„Dvasinis gydytojas. Šventieji tėvai - pasauliečiams“ Ištraukos I d.
Išleido Išgelbėtojo - Kristaus Atsimainymo Mharo vienuolynas, Poltavos vyskupija,
Ukrainos ortodoksų bažnyčia, 2005 m.
Vertė diak. Vitalis Dauparas 2017 m.
 |
| Išgelbėtojo-Kristaus Atsimainymo Mharo vienuolynas |
Jūsų dėmesiui pateikiamos ištraukos - šimtmečių patirtimi kauptos šventųjų Bažnyčios tėvų citatos apie šeimyninę meilę tarp sutuoktinių, o ypatingai – tėvų meilę vaikams. Citatos apie vaikų auklėjimą, tokios svarbios ir nepraradusios savo aktualumo, ypač šiais laikais, kuomet žmonės mūsų visuomenėje pasimetę vaikų auklėjime ir iš vieno kraštutinumo – žalojančio beprasmio smurto prieš vaikus - pereina prie kito beprasmio ir nevaldomo vaikų apleidimo, vadinamo „liberaliąja padegogika“, besiremenčia vos poros dešimtmečių abejotinų tyrimų ir pasiekimų skandinaviškose (ir kitose nekrikščioniškose (nukrikščionėjusiose)!) šalyse praktika, dažniausiai vedančia į visuomenės moralinį, vertybinį ir gyvenimo prasmės praradimą. Nors dažnai grindžiamą materialiu gerbūviu, apie kurį šiose ištraukose taip pat paskaitysime.
Diak. Vitalis Dauparas
JŪS MYLITE ŽMONĄ (VYRĄ, VAIKĄ) LABIAU UŽ VISKĄ PASAULYJE
Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs. (Mt 10,37)
Žmonos, kokios jos geros ir gražios bebūtų, bet mylėti jas be ribų, iki dievinimo nevalia. Visi mes turime iš visos širdies mylėti tik Vienintelį Viešpatį Dievą, o žmonas arba savo artimuosius mylėti, pagal evangelinį įsakymą, turime kaip save pačius.
Šv. Antonijus Optietis (1795-1865)
Meilė – mums malonės šaltinis, dieviškosios šviesos spindulys, gyvenimo ir džiaugsmo srovė. Tačiau, mylėdami artimą, mes negalime laikyti jo mūsų džiaugsmo pirmapradžiu (šaltiniu). Kūrinys tik atspindi savyje Dievo šlovę, kaip veidrodis – šviesą.
O stiprybės, grožio, meilės ir palaimos šaltinis yra Dievas. Dėl to mūsų širdis gyvena, maitinasi ir jaučia palaimą ne kuo nors kūrinišku, o Dievo galybe ir šlove, persmelkiančia visą kūriniją... Atsiradusi mūsų artimui, kaip Dievo atvaizdui, meilė turi tobulintis (apsivalyti) Dievo pagarba ir baime, tiestis link Jo, mūsų pirmavaizdžio, mūsų gyvenimo ir palaimos šaltinio...
Kunigas vienuolis Petras (Serioginas) (1895-1982)
Tik netvarkingas prisirišimas neleidžia, o ne meilė.
Šv. Ambrozijus Optietis (1812-1891)
PERDĖM RŪPINATĖS ARTIMAISIAIS
Niekuo perdaug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. (Fil 4,6)
Jeigu mes rūpinamės žmona ir vaikais, tai Dievas jau nebegali rūpintis jais. Jei vis dėlto paliksime savo rūpesčius, tai Dievas pasirūpins ir jais, ir mumis.
Šventieji Barsonofijus Didysis ir Jonas (VI a.)
Kokie jautrūs mes bebūtume, tačiau niekada negalime tiek užjausti artimųjų, kaip mūsų Kūrėjas, kuo mes labiau jautrūs kokiam dalykui, tuo aklesni išmanyme apie jį esam... o būtent dėl to, vis labiau reikia save ir savo artimuosius pašvęsti Dangiškojo Tėvo Apvaizdai...
