2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Šv. Serafimas Sarovietis apie teisingą dvasinį gyvenimą


21 Apie veiklų ir kontempliatyvų gyvenimą 
Žmogus sudarytas iš kūno ir sielos, todėl ir jo gyvenimo kelias turi susidėti iš kūno ir dvasios veiksmų - iš veiklos ir kontempliacijos.
Veiklaus gyvenimo kelią sudaro pasninkas, susilaikymas, budėjimas, klūpojimas, malda ir kiti kūno darbai, sudarantys siaurą ir nelengvą kelią, Dievo žodžiais, vedantį į [amžinąjį] gyvenimą (Mt 7,14).
Kontempliatyvaus gyvenimo kelias - tai proto kėlimas prie Viešpaties Dievo, atidi širdis, minties malda ir dvasinių dalykų mąstymas tokiomis pratybomis.
Kas nori eiti dvasinio gyvenimo keliu, tas turi pradėti nuo veiklaus gyvenimo, o jau paskui siekti kontempliatyvaus, nes be veiklaus gyvenimo neįmanoma pasiekti kontempliatyvaus.
Veiklus gyvenimas padeda apsivalyti nuo nuodėmingų aistrų ir pakelia į veiklaus tobulumo lygmenį, kartu nutiesdamas kelią į kontempliatyvų gyvenimą. Nes tik nusikračiusieji aistrų ir tobuli gali pradėti jį gyventi, kaip liudija Šventojo Rašto žodžiai: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą" (Mt 5, 8], ir šv. Jono Teologo žodžiai (pasakyti Velykų proga): kontempliacija nedaro žalos tik tiems, kurie dėl savo patirties yra tobuliausi.
Kontempliatyvų gyvenimą pradėti reikia su baime ir drebuliu, sugurusia širdimi ir nuolankiai, gerai ištyrus Šventąjį Raštą ir, jei įmanoma, vadovaujamam kokio nors patyrusio senuolio, bet jokiu būdu ne įžūliai ir savavališkai, nes tas, kuris ieško pernelyg pasitikėdamas savimi ir įžūliai, nepaisydamas savo būsenos, Grigaliaus Sinajiečio žodžiais (Filokalija, t. 5, Apie puikumą), iš garbėtroškos stengsis pirma laiko įgyti tai, ko siekia. Ir toliau: kas pasipūtėliškai svajoja pasiekti aukštą tikslą ne nuoširdaus troškimo vedamas, bet šėtono kurstomas, tą šėtonas kaip savo tarną lengvai su tinklu apsiaučia.
Jei nėra mokytojo, galinčio vadovauti kontempliatyviam gyvenimui, reikia vadovautis Šventuoju Raštu, nes pats Viešpats mums liepė mokytis iš Šventojo Rašto: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą." (Jn 5, 39)
Taipgi reikia uoliai skaityti Tėvų raštus ir stengtis, kiek įmanoma, pagal išgales vykdyti tai, ko jie moko, ir tokiu būdu nuo veiklaus gyvenimo pamažu kilti į kontempliatyvaus gyvenimo tobulumą.
Nes, Grigaliaus Teologo žodžiais (Žodis Velykų proga), užvis geriausia, kai kiekvienas pats savaime pasiekia tobulumą ir kviečiančiam mus Dievui aukoja auką - gyvą, šventą ir nepaliestą.
Veiklaus gyvenimo nereikia atsisakyti nė tada, kai žmogus jau daug pasiekė ir jau pradėjo kontempliatyvų gyvenimą, nes veiklus gyvenimas pastarąjį stiprina ir išaukština.
Žengiant vidinio ir kontempliatyvaus gyvenimo keliu, nereikia atlyžti ir jį mesti todėl, kad žmonės, prisirišę prie išorės ir matomojo pasaulio, žeidžia priešinga nuomone, kliudydami pačią širdį, ir visaip bando mus nuvilioti nuo vidinio kelio, statydami jame įvairias kliūtis, nes, Bažnyčios mokytojų nuomone (šv. Teodoreto iš Kiro Giesmių giesmės aiškinimas), dvasinių dalykų kontempliavimas yra svarbiau už juslinių dalykų pažinimą.
Todėl, einant šiuo keliu, jokios kliūtys neturi trikdyti, bet tik reikia stiprintis Dievo žodžiu: „nei bijokite to, ko ji [judo karalystė] bijo, nei nuogąstaukite" (Iz 8, 12), „nes su mumis yra Dievas" (Iz 8, 10). „Tik su vienu Galybių Viešpačiu darykite sąmokslą, nes jis - jūsų baimė ir nuogąstavimas." (Iz 8,13)

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą