Įvadas į Apaštalų darbus

„Apaštalo knyga“ - iš jos liturgijos metu
ortodoksų bažnyčiose skaitomi Apaštalų darbai ir Apaštalų laiškai.
(raštų išdėstymo tvarka: Apd, Visuot. laiškai, Pauliaus laiškai)

Keturias Evangelijas Šventajame Rašte tradiciškai seka Apaštalų darbų knyga. Ši knyga yra parašyta tarsi Luko Evangelijos tęsinys. Ji adresuota nežinomam Teofiliui (gr. Theophilus - „mylintis Dievą“ arba „Dievo mylimasis/draugas“, todėl yra manančių, jog tai - abstraktus kreipinys į kiekvieną krikščionį), kaip ir Evangelija pagal Luką:

Evangelija: „Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofiliau, sutvarkytą pasakojimą, kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.“ (Lk 1,1-4)

Darbai: „Pirmoje knygoje, Teofiliau, aš pasakojau apie viską, ką Jėzus nuo pat pradžių veikė ir mokė iki tos dienos, kurią buvo paimtas į dangų, pirmiau per Šventąją Dvasią davęs savo išrinktiesiems apaštalams įsakymų.“ (Apd 1,1-2)

Įdomu, kad šiuolaikinis Naujojo Testamento mokslas visiškai neabejoja šiuo Apaštalų darbų autoriaus teiginiu -  Luko ir „Darbų“ kalbos stilius, teologiniai motyvai, tekstų tarpusavio sąsajos rodo, kad šias dvi knygas parašė vienas ir tas pats autorius. Todėl mokslininkai dažnai jas nagrinėja kartu, kaip vieno kūrinio dvi dalis (angl. Luke-Acts).

Tai artima Bažnyčios tradiciniam požiūriui, esą abiejų kūrinių autorius - Lukas. Tiesa, mokslininkai neteigia, kad juodu parašęs Lukas, nes šio vardo nėra ankstyviausiuose rankraščiuose - veikalas nepasirašytas. Akademikai sakytų, kad autorius arba nežinomas anonimas, arba redaktoriaus, besinaudojantis arba anonimo, arba apaštalo Luko surašytais liudijimais. Tačiau, patogumo dėlei, jie priima tradicinį Bažnyčios įvardijimą ir autorių sąlyginai vadina „Luku“.

ŽANRAS

Richardo P. Thompsono nuomone, žanro požiūriu abu apaštalo Luko veikalus galima priskirti senovės istorijai. Panašiai kaip šv. Lukas Evangelijos pradžioje kalba apie savo „rūpestingą ištyrimą“, taip ir graikų istorikas Tukididas (471–455 m. pr. Kr.) „Peloponeso karo“ pradžioje sakosi atlikęs tyrimą. Abu rašo apie įvykius, kurie jau praėjo ir abu rašo taip, tarsi viską kuo puikiausiai žinotų ir atsimintų. Tukidido veikale išsaugotos kai kurių asmenybių kalbos, kurių jis negalėjo girdėti, kitos - kurių negalėjo taip tiksliai prisiminti. Tačiau užuot rašęs apie pagrindines mintis, kas buvo pasakyta, jis bando įtraukti skaitytoją į įvykių sūkurį, todėl kuria rišlų pasakojimą ir stengiasi sukurti kalbas, kaip jos galėjo atrodyti tose situacijose.

Taip ir „Darbuose“ skaitome dialogus, kalbas, kurių pats Lukas arba net negalėjo girdėti, arba pažodžiui nebūtų galėjęs atsiminti. Jei šiuolaikinis istorikas pasipiktintų, kad tai - ne istorija, kad tai -pusiau grožinis tekstas, dar gi ir ne visada (arba, net niekada) liudininko pasakojimas, tai antikos laikais toks istorijos rašymas buvo visiškai normalus. Jis taipogi ir nepaneigia veikalų vertės - vargu ar daug kas iš mūsų galėtų tiksliai, žodis žodin prisiminti, ką mums vaikystėje sakė močiutė, tačiau galėtume atsiminti pagrindinę to pasakymo mintį. Taip ir negali būti abejonės, kad Lukas, jei ir necituoja Apaštalų darbuose minimų žmonių pažodžiui, perduoda bendrą mintį apie jų skelbimą ir veiklą, kuri buvo gerai žinoma Bažnyčios bendruomenei.

PAGRINDINIAI MOTYVAI

Vienas išskirtinių Luko Evangelijos bruožų - joje gausu pasakojimų apie Kristaus atliekamus egzorcizmus ir išgydimus (abu dalykai - demonų išvarymas ir fizinis išgijimas - buvo glaudžiai susiję to meto medicinoje). Lukas taip pat smulkiai aprašo, nuo ko išgydavo žmonės: „moteris, dvylika metu sirgusi kraujoplūdžiu“ (Lk 8,43), „vyrai neštuvais atgabeno paralyžiuotą žmogų“ (Lk 5,18), „Simono uošvė labai karščiavo“ (Lk 4,38), „dešimt raupsuotų vyrų“ (Lk 17,11) ir t.t.. Bažnyčios Tėvai tokį dėmesį fizinėms negalioms aiškino tuo, kad Lukas esą buvęs gydytoju.