Šv. Levas Optietis (1768-1841)
„Kodėl gi, mama, tu taip stipriai pergyveni dėl manęs?“ Dėl to, širdele, kad mamos silpnas tikėjimas Dievu, kuris uždraudė netvarkingą rūpinimąsį, neatnešantį ir negalintį atnešti jokios naudos, sukeliantį tik neramybę ir pasimetimą, išderinantį kūną ir sielą. Silpnas žmogus nori veikti ir veikti; nori veikti pagal save, nori veikti ir ten, kur jo veiksmai neįmanomi. Visur jis ištiestų savo „tvirtą“ ranką; visur nurodytų veikimo būdą pagal savo „išmintingiausiąjį“ supratimą. Pripažinti Dievą pakankamai galingu ir išmintingu veikėju, ir dėl to visada malda bėgti pas Dievą pagalbos jis nenori.
Šv. Ignatijus (Briančianinovas) (1807-1867)
Jūs patys norite įkurdinti gyvenime vaikus, o Dievui nieko neleidžiate. O iš tiesų viską reikia Dievui atiduoti, nenustojant, žinoma, ir patiems rūpintis, bet perdaug nesuteikiant tam (savo rūpesčiui) per didelės reikšmės. Jeigu Dievas nepalaimins vaikų, tai ką jūs vieni padarysite?.. Ir išeis, kad jūs savo rūpesčiais nieko nepadarysite tvirto, o Dievas nesiims daryti dėl jų už jus. Vietoje gero išeis bloga.
Šventasis Teofanas, Vyšos atsiskyrėlis (1815-1894)
KOKIA TURĖTŲ BŪTI TĖVŲ MEILĖ?
Kas gailisi rykštės, nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, rykšte pataiso. (Pat 13,25)
Nesirūpina vaikais, jeigu trokšta vien juos linksminti ir linksmintis jais, o ypač tuomet, kai ateina laikas labiau juos mokyti, negu linksminti... Išmintinga ir gelbstinti yra tokia tėvų meilė, kuri suvaržydama pati save, kiek prilaiko meilumą vaikams, kiek susilaiko nuo jų pamaloninimo, kad pasaugotų tai paskatinimui ir apdovanojimui už jų paklusnumą ir sėkmę besimokant naudingų dalykų.
Nesirūpina vaikais ir tie, kas moko juos labiau malonių dalykų, negu naudingų...
Nesirūpina vaikais, jeigu labiau moko juos naudingo laikinajam gyvenimui, negu to, kas gelbsti nemirtingą sielą...
Šv. Filaretas, Maskvos metropolitas (1783-1867)
Kartą aš grįžau po vasaros atostogų namo; tėvas pasitiko mane su kažkokio nerimo išraiška veide. „Kas tau?“ – paklausiau aš. „O aš vis bijojau, kol tavęs nebuvo, kad su tavimi kas negero atsitiks“. Aš nusišypsojau: „Nejau tu bijojai, kad aš susilaužysiu koją, ar nusisuksiu sprandą?“ – „Ne, - atsakė jis man tyliai, ramiai, su meile, bet negailestingai, - tai būtų buvę ne taip svarbu; aš bijojau, kad tik tu neprarastum sielos vienovės“... Ir jis pridėjo: „Atmink visam gyvenimui: gyveni tu ar negyveni – nesvarbu, ne tik kitiems, bet turi būti nesvarbu ir tau; vienintelis svarbus dalykas – tai, dėl ko tu gyveni ir dėl ko tu pasiruošęs numirti“...
