Anksčiau Pašventintų Atnašų (Šv. Grigaliaus Didžiojo) Dieviškoji Liturgija

Redakcijos žodis: Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgija – vienos iš pačių gražiausių Gavėnios pamaldų. Tikintieji stengiasi bent kartą per Gavėnią sudalyvauti šiose pamaldose ir priimti Šv. Komuniją. Prieš keletą metų Belgorodo katedroje vyko Anksčiau Pašventintųjų Atnašų Liturgija, kuri buvo palydima komentarais. Tikimės, kad šie komentarai bus naudingi mūsų svetainės skaitytojams.

www.pravmir.ru

Vertė diak. Vitalis Dauparas

Mylimieji Viešpatyje broliai ir seserys!

Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgija yra pamaldos (tarnavimas) [čia ir toliau tekste palenktu (italic) šriftu rašomos vertėjo pastabos], kurios išskirtinai vyksta ypatingo susilaikymo ir gilaus pasninko dienomis: trečiadieniais ir penktadieniais visos Gavėnios metu.

Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgija savo pobūdžiu, visų pirma, yra vakarinės pamaldos, tiksliau sakant, tai Komunijos priėmimas po Vakarinės.

Gavėnios metu pagal Bažnyčios kanonus trečiadieniais ir penktadieniais siūlomas visiškas susilaikymas nuo maisto iki saulės nusileidimo. Šios dienos, apsunkintos ypatingu kūno ir sielos apsimarinimu, yra pašventintos Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimo laukimu, ir šis laukimas palaiko mus mūsų susilaikyme, tiek dvasiniame, tiek ir fiziniame; tokio susilaikymo tikslu tampa vakarinės Komunijos priėmimo džiaugsmas.

Deja, šiandien beveik prarastas šis Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgijos kaip vakarinio Komunijos priėmimo suvokimas ir dėl to šios pamaldos atliekamos sujungiant jas su rytinėmis pamaldomis.

Pamaldos prasideda Didžiąja Vakarine, bet pirmasis kunigo palaiminimas (pradžios aklamacija, sušūkimas): „Palaiminta Karalystė Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, dabar ir visados ir per amžių amžius!“, toks pat kaip ir Jono Auksaburnio ar Bazilijaus Didžiojo Dieviškosios Liturgijos (kitaip – mišių) metu; tokiu būdu, visos pamaldos nukreiptos į Karalystės viltį, ji ir yra tas dvasinis laukimas, ką ir išreiškia visa Gavėnia.

Po to, kaip ir paprastai (Vakarinės metu) skaitoma 103 Psalmė „Šlovink, mano siela, Viešpatį!“ Kunigas tuo metu tyliai skaito prieblandos maldas, kuriose prašo Viešpaties, kad Jis pripildytų „mūsų lūpas šlovinimo... kad aukštintume šventąjį Viešpaties vardą“, „kad likusį šios dienos laiką išvengtume piktojo gudrybių“, „kad likusią dienos dalį praleistume be nuodėmės šventoje Viešpaties šlovėje“.  

Pasibaigus 103 Psalmei diakonas skelbia Didžiąją ekteniją (maldavimų seką), kuria taip pat prasideda pilnai tarnaujama Dieviškoji Liturgija.

„Ramybėje Viešpatį maldaukime“ – pirmieji ektenijos žodžiai, kurie reiškia, kad mes savo maldas turime pradėti dvasinėje ramybėje. Iš pradžių susitaikyti su visais, ant kurių esame įsiskaudinę, kuriuos patys įskaudinom, - tai nepakeičiama mūsų dalyvavimo pamaldose sąlyga. Diakonas pats netaria jokių maldų, jis tik padeda atliekant pamaldas, kviečia Dievo tautą maldai. O mes visi atsakydami „Viešpatie, pasigailėk!“, turime dalyvauti bendroje maldoje, juk pats žodis „Liturgija“ reiškia bendrą tarnavimą.