Berndo Kollmano nuomone, egzorcizmai ir gydymai buvo labai svarbi ankstyvosios krikščionybės dalis, stipriai prisidėjusi prie krikščionybės išpopuliarėjimo. Apaštalų darbuose pasakojama, kad apaštalai darė tokius pačius stebuklus, kokius darė Jėzus (netgi galėjo prikelti iš mirusiųjų - Apd 20,9-12). Craigo Evanso nuomone, vienas pagrindinių Apaštalų darbų knygos tikslų yra parodyti, kad Paulius turi tuos pačius autoritetą patvirtinančius ženklus, kokius turėjo Petras ir Jėzus. Luko Evangelija pasakoja apie Jėzaus darytus ženklus ir nuostabą keliančius darbus (semeia kai thaumasia), pirmoji apaštalų darbų pusė pasakoja, kaip šią galią (dynamis) gavo ir Petras, o antroji - kaip Paulius.

Prieš žengdamas į dangų, Jėzus pažada apaštalams: „ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės“ (Apd 1, 8). Po to, kai Petras gauna Šventąją Dvasią ir Jos galybę Sekminių dieną, jis pradeda gydyti (Apr 3, 1-10), išvarinėti piktąsias dvasias (Apd 5, 16; Apd 8, 7) ir netgi prikelia iš mirusiųjų (Apd 9, 40). Paulius, nors ir nebuvo su apaštalais Sekminių dieną, po jį ištikusio apreiškimo pakeliui į Damaską pradeda rodyti tuos pačius ženklus (gydymas – Apd 28, 8, egzorcizmas – Apd 19, 12, berniuko prikėlimas – Apd 20, 9-12). Pats šv. Paulius laiškuose įrodinėdamas savo apaštalystę kalba apie „apaštalo žymės (semeia tou apostolou)“ - jo daromus stebuklus ir Dievo galybės darbus (2 Kor 12,12).

Antras svarbus knygos motyvas - tai pasakojimas apie Šventąją Istoriją, apie Dievo tautos likimą. Apaštalų darbų knyga pasakoja apie Bažnyčios plitimą po visą pasaulį, sujungia Bažnyčios istoriją su Izraelio istorija ir paaiškina, kaip žydų tautos išganymo misija virto visos žmonijos išganymo misija. Tam pastelkiama aktualizuojanti egzgezė, kai Senojo Testamento pranašystės skaitomos tarsi čia ir dabar išsipildančios, aprašančius dabar vykstančius įvykius ir karts nuo karto grįžtama prie visos Šventosios Istorijos panoramos, pavyzdžiui, Stepono kankinystės kalboje (Apd 7):

„Broliai ir tėvai, pasiklausykite! Šlovingasis Dievas apsireiškė mūsų tėvui Abraomui Mesopotamijoje, kai jis dar nebuvo persikėlęs į Charaną...[...]...Mozė buvo išmokytas visos Egipto išminties ir tapo galingas žodžiais ir darbais...[...]...Jozuė užėmė pagonių žemes...[...]...prašė nurodymo statyti šventyklą Jokūbo namams; ją ir pastatė Saliamonas...[...]...jie žudydavo pranašaujančius Teisiojo atėjimą...[...]...štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje...“

Jėzaus nužudymas regimas kaip Šventosios Istorijos dalis, Bažnyčia - kaip išaugusi Dievo Tauta, ji tapatinama su šventuoju Izraeliu, visa, kas vyksta - kaip Izraelio istorijos tęsinys. Paaiškinamas ir pagonių prisijungimas, pateikiant aprašymą susirinkimo, kuriame apaštalai sprendė, ar jiems reikia laikytis Mozės Įstatymo (Apd 15). Visgi, nors Antiochijoje jau Jėzaus mokiniai vadinami krikščionimis (Apd 11,26), bet dar nėra radikalios judaizmo ir krikščionybės skirties - krikščionys lanko Jeruzalės Šventyklą (Apd 2,46), Evangelija skelbiama pirmiausia sinagogose.

KNYGOS PLANAS

I. Nuo prisikėlimo iki Sekminių (Apd 1)

II. Petro misija (Apd 2,1–12,25)

2-8 - Bažnyčia Jeruzalėje

8 - krikščionių išsiskalidymas po pasaulį po Stepono kankinystės ir pagonių krikštai

9-12 - Pauliaus atsivertimas, Kornelijaus atsivertimas, Antiochijos Bažnyčios atsiradimas, mokiniai pradedami vadinti krikščionimis

III. Pauliaus misija (13-28)

13-14 Antiochijos misija

15 Petro ir Pauliaus konfliktas dėl atsivertusių iš pagonių, kuris išsprendžiamas Jeruzalės susirinkime

15-28 Tolesnės Pauliaus misijos, jo teismai, iki Paulius pasiekia Romą

Apaštalų darbų knyga baigiasi pasakojimu, kaip Paulius sėkmingai įsikuria Romoje. Apie tolesnį jo likimą nepasakojimą. Iš Euzebijaus Cezariečio (IV a.) ir kitų Bažnyčios istorikų žinome, kad ir Paulius, ir Petras Romoje buvo nukankinti.