2016 m. rugsėjo 28 d., trečiadienis

Homoseksualių žmonių pastoracija stačiatikybėje

Homoseksualių vyrų ir moterų klausimas Vakaruose šiuo metu yra vienas aktualiausių dvasininkams. Keičiantis visuomenės požiūriui ir įstatymų bazei (JAV vienalytės santuokos jau legalios visose valstijose), Bažnyčiai tenka taikytis prie visiškai naujos kultūros ir naujų socialinių aplinkybių. Tačiau, be homoseksualių asmenų, yra ir biseksualai bei transseksualai (translyčiai), kurie, nors ir rečiau matomi visuomenei, taip pat egzistuoja ir taip pat gali tapti Bažnyčios nariais.

[SKAITYTI TOLIAU]

2016 m. rugsėjo 26 d., pirmadienis

Ar sąvokos „ortodoksija“ ir „erezija“ tebeturi prasmę?


Katalikų Bažnyčia turi baisią instituciją, kuri praeityje vadinosi Congregatio Romanae et universalis Inquisitionis, arba tiesiog – Šventoji inkvizicija. Šiandien ji vadinasi „Tikėjimo mokymo kongregacija“ (lot. Congregatio pro Doctrina Fidei), bet tebeužsiima ta pačia veikla – eretikų gaudymu.

[SKAITYTI TOLIAU]

2016 m. rugsėjo 20 d., antradienis

R. Dulskio laiškas ir mano atsakymas

Reaguodamas į savo knygos recenziją kun. prof. R. Dulskis parašė šį laišką, ir gavo mano atsakymą "Šiaurės Atėnuose":

Romualdas Dulskis

Dievo kvailiai ir žmogaus sudievinimas

Matyt kaltas šiandienio gyvenimo tempas, kad kartais imamasi rašyti knygų recenzijas, tinkamai neįsigilinus į analizuojamus tekstus. Taip atsitiko su Gintaro Sungailos parašyta šiais metais pasirodžiusios mano knygos „Ekumeninė krikščionybė. Dieviškasis žmogaus pašaukimas Rytų krikščionybėje“ apžvalga „Stačiatikybės terminija lietuvių kalboje“ (Šiaurės Atėnai, 2016 07 08).

G. Sungaila taip paviršutiniškai peržvelgė knygos įvadą, kad tvirtina esą „knygos pradžioje kaip įvadas įdėta popiežiaus Jono Pauliaus II enciklika Orientale Lumen“. Iš tikrųjų Apaštališkasis laiškas Orientale Lumen yra tik pacituotas įvade. Bent kiek atidžiau skaitant įvadą, nesunku rasti mano išreikštą poziciją Rytų krikščionybės atžvilgiu – objektyvų, nešališką ir geranorišką požiūrį. Todėl visiškai absurdiškas G. Sungailos tvirtinimas, kad knygoje laikomasi „griežtai katalikocentrinių pozicijų“. Nesuprastas liko ir Jono Pauliaus II pateiktas Rytų ir Vakarų Bažnyčių palyginimas su dviem plaučiais. Esą „Ortodoksai knygoje traktuojami ne kaip savarankiška religinė bendruomenė, o kaip vienas iš dviejų Katalikų Bažnyčios plaučių“. Iš tikrųjų niekur nesakoma, kad tie du plaučiai yra Katalikų Bažnyčios, bet Bažnyčios. Tai esminis skirtumas. Šiuo palyginimu Jonas Paulius II, kaip tik norėjo pabrėžti Rytų ir Vakarų Bažnyčių lygiavertiškumą, kad jos abi sudaro vieną Kristaus Bažnyčią.  
G. Sungailai nesuprantama, kodėl monografijoje vis grįžtama „prie popiežių raštų ir katalikų susirinkimų“. Monografija yra skirta visų pirma lietuviškai auditorijai, kuri didžiąja dalimi yra išaugusi katalikiškos tradicijos terpėje, todėl atrodė būtina atskleisti geranorišką popiežių bei Katalikų Bažnyčios susirinkimų požiūrį į Rytų krikščionybę, nes dalis katalikų ligi šiol nesuvokia ekumeninio dialogo svarbos ir gelmės.