Kiekvienas besimeldžiantysis šventovėje – ne pasyvus stebėtojas, o pamaldų dalyvis. Diakonas kviečia mus maldai, kunigas visų susirinkusių šventovėje vardu atlieka maldą, o mes visi esame pamaldų dalyviai.

Ektenijos metu kunigas skaito maldą, kur prašo Viešpaties „išgirsti mūsų maldą ir išklausyti mūsų maldos šauksmą“.

Po ektenijos ir kunigo maldos aklamacijos skaitovas pradeda skaityti 18 katizmą, kurią sudaro 119-133 Psalmės, vadinamos „pakilimo giesmėmis“. Jas giedodavo ant Jeruzalės šventyklos laiptų kildami jais; tai buvo žmonių, besirenkančių maldai, besiruošiančių susitikimui su Dievu, giesmė.

Pirmos katizmos dalies metu kunigas atideda į šalį Evangeliją (nuo Altoriaus), išlanksto šventąjį antiminsą (specialų Altoriaus dangalą, atlikti Liturgijai), po to Avinėlis (Kristaus Kūnas permerktas Jo Krauju), konsekruotas sekmadienį, perkeliamas ant diskoso (patenos) ir statomas priešais degančią žvakę.

Po to diakonas skelbia taip vadinamą „mažąją“ ekteniją. „Dar ir dar ramybėje Viešpatį maldaukime“, „Viešpatie, pasigailėk!“ – atsako choras, o kartu su juo ir visi susirinkusieji. Tuo metu kunigas skaito maldą:

„Viešpatie, ne savo pykčiu užliek mus ir ne savo rūstybe bausk mus... Apšviesk mūsų širdžių akis, kad pažintume Tavo tiesą... nes Tavo galybė, ir Tavo Karalystė ir garbė“.

Po to antra 18 katizmos skaitymo dalis, kurios metu kunigas atlieka trigubą altoriaus su Šventomis Atnašomis smilkymą ir klaupiasi iki žemės prieš Altorių. Ir vėl skelbama „mažoji“ ektenija, kurios metu kunigas skaito maldą:

„Viešpatie, mūsų Dieve, atmink mus nusidėjėlius ir nevertus Tavo tarnus... dovanok mums, Viešpatie, visko, ko prašome mūsų išgelbėjimui ir padėk mums mylėti ir bijoti Tavęs iš visos mūsų širdies... nes Tu – geras ir žmones mylintis Dievas...“

Skaitoma paskutinė, trečia katizmos dalis, kurios metu vyksta Šventųjų Atnašų pernešimas nuo Altoriaus ant Aukojimo stalo. Tai bus pažymėta varpelio skambtelėjimu, po kurio visi susirinkusieji, pažymint svarbą ir šventumą šio momento, turi atsiklaupti ant kelių. Po Šventųjų Atnašų pernešimo ant Aukojimo stalo vėl suskamba varpelis ir galima pakilti.

Kunigas įpila vyno į taurę, uždengia šventuosius indus, bet nieko tuo metu netaria (vien tik „Viešpatį maldaukime, Viešpatie pasigailėk“). Baigiamas trečiosios katizmos dalies skaitymas, vėl skelbiama „mažoji“ ektenija ir kunigo maldos aklmacija.

Choras pradeda giedoti eiles iš 140 ir 141 Psalmių: „Viešpatie, tavęs šaukiuosi, išgirsk mane!“ ir kitų tai dienai skirtų sticherų (himnografiškų eilių, skirtų konkrečiai šventei ar dienai).

Sticheros – tai poetiniai liturginiai tekstai, kuriuose atsispindi švenčiamos dienos esmė. Šio giedojimo metu diakonas atlieka presbiterijos ir visos šventovės smilkymą. Smilkymas – tai mūsų keliamų maldų į Dievą simbolis. Per sticheros „Ir dabar“ giedojimą dvasininkai ir patarnautojai atlieka iškilmingą procesiją. Kunigas skaito maldą:

„Vakare, kaip ir ryte, ir vidudienį, šloviname, laiminame Tave ir meldžiame Tave... neleisk nukrypti mūsų širdims į nuodėmingus žodžius ar mintis... išlaisvink mus nuo visko, suviliojančio mūsų sielas... Tave šloviname, garbiname ir tik Tau lenkiamės, Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai“.

