Numirti sau (apsimarinimas)

   
   Dažnai Gavėnios metu, matyt, tenka išgirsti šią frazę: dabar laikas apmirti kaip grūdui, arba laikas numirti sau, kad duotume vaisių (plg. Jn 12,24) bei supanašėtume su Kristumi, kuris numirė už mus, kad ir mes gyventume su Juo (plg. 1 Tes 5,10). Ir panašiai. Ir iš tiesų visos šios šventraštinės tiesos yra labai svarbios, ne tik Gavėnios metu, bet ir kasdien. Tad ką gi reiškia „numirti sau“?  Štai vienuolių ar dvasininkų ilgi juodi rūbai taip pat simbolizuoja tai, jog žmogus, dėvintis šį rūbą, nepriklauso pasauliui, jis yra jam miręs. Jo net viso kūno nesimato, o tik veidas. Čia kalbu apie ortodoksų dvasininkų dėvimą sutaną, kuri siekia žemę, o rankovės yra gerokai per ilgos ir platėjančios, tad nesimato jo rankų,  jomis jis gali užsidengti ir veidą.  Vienuolis dar dėvi specialų galvos apdangalą – klobuką su nuometu, ir laidojant vienuolį tas nuometas yra uždedamas jam ant veido, tokiu būdu jo visiškai
nebesimato. Nes jis miręs pasauliui. Deja, šiais laikais dvasininkai savo rūbus dažnai dėvi tik „darbo vietoje“ ir tai tampa lyg kokia uniforma atpažinti dvasininką užėjus į bažnyčią, kad žmonės žinotų į ką kreiptis, jei jiems prireiks jo „pasaulgų“. Tai nėra teisingas supratimas, nes parapijiečiai savo dvasininkus pažįsta iš veido, o tarnautojo „uniforma“ sumenkina tiek paties rūbo prasmę, tiek patį dvasininko pašaukimą.

   Tačiau šiandien kalbame ne apie tai. Šiandien kalbame apie mirtį sau. Jau apaštalas Paulius suvokė, jog numirti sau nėra taip paprasta, o fiziškai yra ir nebūtina, todėl jis praplečia šią mintį: „Bet aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“. (Gal 6,14). Numirti pasauliui negana, reikia, kad ir pasaulis mums būtų miręs. Tai kaip niekas kitas gerai suprato vienuoliai atsiskyrėliai. Palikę viską, realiai ir fiziškai – viską, jie išeidavo į dykumą, vėliau į vienuolynus. Šiomis dienomis taip pat galime aptikti tokių vienuolynų, tačiau, deja, vis mažiau. Štai vakarų pasaulyje kadaise klestėję Kartūzų atsiskyrėlių vienuolynai visai sunyko ir kitų vienuolinių bendruomenių, gyvenančių eremitišką gyvenimą, darosi vis mažiau. Sakoma, tokios šiuolaikinio pasaulio tendencijos. Matyt tai tiesa. Seniau užtekdavo išeiti į mišką ir tu jau atsiskyręs nuo pasaulio, o dabar visą pasaulį ir dar daugiau nešiojamės su savimi kišenėje... technologijos mūsų taip lengvai nepaleis ir neleis numirti pasauliui, bent jau kol numirsime fiziškai ir tapsime iš tiesų NIEKAM nebeįdomūs. Nes tapsime negalintys vartoti to, ką siūlo pasaulis. Taigi ir vienuoliai, ir dvasininkai, ir pasauliečiai šiais laikais daug sunkiau atsiskiria nuo pasaulio. Štai ir jūs – jei skaitote šį įrašą, esate susijungęs su pasauliu ir su manimi dėka virtualaus pasaulio, kuris mus visur pasiekia. Ar tai blogai? Žinoma ne. Blogai yra, kad pasidarė beveik nebeįmanoma įgyvendinti Kristaus raginimo numirti sau ir Pauliaus papildymo – kad pasaulis būtų nukryžiuotas man. O kur dar kitos galimybės, ne tik technologinės, kurios mus veja greičiau už laiką?!

   Tai kaip dabar eiliniam nuoširdžiai norinčiam sekti Kristumi ir išsigelbėti žmogui numirti sau ir pasauliui? Juk suprantame, kad tai skirta ne tik vienuoliams. Vienuoliai visais laikais buvo radikalai ir ačiū Dievui, kad jų buvo ir kad vis dar yra. Ir melskimės, kad būtų ir ateityje. Tačiau kaip mums – paprastiems šių dienų žmonėms, vyrams ir moterims, sutuoktiniams, tėvams ir vaikams, dvasininkams ir pasauliečiams numirti pasauliui? Atsakymas paprastas, bet jį įgyvendinti sunku. Visų pirma reikia atsisakyti savo norų vardan kitų. Pradėti nuo paprastų dalykų: pradėjau žiūrėti gerą serialą, o bičiulis kviečia pasivaikščioti, galim gi ir vėliau nueiti? Ne, išjungiu serialą ir pasirenku jo nepasižiūrėti vėliau (nes tokia galimybė bus) vardan artimo. Auka? Taip, pradžiai nedidelė, bet vėliau turi didėti. Šeimoje: grįžus po darbų norisi poilsio ir ramybės, bet visiem šeimos nariams kažko reikia iš manęs. Minutėlei paprašau ramybės, sukalbu „Tėve mūsų“ ir einu atsiliepti į jų poreikius. Sunku? Vieną kartą ne. Kasdien? Visiškas savęs numarinimas dėl kito. Gatvėje: važiuoju automobiliu ir bandau spėti, kol dar neužsidegė raudonas šviesoforo signalas, bet pamatau per perėją pradedantį eiti žmogų. Palauks? Taip, bet aš galiu sustoti ir numirti sau, savo norui, kad jį praleisčiau. O dar dažniausiai būsiu „apipypsėtas“ iš galo.

   Ir taip po truputėlį marinti save sau, savo norams ir poreikiams. Viešpats nesakė: visi būkite vienuoliais ir išeikite į dykumą. Tada ten būtų miestai ir tiek J. Viešpats sakė numirti savo egoizmui, savo nuolatiniam pasitenkinimui, savo malonumų vaikymuisi, savo nuolatiniam smalsumo patenkinimui užmirštant kito poreikį (tai šiais laikais ypač paprasta). Viešpats sakė – atsigręžkite į šalia esantį, numirkite sau, kad gyventumėte dėl jo ir dėl Kristaus, kuris yra kiekviename iš mūsų, nes kartais visi esame mažutėliai, kartais ir mums reikia, kad kažkas dėl mūsų numirtų. Jėzus tai žino ir tai jau padarė. Negana to, ir prisikėlė, kad mes numirę su Juo, su Juo ir prisikeltumėme. Juk savo teisme Jis sakys: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25,40). Ir svarbiausia - niekuomet nenustoti prašyti Dievo pagalbos šiame apsimarinimo darbe.

Populiarūs įrašai