Tendencingai sutirštintas G. Sungailos tvirtinimas, kad „autorius netgi kategoriškai atsisako vadinti ortodoksus ortodoksais“. Tai netiesa, nes knygoje aiškiai sakoma, kad nėra jokios kategoriškos nuostatos, o tik „teikiama pirmenybė lietuviškai stačiatikybės sąvokai prieš ortodoksybę. Tai daroma dėl trijų priežasčių. Pirma, dėl pirmosios sąvokos lietuviškumo. Antra, dėl jos teologinės prasmės, nes ji primena liturginį stovėjimą šventojo Dievo akivaizdoje bei įstabų Teofano Atsiskyrėlio maldos kaip nepaliaujamo maldingo stovėjimo priešais Dievą apibrėžimą. Trečia priežastis – ortodoksijos sąvokos dviguba konotacija, kuri gali reikšti Rytų krikščionybę ir drauge tikėjimo tikrumą, teisingumą. Šios dviprasmybės nelieka, kai vartojame pirmąją sąvoką“ (p. 16–17). Stačiatikybės sąvoka lietuvių kalboje neturi jokio neigiamo ar užgaulaus atspalvio, todėl ji negali prieštarauti „objektyviosios religijotyros reikalavimams“, kaip norėtų įteigti G. Sungaila. Priešingai stačiatikybė yra plačiai paplitusi sąvoka ir, būdama lietuviška, turi pranašumą prieš tarptautinį ortodoksybės terminą. Be to, status, stačiai dar turi reikšmę tiesus, tiesiai, pvz., Čia labai status (=tiesus) kelias, niekur išsukti nereikia (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas). Tad stačiatikybės sąvoka ne tik implikuoja mistinio stovėjimo/buvojimo Dievo akivaizdoje idėją, bet ir nurodo, kad Rytų krikščionybės mokymas yra tiesus kelias į gyvenimo pilnatvę.

                      Tiek mokslinėje teologinėje, tiek populiariojoje literatūroje yra visuotinai priimta kalbėti apie Rytų ir Vakarų krikščionybę, Rytų ir Vakarų Bažnyčias ar Rytų ir Vakarų krikščionis. Be abejo, Rytai ir Vakarai nėra vienalyčiai, juo labiau, kad kartais Vakarų krikščionimis suvokiami katalikai ir protestantai drauge. Nors Rytuose esanti įvairovė lygiai taip pat neginčijama, vis dėlto esama tam tikrų Rytams bei Vakarams būdingų ypatumų, dėlei kurių idant susikalbėtume vartojame šias sąlygines sąvokas. Vargu ar esama pagrindo jas vadinti „ambivalentiškais konstruktais“.

Nenorėčiau leistis į plačias diskusijas ir ginčus apie sąvokas. Tik galiu pažymėti, kad garsusis menininkas Andriejus Rubliovas knygoje pateikiamas Europos kalboms būdinga transkripcija Rublev, skliaustuose įdedant VLKK rekomenduojamą Rubliovą. Pirmųjų amžių atsiskyrėlį ir vienuolių tėvą lietuviškai įprasta vadinti Antanu Didžiuoju, tačiau keistai atrodytų jei Antanu vadintume mūsų dienų teologą Antonijų Bloomą. Tad pasirinkimas kaip vadinti Antonijų Kijevietį (galbūt Antanu Kijeviečiu) remiasi subjektyvia interpretacija, ką norime pabrėžti: jo vardo ryšį su Antanu Didžiuoju, ar autentišką jo vardo skambesį.

Nevisiškai tiesa, kad pašaukimo tema „yra svetima Ortodoksų Bažnyčios teologijai“. Pvz., vienas įžymiausių šiandienos ortodoksiškosios krikščionybės teologų Kallistos Ware savo veikaluose skiria nemažai dėmesio krikščioniškojo pašaukimo problematikai.

Man labai patiko G. Sungailos įžvalga, kad „lietuvius trikdo tiesmuka Šventojo Rašto kalba“. Iš tikrųjų Biblijos kalba, būdama Artimųjų Rytų kalba, yra ganėtinai svetima šiauriečiams, tarp jų ir baltams. Žinoma, viena vertus, per ilgą krikščionybės istoriją iš dalies prie jos pripratome, kita vertus, jos tiesmukumas mums nėra malonus. Nemanau, kad to priežastis yra lietuvių puritoniškumas, veikiau baltų kultūros subtilumas. Mums būdinga savaimingai priešintis tiesmukumui, neįžvelgiančiam gyvenimo slėpinių ir natūralaus žmogiškosios būties sakralumo. Lietuviams nesinori kalbėti apie įsčių vaisių ir Abraomo sėklą, nes tos sąvokos mums regisi pernelyg grubios ir tarsi užgožia subtilią slėpiningos dieviškosios tikrovės pajautą. Gal dėl tos pačios priežasties lietuviai apdainuoja ne brolį, o brolelį, o knygoje atsirado ne Kristaus kvailys, o Kristaus kvailelis.


