Ortodoksų, katalikų, liuteronų Eucharistijos sampratos


Paskutinės Vakarienės metu Kristus apie duoną ir vyną sako: „...tai yra Mano Kūnas...“; „...tai yra Mano Kraujas...“. Daugybė krikščionių tiki, kad Eucharistijos sakramento metu priima tą patį Kristaus Kūną ir Kraują, kurį tą vakarą mokiniams davė Kristus. Ką apie tai moko Ortodoksų Bažnyčia ir kuo šis mokymas skiriasi nuo katalikų ir liuteronų?

ROMOS KATALIKŲ MOKYMAS

Pirmieji nuodugniai mokyti apie tai, kaip duona ir vynas virsta Kūnų ir Krauju pradėjo Romos katalikai. Šio mokymo prireikė todėl, kad XI a. Vakarų Europoje gimė mąstytojai ir judėjimai, neigę realų Kristaus Kūno ir Kraujo buvimą Eucharistijoje. Prasidėjus reformacijai, šie ginčai pasidarė dar gilesni, nes reformatoriai skirtingai aiškino šio sakramento prigimtį (arba netgi jį neigė).

Romos Katalikų Bažnyčios mokymą apie Eucharistijos sakramentą apibendrino Tridento susirinkimas (1545 m.), kuriame pateikti katalikų atsakymai į reformacijos iškeltus klausimus:
„Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo Kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną įvyksta visos duonos substancijos perkeitimas į mūsų Viešpaties Kristaus kūno substanciją ir visos vyno substancijos – į Jo kraujo substanciją. Tą perkeitimą Katalikų Bažnyčia teisingai ir tiksliai pavadino transsubstanciacija [esmėkaita].“ (Tridento susirinkimo nutarimo citata pgl. Katalikų Bažnyčios Katekizmas, 1376)
Romos katalikų mokymas apie transubstanciaciją (esmėkaitą) remiasi Aristotelio metafizika. Aristotelis skyrė substanciją (liet. substancija - esmė; tai materija ir forma) bei akcidentus (liet. prietapai; tai kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas ir kt.). Pasak katalikų, duonos ir vyno konsekracijos (pašventinimo) metu, duonos ir vyno substancija pakeičiama į Kūno ir Kraujo substanciją, tačiau akcidentai lieka duonos ir vyno. Todėl juslėms pokytis neregimas (atrodo kaip duona ir vynas), nors esmė pasikeitusi. 

Daugeliui reformatorių šis mokymas pasirodė perdėm filosofiškas ir nutolęs nuo Evangelijos paprastumo.

LIUTERONŲ MOKYMAS

Martinas Lutheris kritikavo tiek katalikų mokymą apie transubstanciją, tiek tuomet visuotinai katalikų gintą paprotį Komuniją pasauliečiams teikti tik duonos pavidalu (tai buvo aiškinama Bažnyčios pasidalijimu į mokančiąją ir besimokančiąją). Lutheris tvirtino, kad duona ir vynas tikrai yra Kristaus Kūnas ir Kraujas, ir kad Eucharistija turi būti teikiama visiems abejais pavidalais:
8. Kas gi yra Al­to­riaus sak­ra­men­tas?
At­sa­ky­mas: „Tai tik­ras Vieš­pa­ties Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas duo­no­je bei vy­ne ir su jais, Kris­taus žo­džiu mums, krikš­čio­nims, įsa­ky­tas val­gy­ti ir ger­ti“. Ir kaip apie Krikš­tą pa­sa­ky­ta, kad tai ne pa­pras­tas van­duo, taip ir čia sa­ko­me: „Sak­ra­men­tas yra duo­na ir vy­nas, bet ne šiaip duo­na ir vy­nas, pa­pras­tai ant sta­lo pa­tie­kia­mi, bet duo­na ir vy­nas, į Die­vo žo­dį įdė­ti ir su juo su­riš­ti“. (Martinas Lutheris, Didysis Katekizmas, V,8)
„Jei ir vi­sa ga­ly­bė vel­nių su vi­sais fa­na­ti­kais už­griū­tų, rėk­da­mi: „Kaip ga­li duo­na ir vynas bū­ti Kris­taus Kū­nas ir Krau­jas?“ ir t. t., tai aš ži­nau, kad vi­si pro­tai ir moks­lin­čiai, kar­tu pa­ė­mus, nė­ra to­kie pro­tin­gi, kaip die­viš­ko­sios Di­de­ny­bės ma­ža­sis pirš­te­lis“. Čia pa­ra­šy­tas Kris­taus žo­dis: „Im­ki­te ir val­gy­ki­te. Tai yra ma­no kū­nas“, „Ger­ki­te iš jos vi­si, nes tai yra Nau­jo­ji San­do­ra ma­no krau­jy­je“ ir t. t. Mes lai­ko­mės šių žo­džių ir no­rė­tu­me pa­ma­ty­ti tuos, ku­rie tai­sys Kris­tų ir da­rys ki­taip, ne­gu jis lie­pė.“ (Martinas Lutheris, Didysis Katekizmas, V,12)
1580 m. liuteronų išpažinime būdas, kuriuo duona ir vynas virsta Kūnu ir Krauju, apibūdinamas taip: 
„Dėl šių daugybės priežasčių, prie šv. Pauliaus ir Kristaus formuluočių (duona Vakarienės metu yra Kristaus Kūnas arba Kristaus Kūno bendrystė), taip pat naudojame formules: "po" duona, su duona, duonoje“ (Concordia, VII,35)
Pasak liuteronų, Eucharistijoje tuo pačiu metu yra ir tikri duona bei vynas, ir tikri Kristaus Kūnas bei Kraujas. Lutherio teologijoje tai vadinama sakramentine vienybe (unio sacramentalis, Sacramentliche Einigkeit), kartais, ypač oponentai, šį mokymą vadina konsubstanciacija (nes duonos ir vyno substancija neperkeičiama, ji išlieka). Užuot aiškindami visas filosofines smulkmenas, kaip tai įmanoma, liuteronai pasitelkia formulę, kad Kristus yra visur - „"po" duona, su duona, duonoje“.

