kad kai kurie krikščionys išgalvojo legendą, kaip atseit, kai dar Jėzus buvo kūdikis ir Jo šeima bėgo į Egiptą, šis nusikaltėlis buvęs vienas iš juos užpuolusių plėšikų ir nusprendęs kūdikio pasigailėti. Žinoma, Naujajame Testamente jokių panašių istorijų nerandame.