„Kasdienė duona“ | Mk 11, 23-26

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: 23 “Iš tiesų sakau jums: kas pasakytų šitam kalnui: 'Pasikelk ir meskis į jūrą' ir savo širdyje nesvyruotų, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, – tai jam ir įvyktų. 24 Todėl sakau jums: ko tik melsdamiesi prašote, tikėkite gausią, ir tikrai taip bus. 25 Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus. 26 O jei jūs neatleisite, nė jūsų Tėvas danguje neatleis jūsų nusižengimų”.

Jėzus savo mokiniams, o tai reiškia ir mums, kalba apie du svarbius mūsų maldos elementus. Maldos sudedamąsias dalis, kurios maldą daro realia ir veiksminga jėga. Tai visų pirma tikėjimas - jei tikrai tikėsime įvyksiant ko prašome, tai ir įvyks. Ir antra - susitaikinimas arba atleidimas. Vis dėl to, vien tikėti negana, privalome prieš tai atleisti, jei ką turime prieš kitus. Šį kartą Jėzus net nesako prieš savo artimą ar brolį, tačiau - prieš kitus, apskritai prieš visus kitus žmones: gerus, blogus, gražius, nelabai gražius, malonius ar storžievius, prieš visus kitus, kurie mums ką blogo padarė, įžeidė ar nuskriaudė.

Atrodytų tikrai paprastas receptas iš dviejų ingredientų -  tikėjimo ir atleidimo. Tačiau kaip dažnai jaučiame lyg mūsų maldos būtų neveiksmingos… Matyt tokiu atveju dera peržvelgti savo sąžinę ir pasitikrinti, ar šios mūsų maldos sudedamosios dalys yra geros. O gal jose yra kokių nors netinkamų priemaišų: abejonių, nepasitikėjimo, pykčio, pagiežos?

Šiandien dėkosiu Jėzui už Jo kvietimą ir pamokymą teisingai melstis.
Šiandien prašysiu Dievo malonės, kad galėčiau melstis su tikėjimu ir susitaikęs su kitais.

Komentarai

Populiarūs įrašai