Dvasininkai išeina ant pakylos prieš įėjimą į presbiteriją ir kunigas laimina Šventąjį Įžengimą žodžiais: „Palaimintas įžengimas Tavo šventųjų, dabar ir visados, ir per amžių amžius!“ Diakonas, brėžtamas ore smilkytuvu kryžiaus ženklą, garsiai taria: „Dieviškoji išmintis, stovėkime pagarbiai!“

Senojoje Bažnyčioje, kuomet pamaldos trukdavo žymiai ilgiau negu šiais laikais, susirinkę bažnyčioje žmonės sėdėdavo, atsistodami ypatingai svarbiais momentais. Diakono aklamacija, kviečiantis atsistoti tiesiai ir pagarbiai, primena mums apie vykstančio Įžengimo svarbą ir šventumą. Choras gieda senovinį liturginį himną „Švelnioji Šviesa“.

Dvasininkai įžengia į Šventąją presbiteriją ir užžengia prie Aukštojo Sosto (vieta presbiterijos gale, kur stovi nuolat Esančio šventovėje Viešpaties sostas).

Po „Švelnioji Šviesa“ įvyko įžengimas, dvasininkai užžengė prie Aukštojo Sosto. Tomis dienomis, kuomet tarnaujama eilinė Vakarinė, įėjimas ir užžengimas prie Aukštojo Sosto yra pamaldų kulminacija.

Atėjo metas giedoti ypatingą prokimeną. Prokimenas – tai eilutės iš Šventojo Rašto, dažniausiai iš Psalmyno. Prokimenui parenkamos ypatingai stiprios eilutės, išraiškingos ir tinkančios minimam įvykiui. Prokimenas susideda iš eilutės, kuri ir yra vadinama prokimenu ir vienos arba trijų papildomų eilučių, kurios lydi prokimeno kartojimą. Pavadinimas prokimenas kilęs iš to, kad jis „eina prieš“ Šventąjį Raštą (Šventojo Rašto skaitymą).

Paprastai vakarinėje skaitomos dvi ištraukos iš Senojo Testamento, paimtos iš Pradžios knygos ir Saliamono Išminties knygos. Tarp šių skaitinių, kurie vadinami paremijomis, vyksta apeiga, tiesiogiai primenanti mums tuos laikus, kuomet Gavėnia buvo ypatingo katechumenų pasiruošimo Šventajam Krikštui laikas.

Pirmos paremijos metu kunigas paima uždegtą žvakę ir smilkytuvą. Pasibaigus skaitiniui, kunigas, brėždamas ore žvake ir smilkytuvu kryžiaus ženklą, garsiai taria: „Dieviškoji išmintis, stovėkime (būkime) pagarbiai!“, tuo kviesdamas ypatingam dėmesingumui ir pamaldumui, nurodydamas į ypatingą išmintį, esančią šiame momente.

Tada kunigas atsisuka į susirinkusiuosius ir, laimindamas juos, taria: „Kristaus šviesa mums šviečia!“ Žvakė – Kristaus – Pasaulio šviesos simbolis. Žvakės uždegimas Senojo Testamento skaitymo metu reiškia, kad Kristuje išsipildė visos pranašystės. Senasis Testamentas veda prie Kristaus, taip kaip ir Gavėnia veda katechumenus į nušvitimą. Krikšto šviesa, sujungianti katechumenus su Kristumi, atveria jų protą, kad suvoktų Kristaus mokymą.

Pagal nusistovėjusią tradiciją šiuo momentu visi susirinkusieji atsiklaupia ant kelių, apie tai įspėja varpelio garsas. Po kunigo žodžių varpelis praneša, kad galima atsistoti.

Skaitoma antra Senojo Testamento ištrauka iš Saliamono Išminties knygos. Po antrojo skaitinio pagal kanonus nustatyta giedoti penkis posmus iš vakarinės 140 Psalmės, prasidedančios žodžiais „Tepakyla mano malda, kaip smilkalo dūmai prieš Tave“.

Tais laikais, kuomet Liturgija dar neturėjo šių dienų iškilmingumo ir tebuvo Vakarine su Komunija, šios eilutės buvo giedamos priimant Komuniją. Dabar jos sudaro nuostabų atgailos giedojimą ir įvadą į antrąją Liturgijos dalį, t.y. į pačią Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgiją. Giedant „Tepakyla...“ visi susirinkusieji klūpi veidu į žemę, o kunigas, stovėdamas prie Altoriaus, smilko jį, o po to Aukos stalą, ant kurio yra Šventosios Atnašos.

Pasibaigus giedojimui, kunigas skaito maldą, kuri lydi visas Gavėnios pamaldas, - šventojo Efremo Siro malda. Tai malda, kurios metu atliekami nusilenkimai iki žemės, nuteikia mus teisingai suprasti mūsų pasninko prasmę, slypinčią ne tik susilaikymu nuo valgio, bet gebėjime matyti ir kovoti su asmeninėmis nuodėmėmis.

Tomis dienomis, kuomet Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgija išpuola šventinėmis dienomis  arba kitais kanonuose numatytais atvejais, priklauso Apaštalų laiškų ištraukų ir Evangelijos ištraukos skaitymas.

Po šv. Efremo Siro maldos baigiasi Vakarinė ir dabar visa pamaldų eiga yra tik Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgija. Diakonas skelbia „sustiprinto prašymo“ ekteniją, kuomet mes turime išgirsti savo maldavimus. Šios ektenijos metu kunigas meldžiasi, kad Viešpats priimtų mūsų nuoširdžius prašymus ir išlietų ant savo tautos, t.y. ant mūsų visų, susirinkusių šventovėje, savo bagalines malones.

Vardinio gyvųjų ir mirusiųjų paminėjimo Anksčiau Pašventintų Atnašų Liturgijoje nebūna. Po to skelbiama ektenija už katechumenus. Pirmykštėje Bažnyčioje, norintiems tapti krikščionimis, prieš Krikštą būdavo ilgas katechumenato (pasiruošimo krikštui) laikas.

Nuo Gavėnios vidurio dar pridedama ektenija už „prileidžiamuosius“, t.y. jau pasiruošusius krikštui. Baigiasi ilgo pasiruošimo laikas, kuris pirmykštėje Bažnyčioje galėjo trukti ir keletą metų ir katechumenai pereina į „prileidžiamųjų“ lygį ir jau greitai jiems bus suteiktas švento Krikšto sakramentas. Kunigas tuo tarpu meldžiasi, kad Viešpats sustiprintų juos tikėjime, įtvirtintų viltyje, ištobulintų meilėje... ir padarytų juos vertais Kristaus Kūno nariais.

Tada diakonas skelbia, kad visi katechumenai, visi, kas ruošiasi krikštui, išeitų iš  šventovės. Dabar melstis šventovėje gali tik „ištikimieji“, t.y. jau pakrikštyti krikščionys ortodoksai. Po katechumenų išėjimo skaitomos dvi tikinčiųjų maldos.

Pirmojoje mes prašome mūsų sielos, kūno, jausmų apvalymo, kita malda paruošia mus Šventųjų Atnašų pernešimui. Tada ateina iškilmingas Šventųjų Atnašų pernešimo ant Altoriaus momentas. Išoriškai ši procesija panaši į Didįjį Įėjimą Dieviškosios Liturgijos metu, tačiau iš esmės ir dvasine prasme jis, žinoma, visiškai kitoks.

