BIEN susitikimas Sankt Peterburge
1. Kas yra BIEN?
BIEN - angl. Baltic International Ecumenical Network - tarpkonfesinė organizacija, jungianti skirtingas Baltijos šalių krikščionių bendruomenes. Nuo 2001 m. kasmet ji organizuoja renginius jaunimui. Šiemet buvo 14 BIEN susitikimas (nes įvyko vienerių metų pertrauka).
Susirinkimų temos - ne religinės, ar, bent jau, ne visai religinės. Šių metų tema - taika. Viena vertus, tai krikščioniška tema, kita vertus, tai yra sfera, kurioje daugelio krikščionių konfesijų doktrina ir moralė nesikerta, taigi, įmanomas bendradarbiavimas net ir be bažnytinės-sakramentinės vienybės.
Šiemet festivalyje dalyvavo rekordiškai mažai - 30 žmonių, iš jų - 4 katalikai ir vienas ortodoksas (aš; tiesa, ortodoksų buvo organizatorių tarpe). Daugelis dalyvių buvo liuteronai. Ankstesniais metais kitų konfesijų dalyvių buvo daugiau, organizacijos puslapyje nurodyta, kad ji yra globojama Kaliningrado ortodoksų vyskupo Serafimo, tačiau šiemetinė negausa, manau, gali būti paaiškinta metų pertrauka ir dar kai kuriomis aplinkybėmis, kurias paaiškinsiu žemiau.
2. Kur mes buvome?
Peterburgą BIEN pasirinko tyčia, todėl, kad Vakarų pasaulio ir Rusijos santykiai šiuo metu prastėja. Kaip sakė pastorius Frankas Engelbrechtas: „Kai visi traukiasi iš Rusijos, mes judame priešinga kryptimi, idant neštume taiką“.
 |
| Petrikirche |
 |
| Šv. Kotrynos Armenų Apaštališkoji Bažnyčia |
 |
| Armėnų Bažnyčios svečių namų iškaba |
 |
| Šv. Marijos suomių liuteronų bažnyčia |
3. Ką darėme?
Kiekviena diena buvo kupina įdomių užsiėmimų, malonaus bendravimo. Dienotvarkė nebuvo perkrauta, kambariai armėnų svečių namuose - labai patogūs. Todėl laikas bėgo ramiai.
Kiekviena diena prasidėdavo ir baigdavosi bendra malda. Ši malda, nors ir dažnai vyko liuteronų bažnyčiose, buvo neformali. Dalyviai pasakojo, kad anksčiau kiekvieną dieną maldos vykdavo pagal skirtingos konfesijos tradiciją, tačiau šiemet tai nepavyko, nes buvo mažai kitų konfesijų dalyvių.
- PROJEKTAI -
Pirmą dieną vyko dalyvių susipažinimas ir savo „taikos projektų“ pristatymas. „Taikos projektai“ - tai pasakojimai apie tai, kaip savo šalyje tavo bendruomenė prisideda prie taikos palaikymo. Patirtimi dalinamasi tam, kad kiti galėtų ją perimti ir pritaikyti savo šalyse/konfesijose.
Aš pristačiau Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje dalyvavimą „maldos už krikščionių vienybę savaitėje“, papasakojau kaip ortodoksai organizuoja pamaldas, į kurias ateina katalikai, liuteronai ir kt. Mano pasakojimą galima būtų sutraukti į tokią schemą:
- Kaip sakė vienas žmogus, „jei pažįsti žmogų asmeniškai, nekęsti pasidaro daug sudėtingiau“. Taigi, susipažink:
1. Būk šeimininkas! a) Kviesk į savo maldos namus kitų konfesijų žmones, siūlydamas išgirsti/stebėti/kartu pasimelsti pagal tradicinius savo konfesijos tekstus. Tekstų pasirinkime gali atsižvelgti į tai, ką kvieti - jei protestantus, jie, žinoma, vargu ar melsis Dievo Motinai; b) Paruošk stalą. Po pamaldų pakviesk visus į agapės vakarienė, kartu pavalgykite, susipažinkite.
2. Būk svečias! a) Pasiskaityk apie bendruomenės, pas kurią eini, tikėjimą; b) Po pamaldų, pabendrauk su dvasininku, paklausinėk, kuo jie tiki, kuo gyvena. Bet nepamiršk ir tiesiog susipažinti; c) Eik netgi pas tuos, kurie nedalyvauja ekumeniniame judėjime. Šiuo atveju jiems gali būti nepriimtina, kad su jais melstumeisi - tuo atveju, šitai gerbdamas, paprašyk, kad leistų tiesiog pažiūrėti.
Tikslas: Dažnai susipažinus lengvai griūna daugybė stereotipų apie kitus krikščionis, kuriais tikime. Bet svarbiausia - net kai susiduriame su tuo, kad mūsų doktrina ir moralė skiriasi - išmokstame kitame matyti žmogų, jį gerbti, mylėti.Kiti pristatė labiau visiems pritaikomus projektus. Vienas vaikinas pristatė savo vokiečiams organizuojamas savanorystes Šiaurės Afrikos šalyse, į kurias, galbūt, būtų įmanoma įtraukti ir kitų Europos valstybių jaunimą.