Surožo metropolitas Antonijus (1914-2003)
Vaikų auklėjimui labai padeda, kada tėvai laiko save atsakingais už visus vaikų prasižengimus, nes atpažįsta savo pačių gyvenimą ne tokiu, koks jis turėtų būti šalia Kristaus, ir būtent dėl to, jų manymu, vaikai ir elgiasi negerai. Kuomet tėvai nusižemina ir nuoširdžiai gailisi, tada sujuda ir Visagalis Kristus ir meta nuolankiems tėvams „gelbėjimosi ratą“...
Senuolis Paisijus Atonietis (1924-1994)
KOKS AUKLĖJIMO TIKSLAS?
Juk aš išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga, idant VIEŠPATS galėtų įvykdyti Abraomui, ką jis yra jam pažadėjęs. (Pr 18,19)
Reikia sujungti vaikus su Dievu ir ugdyti juose supratimą, kad būtina daryti gera.
Jeigu žmogus gavo dvasinę pagalbą vaikystėje, tai vis atsipeikės net ir nuklydęs nuo kelio. Jeigu medis persunktas linų sėmenų aliejumi, jis nepūna. Jeigu truputėlį „persunkti“ vaikus pamaldumu, Dievo baime, tai šitai padės jiems visą gyvenimą.
Senuolis Paisijus Atonietis (1924-1994)
Dykinėjimas ir neskiepijimas vaikams Dievo baimės būna visų blogybių ir nelaimių priežastimi. Be Dievo baimės įskiepijimo, kuo vaikų neužimk – neatneš trokštamų vaisių, susijusių su gera morale ir pilnaverčiu gyvenimu. Įskiepijus gi Dievo baimę, kiekvienas užsiėmimas yra geras ir naudingas.
Šv. Ambrozijus Optietis (1812-1891)
Visi tėvai privalo auklėti savo vaikus Dievui.
Taigi, nustatysime ir išvystysime jame tokį suvokimą, kad suprastų jis žmogiškus dalykus: ką reiškia turtai, šlovė, valdžia ir kad mokėtų jų vengti bei siektų aukštesnių dalykų. Ir užantspauduosime jo atmintyje tokį patarimą: „Vaike, bijok Dievo ir, be Jo nebijok nieko kito“.
Tai padarys jį išmintingu ir maloniu žmogumi. Nes niekas netrukdo išminčiai tokiu lygiu kaip šios aistros. Dievo baimės pakanka išminčiai ir tam, kad turėti teisingą ir tiesų supratimą apie žmogiškus dalykus.
Šv. Jonas Auksaburnis (†407)
Maitinant jaunąją sielą tikėjimu į Kristų, krikščionys tėvai kaip tik gali stengiasi ją gražinti, plečia jos jėgas moraliniam augimui ir ten, kur lieka bergždžios visokios žmogiškos pastangos, Dievo malonė keičia žmogiškąją prigimtį geresne. Taip, pavyzdžiui, tėvai kuriam laikui gali grasinimais uždrausti vaikui daryti bloga. Bet ar ilgam grasinimais ar bausmėmis galima jį sulaikyti? Uždrausti ne tik daryti blogą, bet ir galvoti apie blogą, trokšti blogio gali tik tikėjimo mintis apie Visažinantį Dievą, Širdžių teisėją.
Arkivyskupas Filaretas (Gumilevskis) (XIX a.)
Išauklėti žmogų pamaldume ir meilėje Dievui, meilėje žmogui, nenuslopinant jo laisvos valios, įvesti jį į Dievo Sūnaus garbę – štai sunkiausia užduotis, absoliučiai neįveikiama žmonėms ir pareikalavusi net iš Dievo didžiausios aukos – Paties Dievo (Antrojo Švenčiausiosios Trejybės asmens – Dievo Žodžio) įsikūnijimo, mirties ant kryžiaus ir prisikėlimo.
Igumenas Nikonas (Vorobjovas) (1894-1963)
Nekrikščioniška padagogika yra nesuvokiamas dalykas – begalvė baidyklė ir veikla be prasmės.
Pedagogas Konstantinas Ušinskis (1824-1870)
