Šv. Ignotas Briančianinovas. „Apie dvasinį paklydimą“ (2)
Pabaiga. Pradžia Nr. 23
[Senolis:] Dėmesinga malda reikalauja savęs išsižadėjimo, o retas ryžtasi savęs išsižadėti. Tas, kas sutelkia dėmesį į save, patiria nesusipratimą dėl atsiveriančio savojo nuodėmingumo, nebegali tuščiai plepėti ir apskritai vaidinti ar išraiškingai elgtis, o dėl tokio slapto savo žygdarbio ima aplinkiniams atrodyti kažkoks keistas, paslaptingas, kažko stokojantis. O juk nelengva atsisveikinti su pasaulio nuomone! Kaip pažinti pasauliui tikrą maldos asketą, jei šis žygdarbis pasauliui nepažįstamas? Pasauliui palankesnis toks [žmogus], kuris skendi saviapgaulėje. Nevalgo, negeria, nemiega, žiemą vaikšto vien su abitu, nešioja grandines, regi vizijas, visus moko ir įžūliai demaskuoja. Demaskuoja be jokios tvarkos, be prasmės ir tikslo, įkaitusio kraujo skatinamas. Čia tai šventuolis!
Seniai pastebėtas visuomenės skonis ir potraukis tokiems. „Pakenčiate, – rašo apaštalas Paulius Laiške korintiečiams, – kai jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai puikuoja, kai užgauna per veidą“ (2 Kor 11, 20). Toliau šventasis apaštalas sako, kad jis, būdamas Korinte, negalėjo elgtis drąsiai ir įžūliai: jo elgesys buvo paženklintas kuklumo, „Kristaus romumo ir švelnumo“ (2 Kor 10, 1). Daugelis Vakarų Bažnyčios1 asketų, paskelbtų didžiausiais jos šventaisiais po to, kai Vakarų Bažnyčia atkrito nuo Rytų Bažnyčios ir ją paliko Šventoji Dvasia, meldėsi ir pasiekdavo vizijų būtent tuo melagingu mano apibūdintu būdu. Šie tariami šventieji buvo baisiausiai demonų paklaidinti. Dvasinis paklydimas veda į piktžodžiavimą prieš Dievą, dėl kurio eretikų iškreipti tampa ir tikėjimas bei dogmatika.
[SKAITYTI TOLIAU]
[Senolis:] Dėmesinga malda reikalauja savęs išsižadėjimo, o retas ryžtasi savęs išsižadėti. Tas, kas sutelkia dėmesį į save, patiria nesusipratimą dėl atsiveriančio savojo nuodėmingumo, nebegali tuščiai plepėti ir apskritai vaidinti ar išraiškingai elgtis, o dėl tokio slapto savo žygdarbio ima aplinkiniams atrodyti kažkoks keistas, paslaptingas, kažko stokojantis. O juk nelengva atsisveikinti su pasaulio nuomone! Kaip pažinti pasauliui tikrą maldos asketą, jei šis žygdarbis pasauliui nepažįstamas? Pasauliui palankesnis toks [žmogus], kuris skendi saviapgaulėje. Nevalgo, negeria, nemiega, žiemą vaikšto vien su abitu, nešioja grandines, regi vizijas, visus moko ir įžūliai demaskuoja. Demaskuoja be jokios tvarkos, be prasmės ir tikslo, įkaitusio kraujo skatinamas. Čia tai šventuolis!
Seniai pastebėtas visuomenės skonis ir potraukis tokiems. „Pakenčiate, – rašo apaštalas Paulius Laiške korintiečiams, – kai jus pavergia, kai apryja, kai apiplėšia, kai puikuoja, kai užgauna per veidą“ (2 Kor 11, 20). Toliau šventasis apaštalas sako, kad jis, būdamas Korinte, negalėjo elgtis drąsiai ir įžūliai: jo elgesys buvo paženklintas kuklumo, „Kristaus romumo ir švelnumo“ (2 Kor 10, 1). Daugelis Vakarų Bažnyčios1 asketų, paskelbtų didžiausiais jos šventaisiais po to, kai Vakarų Bažnyčia atkrito nuo Rytų Bažnyčios ir ją paliko Šventoji Dvasia, meldėsi ir pasiekdavo vizijų būtent tuo melagingu mano apibūdintu būdu. Šie tariami šventieji buvo baisiausiai demonų paklaidinti. Dvasinis paklydimas veda į piktžodžiavimą prieš Dievą, dėl kurio eretikų iškreipti tampa ir tikėjimas bei dogmatika.
[SKAITYTI TOLIAU]