ORTODOKSŲ BAŽNYČIOS MOKYMAS

Ortodoksų Bažnyčia niekada neabejojo Šv. Rašto ir Šv. Tradicijos mokymu, kad duona ir vynas Eucharisitjos metu yra tikri Kristaus Kūnas ir Kraujas.

Apaštalas Jonas cituoja patį Viešpatį Jėzų ir pasakoja:
„Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“. Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame.  Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. Visa tai jis paskelbė, mokydamas Kafarnaumo sinagogoje.  Tai išgirdę, daugelis jo mokinių sakė: „Kieti jo žodžiai, kas gali jų klausytis!“ Jėzus, žinodamas, kad mokiniai dėl to murma, paklausė: „Jus tai piktina? O kas būtų, jei pamatytumėte Žmogaus Sūnų, užžengiantį ten, kur jis buvo pirmiau?! Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir gyvenimas.  Bet kai kurie iš jūsų netiki“. Mat Jėzus iš pat pradžių žinojo ir kas netiki, ir kas jį išduos. Jis dar sakė: „Štai kodėl aš jums sakiau: niekas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo“. Nuo to meto nemaža jo mokinių pasitraukė ir daugiau su juo nebevaikščiojo.“ (Jn 6,51-66)
Seniausiais krikščionybės laikais apaštalo Jono mokinys šv. Ignotas Atiochietis apie eretikus doketistus rašo: 
„Jie atsisako Eucharistijos ir maldos, nes nepripažįsta, kad Eucharistija yra mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus kūnas, kentėjęs už mūsų nuodėmes ir Tėvo maloningiausiai prikeltas iš numirusių. Šitaip tie, kurie atmeta Dievo dovaną, miršta beprieštaraudami.“ (Šv. Ignotas Antiochietis, Laiškas Smirniečiams, 7.1.)
Šv. Ireniejus Lionietis, apaštalo Jono mokinio Polikarpo mokinys: 
„Mes mes atnašaujame Jam tai, kas yra Jo, pastoviai skelbdami Kūno ir Dvasios bendrystę bei vienybę. Nes duona, kuri yra išgaunama iš žemės, kai įgija Viešpaties kvietimą, nebėra įprasta duona, bet Eucharistija, kurioje susitinka dvi tikrovės, žemiškoji ir dangiškoji. Taip ir mūsų kūnai, priimdami Eucharistiją, daugiau nebėra marūs, jie įgija prisikėlimo amžinybei viltį.“ (Šv. Ireniejus Lionietis, Prieš erezijas, IV,18)
Šių liudijimų pakanka įrodyti, kad nuo apaštalų laikų Tėvai išpažino tokį mokymą. Eucharistijos sakramento aptarimą sutinkame pas daugybę Tėvų. Tačiau Bažnyčios Tėvai niekada nenagrinėjo kokiu būdu duona yra Kūnas, o vynas - Kraujas, kokiu būdu jie perkeičiami. 

Tėvų raštuose nėra ir termino „esmėkaita“ („transubstancija“). Tik XV amžiuje, susidūrę su protestantų ir katalikų ginčais, ortodoksai ima svarstyti, kas tai yra esmėkaita (пресуществление, μετουσίωσις, taip pat μεταστοιχείωσις, μεταρρύθμισις), arba tiesiog atnašų perkeitimas (преложение, μεταβολή).

Istoriškai kai kurie teologai linko tiek į katalikišką, tiek į liuteronišką interpretaciją. Pavyzdžiui, katalikišką transubstanciacijos dogmą išpažino patriarchų sinodas Jeruzalėje (1672), tačiau visos šios pozicijos liko asmeninės teologinės nuomonės (theologoumena) lygmenyje ir nėra privalomos ortodoksams (nėra dogma). Šiuo metu Ortodoksų Bažnyčia akcentuoja, kad duona ir vynas tikrai yra Kūnas ir Kraujas, tačiau atsisako nagrinėti kokiu būdu, pripažindama, kad tai yra tikėjimo slėpinys (paslaptis): 
336. Kuo svarbi ši Liturgijos dalis [anafora]?
Ji ypatingai svarbi todėl, kad jos metu duona ir vynas patiria virsmą (прелагаются) arba patiria esmėkaitą (пресуществляются) į tikrą Kristaus Kūną ir tikrą Kristaus kraują. 
337. Kaip suprasti žodį „esmėkaita“ (пресуществление, μετουσίωσις)?
Apie žodį „esmėkaita“ „Rytų Visuotinės Bažnyčios patriarchų Tikėjimo išpažinime“ (1723) pasakyta, kad šiuo žodžiu nepaaiškinamas būdas, kuriuo duona ir vynas virsta Viešpaties Kūnu ir Krauju, nes to negali suprasti niekas, išskyrus patį Dievą. Šiuo žodžiu tik parodoma, kad tikrai, realiai ir esmiškai duona yra tikras Viešpaties Kūnas, o vynas - pats Viešpaties Kraujas. 
(Šv. Filareto Maskviečio „Didysis Visuotinės Rytų Ortodoksų Bažnyčios Katekizmas“)
Taigi, mokydami tikėjimo ortodoksai pabrėžia, kad duona ir vynas tikrai tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, tačiau atsisako ginčytis dėl būdo, kuriuo šis virsmas įvyksta. Tai yra slėpinys, priimamas tikėjimu. 

Komentarai

Populiarūs įrašai