Choras pradeda giedoti ypatingą giesmę: „Dabar dangiškosios galybės su mumis neregimai tarnauja, nes štai, įeina Garbės Karalius, slaptingai pašventinta pernešama“.

Kunigas presbiterijoje su iškeltomis rankomis tris kartus taria šiuos žodžius, o į juos diakonas atsako: „Su tikėjimu ir meile prieikime, kad Amžinojo gyvenimo dalininkais taptume. Aleliuja, Aleliuja, Aleliuja“.

Pernešant Šventasias Atnašas visi turi pamaldžiai atsklaupti. Diakonas smilko nešamas Šventąsias Atnašas, eidamas atbulas.

Kunigas Karališkuose vartuose, pagal nusistovėjusią tradiciją, pusbalsiu ištaria: „Su tikėjimu ir meile prieikime“ ir stato Šventąsias Atnašas ant Altoriaus, uždengia Jas, bet nieko nesako.

Po to kalbama Efremo Siro malda su trimis nusilenkimais iki žemės. Įvyko Šventųjų Atnašų pernešimas, jau visiškai netrukus ateis Šventosios Komunijos dvasininkams ir visiems, kas tam ruošėsi, metas.

Diakonas skelbs „prašymo“ ekteniją, o kunigas tuo metu meldžiasi, kad Viešpats išvaduotų mus ir savo tikinčiųjų tautą „nuo visokių nešvarumų, pašventintų visų mūsų kūnus ir sielas, kad su švaria sąžine, nesuteptu veidu, nušviesta širdimi...galėtume susijungti su Pačiu Tavo Kristumi, tikruoju mūsų Dievu“.

Po to seka malda „Tėve mūsų“, visada užbaigianti mūsų pasiruošimą Komunijai. Tardami šią, paties Kristaus maldą, mes tuo pačiu metu priimame Kristaus Dvasią kaip savo pačių, Jo maldą Tėvui - kaip mūsų pačių, Jo troškimus, Jo gyvenimą - kaip mūsų pačių.

Baigiasi malda ir kunigas suteikia visiems ramybės palaiminimą, diakonas kviečia visus palenkti galvas prieš Viešpatį, o tuo metu skaitoma malda palenkus galvas, kurioje kunigas visų susirinkusiųjų vardu, prašo Viešpaties, kad Jis išsaugotų savo tautą ir visus mus padarytų vertus priimti Jo gyvybę teikiantį Slėpinį.

Tada nuskamba diakono aklamacija – „Dėmėkimės“, t.y. būkime dėmesingi, o kunigas, liesdamas ranka Šventąsias Atnašas, garsiai sako: „Anksčiau pašventinta šventoji -  šventiesiems!“ Tai reiškia, kad Anksčiau Pašventintosios Šventosios Atnašos teikiamos šventiesiems, t.y. visiems ištikimiems Dievo vaikams, visiems šiuo metu susirinkusiems šventovėje. Choras gieda: „Vienas Šventas, Vienas Viešpats, Jėzus Kristus, Dievo Tėvo garbei. Amen“. Užsidaro Karališkieji vartai ir ateina dvasininkų komunijos priėmimo metas.

Po to, kai komuniją priims dvasininkai, ji bus paruošiama tikintiesiems ir panardinama į taurę.

Ankstyvoji Bažnyčia nežinojo kitos priežasties dalyvauti Liturgijoje kaip tik tam, kad priimti jos metu Komuniją. Šiandien šis Eucharistinis pojūtis, deja, nusilpo. Ir kartais mes net neįtariame, ko ateiname į Dievo šventovę. Dažnai kažkas nori tiesiog pasimelsti dėl kažko „savo“, bet dabar mes jau žinome, kad ortodoksų pamaldos, o ypač Liturgija – tai ne šiaip malda „už kažką“, tai mūsų dalyvavimas Kristaus aukoje, tai mūsų bendra malda, bendras stovėjimas prieš Dievą, bendras tarnavimas Kristui. Visos kunigo maldos – tai ne šiaip asmeninis kreipimasis į Dievą, o malda visų susirinkusiųjų, visų esančių šventovėje vardu. Mes apie tai dažnai net neįtariame, kad tai ir mūsų malda, tai ir mūsų dalyvavimas Slėpinyje.