Ačiū Gintarui Sungailai už dėmesį mano knygai, už daug gerų žodžių ir pozityvių įvertinimų, išsakytų recenzijoje. Jei jis kada važiuotų pro Kauną, kviesčiau jį puodeliui rytietiškos arbatos vienoje Rotušės aikštės kavinių. 

******************

Gintaras Sungaila

ATSAKYMAS ROMUALDUI DULSKIUI

Ačiū jums, gerb. prof. kun. Romualdai Dulski, kad atsakėte į mano recenziją. Džiugu, kai recenzija pasiekia patį autorių, kai iš monologo gimsta dialogas, kuris būtinas profesiniam ir asmeniniam religijos tyrinėtojų tobulėjimui.



2016 m. rugsėjo 16 d., penktadienis

Mistinė Bažnyčia Hermo „Ganytojuje“


Šv. Andriejaus Rubliovo ikonoje, kurioje vaizduojami trys angelai, aplankę Abraomą (Švč. Trejybės simbolis), sutinkama įdomi detalė - vidur angelų vietoje vaišių padėta taurė. Taip Senojo Testamento scenoje pavaizduojamas amžinasis Dievo planas, oikonomia - dar prieš sukurdamas pasaulį Dievas žinojo, kad žmogus nusidės ir kad Jam, Antrajam Dievo Asmeniui, teks įsikūnyti bei išgerti karčią kančios taurę, idant žmogus būtų išganytas. Rubliovo „Trejybėje“ kontempliuojami amžinieji santykiai Trejybėje - Sūnus (centre) ir Dvasia (Dešinėje) žvelgia į savo Amžinąjį Bepradį Pradą - Tėvą (Kairėje), kuris laimina Antrajam asmeniui prieš pasaulio sukūrimą kančios Taurę, o ją priimdamas Sūnus nurodo pirštu į Kitą Guodėją, Tiesos Dvasią, Kylančią iš Tėvo, kuri ateis į pasaulį po Jo. Visa tai vyksta Trejybei buvojant bendrystėje ratu (perichoresis).

Ši amžinybėje sukurto plano idėja jau sutinkama Naujajame Testamente:
Juk jūs žinote, kad esate atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės. O jis buvo numatytas dar prieš pasaulio sukūrimą ir apreikštas laikų pabaigoje jums (1 Pt 1,18-20)
Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje.“ (Ef 1,3-4)
Ši idėja dar radikaliau išreiškiama Hermo „Ganytojuje“ (Apaštališkųjų Tėvų veikalas, II a.), kuriame teigiama, kad pirm pasaulio sukūrimo Dievas sukūrė Savo Bažnyčią:
„Štai Galybių Dievas, Kuris Savo neregima Galia ir didžiu Savo Protu sukūrė pasaulį, ir šlovingąja Savo Šviesa papuošė kūriniją, ir Savo Galingiausiuoju Žodžiu sutvirtino dangus, ir žemę ištiesė viršum vandenų, ir Savo galingiausiąja Galybe sukūrė Savo šventąją Bažnyčia, kurią ir palaimino. Štai Jis perkeitė dangų ir kalnus, kalvas ir jūras, ir visa bus sulyginta Jo išrinktiesiems, kad išsipildytų pažadas, kurį Jis davė, su didžia šlove ir iškilme, jei tik tie, kurie per tikėjimą gavo Dievo įsakymus, laikysis jų.“ 
„- Kaip tu galvoji, kas ta senolė, iš kurios gavai šią knygą?
- Sibilė, - atsakiau.
- Klysti, - tarė jis. - Ji ne Sibilė.
- O kas gi ji, Viešpatie?
- Ji yra Dievo Bažnyčia
Paklausiau, kodėl gi ji tokia sena.
- Todėl, kad buvo sukurta prieš visa, kas egzistuoja, ir Jai buvo sukurtas pasaulis, - paaiškino jis.“
Kurdamas pasaulį, Dievas kurį jį tam, kad žmogus su Juo buvotu bendrystėje, kaip amžinai buvojo Švč. Trejybės asmenys. Jis numatė nuopuolį, numatė ir išganymą, todėl leidosi blogiui rastis, kad rastųsi dar didesnis gėris. Hermo slėpinys yra toks: dar prieš sukurdamas pasaulį Dievas sukūrė Bažnyčią, tam, kad per Ją žmogus būtų išganytas ir atrastų Joje bendrystę su Dievu. Tai - dangiškoji, šventoji, amžinybei sukurta Bažnyčia, kurioje gyvena Šventoji Dvasia. 