Dalyvavimas pamaldose, žinoma, turi būti sąmoningas. Visuomet reikia stengtis Liturgijos metu priimti Šv. Komuniją. Juk kiekvienas pakrikštytasis yra Kristaus Kūno dalis, o per mūsų komunijos bendrumą šiam pasauliui, kuris „skendi tamsybėje“, apsireiškia Kristaus Bažnyčia.

Bažnyčia – tai Kristaus Kūnas, o mes šio Kūno nariai, Bažnyčios nariai. Ir, kad nepaklystume savo dvasiniame gyvenime, reikia nuolat stengtis vienytis su Kristumi, tokia galimybė mums suteikiama Šventosios Komunijos sakramente.

Mes labai dažnai, pradėdami dvasinio tobulėjimo kelią, nežinome, ką mums reikia daryti, kaip teisingai elgtis. Bažnyčia gi mums duoda viską, ko reikia mūsų atgimimui. Visa tai mums suteikiama per Bažnyčios sakramentus. O Sakramentų Sakramentas arba, tiksliau, Bažnyčios Sakramentas, kuris išreiškia pačią Bažnyčios esmę, yra Šventosios Komunijos Sakramentas. Todėl, jeigu mes stengsimės pažinti Kristų nepriimdami Komunijos, tai mums nieko neišeis.

Pažinti Kristų galima tik būnant kartu su Juo, o Komunijos Sakramentas – mūsų durys pas Kristų, kurias mes turime atidaryti ir priimti Jį į savo širdį.

Ateina momentas, kuomet visi trokštantys priimti Komuniją susijungs su Kristumi. Kunigas garsiai skaito maldas prieš Komuniją ir visi besiruošiantys Komunijai turi jas įdėmiai išklausyti. Prieinant prie taurės reikia kryžiumi sudėti rankas ant krūtinės ir aiškiai ištarti savo krikščioniškąjį (krikšto) vardą, o priėmus komuniją, pabučiuoti taurės kraštą ir nueiti užgerti Komuniją.

Pagal nusistovėjusią tradiciją, Komuniją gali priimti tik tie vaikai (kūdikiai), kurie jau gali nuryti kietą maistą. Choras tuo metu gieda ypatingą Komunijos giesmę: „Dangiškąją Duoną ir Gyvenimo Taurę priimkite – ir pamatysite koks maloningas Viešpats“.

Kuomet Komunija padalinta, kunigas įeina į presbiteriją ir laimina žmones pabaigos palaiminimu. Skelbiama paskutinė ektenija, kurioje mes dėkojame Dievui už nemirtingų, dangiškųjų, gyvybę teikiančių ir virpulį keliančių Kristaus Slėpinių priėmimą ir paskutinė malda, taip vadinamoji „už amvonos“, - malda, kuri išbaigia šių pamaldų esmės suvokimą. Po jos kunigas skelbia „atleidimo“ (pabaigos) palaiminimą, kur mini šiandien švenčiamus šventuosius, visų pirma Šv. Grigalių Didįjį, Romos popiežių, šios Liturgijos sudarytoją ir kitus šventuosius. Tuo pamaldos baigiasi.

Tikiuosi šie komentarai padės jums visiems geriau suprasti šios ortodoksų Liturgijos prasmę ir paskirtį, kad kiltų vis stipresnis noras vis labiau pažinti Ortodoksų Bažnyčios paveldą per sąmoningą dalyvavimą pamaldose ir Bažnyčios sakramentuose. Amen.

Arkikunigas Dimitrijus Karpenko, 2014 kovo 5 d.

Originalų tekstą rusų kalba su foto ir video iliustracijomis rasite čia: STRAIPSNIS