2016 m. rugsėjo 8 d., ketvirtadienis

Ortodoksų Bažnyčios požiūris į ekumenizmą [video]





Paskaita, skaityta 2016 m. rugsėjo 6 d. VDU Katalikų teologijos fakultete. 

* Blogai nurašytoje citatoje buvo "varų" vietoje "dvarų".

Pakeliui į Ortodoksų Bažnyčių vienybę? (NŽA 2016 nr. 5)

2016 m. liepos 26 d. Kretoje baigėsi Šventasis ir Didysis Stačiatikių Bažnyčios Susirinkimas, kuriame dalyvavo 10 iš 14 autokefalinių Bažnyčių. Tiesa, iš Maskvos patriarchato interneto svetainėje pateikiamos informacijos atrodytų, kad Susirinkimas, kurį Rusijoje vadino „Visų stačiatikių susirinkimu“ (sinodu), taip ir neįvyko. Pas­kutinė naujiena apie įvykį – birželio 18 d. pub­likuotas įrašas, kad Maskvoje vyko forumas, pavadintas „Kodėl sinodas Kretoje netapo visų stačiatikių?“

Apie statusą. Be abejonės, šis Susirinkimas reikšmingas Stačiatikių Bažnyčios istorijai, tačiau jo pasekmės vis dar neaiškios. Idant nekiltų papiktinimų ar schizmų, dar 2016 m. sausį Šambezi (Šveicarija) visų Bažnyčių atstovai sutarė, kad sprendimai Susirinkime bus priimami tik vienbalsiai. Tačiau ar tai, kad dokumentus patvirtino vienbalsiai tik 10 iš 14 Bažnyčių, reiškia, jog Susirinkimo dokumentai – niekiniai?

2016 m. rugsėjo 5 d., pirmadienis

Amerikos ortodoksų giesmės

Pakilk, Dieve, teisk žemę (Ps 82)
Bizantiškas choralas, vienas iš tonų



Didysis prokimenas (Priegiesmis): Pakilk, Dieve, teisk žemę, nes tau priklauso visos tautos! (Ps 82,6)
Toliau eina 82 psalmės eilutės:
1: Dievas užima savo vietą dieviškoje taryboje, dievų sueigoje jis teisia
2: Kaip ilgai neteisingai teisite ir būsite šališki nedorėliams?
3: Ginkite silpnuosius ir našlaičius, saugokite vargdienių ir beturčių teises!
4: Gelbėkite silpnuosius ir beturčius, gelbėkite juos iš nedorėlių nagų!
5: Kokie jie neišmanėliai! Kokie jie kvaili! Jie vaikšto nedorais keliais, – teisingumo pamatai žemėje griūva!
6: 'Esate dievai, – aš sakiau, – jūs visi Aukščiausiojo sūnūs'. Tačiau mirsite kaip žmonės, krisite kaip kiekvienas didžiūnas

O, Šviesa Džiaugsminga 

Senasis Rusios choralas




O, Šviesa Džiaugsminga šlovės šventosios nemirtingo, 



dangiško, palaimintojo Tėvo - Jėzau Kristau! 
Besileidžiant saulei palydėję šviesą 
Gyrių giedam Tėvui, Sūnui ir Šventajai Dvasiai - Dievui 
Visais laikais Tau dera pagarbiais balsais giedoti, 
O, Dievo Sūnau, Suteikiantis Gyvybę, 
Todėl pasaulis Tave šlovina!

2016 m. rugsėjo 3 d., šeštadienis

Dzenbudizmas ir Jėzaus malda

Ortodoksų Bažnyčia turi kontempliatyvią Jėzaus maldos tradiciją, kilusią iš dykumos tėvų sąjūdžio IV a. Jėzaus maldą praktikuojantis vienuolis (hesichastas) sėdasi tamsoje ant žemos kėdutės, palenkia galvą ir, nukreipęs akis į savo bambą, ritmiškai kvėpuodamas, kartoja maldą „Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk manęs, nusidėjėlio“. Pirštuose jis suka iš dviejų supintą virvelę, turinčią šimtą mazgelių, kažkuo primenančią katalikų rožinį, bet dar labiau – budistų malą. Todėl dažnai žmonės klausia, ar ši tradicija – hesichazmas – nėra tas pats kas budizmas.