- PAŽINTYS SU KRIKŠČIONIŲ KONFESIJOMIS -
Vienas iš didžiųjų mano džiaugsmų šio renginio metu buvo galimybė pagaliau apsilankyti Armėnų Apaštališkosios Bažnyčios pamaldose. Ši Bažnyčia priklauso miafizitų Bažnyčių bendruomenei, jų atstovų turime ir Lietuvoje. Iki šiol man sunkiai sekėsi susisiekti su Lietuvos armėnais. O BIEN, netikėtai, turėjau galimybę pabendrauti su Rusijos armėnų kunigu.
 |
| Armėnų bažnyčios viduje |
Taip pat lankėmės ortodoksų šv. Teodoro Dievo Motinos ikonos katedroje.
 |
| Šv. Teodoro DM ikonos katedroje klebonas pasakoja apie šventovę |
 |
| Bizantinis altorius |
 |
| Krikštykla |
 |
| Šv. Petro bažnyčios viduje |
 |
| Baseino liekanos |
Iš baseino liekanų buvo padarytas memorialas vokiečių liuteronų persekiojimams sovietmečiu atminti. Vienas menininkas čia nutapė freskų ciklą, kuriame papasakojo savo asmeninius atsiminimus:
Pirmoji freska pasakoja apie tai, kaip jo tėvas išvestas sušaudyti. Vidurnaktį įsiveržęs kareivis su teismo nuosprendžiu pareiškė, kad tėvas yra suimamas, nuteistas „trėmimu į Sibirą iki gyvos galvos be teisės susirašinėti“. Tik po daugybės metų, atsivėrus NKVD archyvams paaiškėjo, kad šie žodžiai iš tiesų reiškė „sušaudyti“.
Antroji freska vaizduoja prisiminą, kaip kaime bolševikai griovė liuteronų bažnyčią. Tarp komunistų buvo ir vokiečių, kurie palikę savo tikėjimą prisijungė prie revoliucionierių.
Trečioji freska vaizduoja jau menininko šeimos tremtį. Kaip pasakojo vokiečių liuteronų pastorius Michelis, Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių tauta TSRS buvo paskelbta „nepatikima“, todėl vokiečiams buvo uždrausta tarnauti kariuomenėje. Vietoje to, kartu su visa šeima jie buvo gyvuliniuose vagonuose vežami į Kazachstaną arba Sibirą, kur dirbdami sunkų fizinį darbą atlikinėjo „alternatyvią tarnybą“.
Ketvirtoji freska vaizduoja tremtinius, be jokio išankstinio pasiruošimo kapojančius medžius.
Penktoji freska vaizduoja slaptą liuteronų maldą tremtyje. Maldos susirinkimuose būdavo tik suaugusieji, kadangi bijota, kad vaikai gali apie juos išplepėti. Kadangi beveik visi ordinuotieji liuteronų kunigai buvo sušaudyti, maldą vesdavo „broliai“, kuriuos išrinkdavo patys tikintieji. Kartais, kad niekas neišgirstų, jog vyksta malda, himnai Dievui buvo giedami pagal sovietinių dainų ir himnų melodijas.
Penktoji freska vaizduoja koncentracijos stovyklą, Gulagą, į kurį menininkas buvo išsiųstas netrukus po to, kai buvo paleistas į laisvę.
Tik 1989 m. daugelis Rusijos vokiečių įgijo normalią teisę į judėjimą. Pasak pastoriaus Michelio, tuo metu 80% vokiečių paliko Rusiją ir repatrijavo į Vokietiją.
***
Įdomu, kad vieną vakarą užsikalbėjęs su budinčiąja suomių liuteronų bažnyčioje, išgirdau labai panašią istoriją. Regis, jai buvo netoli 90 metų. Ji buvo suomė, o jos šeima kilusi iš Sankt Peterburgo žemių, kurias patys suomiai vadina Ingrija. Jiems Sankt Peterburgas yra jų Tėvynė, kurioje jie gyvena dar iki tol, kol Petras I čia pastatė savo miestą.
Budinčioji užaugo tremtyje Sibire. Net ir po Stalino mirties jiems nebuvo leista grįžti į Sankt Peterburgą, o tik pasiūlyta apsigyventi atšiaurioje Karelijoje, kur jie dirbo sunkų fizinį darbą. Tik dabar, senatvėje, tremtinė grįžo į gimtąsias žemes.
- WORKSHOP'AI IR SOC. VIZITAI -
Kiekvienas dalyvis galėjo pasirinkti vieną iš šių seminarų:
- Rusiškų meduolių kepimas ir dekoravimas;
- Muzikos kūrimas;
- Ikonografija ir kaligrafija (atvirukų gaminimas);
- Filmavimas (trumpametražio filmo kūrimas);
- Ekologija (diskusija ir renginio organizavimas).
Kiekvieną seminarą vedė specialistai. Aš pasirinkau ikonografiją, ir štai kokį atviruką su mokytojų pagalba padariau:
Kiti gamino meduolius:
O štai kaip muzikos seminaro dalyviai įdainavo Kristaus žodžius apie taiką ir mūsų festivalio šūkį „take a piece of peace“:
Teoriškai šie seminarai turėjo būti sujungti su mūsų socialiniais vizitais - į vaikų namus, kurčiųjų centrą, nakvynės namus. Mes turėjome jiems padovanoti atvirukų, meduolių, dainų. Praktiškai tai nepavyko, nes daugelis įstaigų buvo ištuštėję. Pavyzdžiui, vaikai buvo išvykę į vasaros stovyklą, tačiau meduolius jie vis tiek gaus, tik vėliau.
Apie mūsų apsilankymą vaikų namuose norėčiau papasakoti šiek tiek plačiau.
- APSILANKYMAS VAIKŲ NAMUOSE -
Mes su komanda vykome į globos įstaigą, kurioje vaikai atsiduria kai jų tėvai netenka globos teisės, kai jie teisiasi dėl šių teisių tarpusavyje ir pan. Kitaip tariant, tai laikina prieglauda.
Ji randasi vienoje gražiausių Peterburgo vietų - Vasilevskij saloje. Įžengus į pastatą stebino jo aukštos lubos, senoviniai, mediniai turėklai ir staktos, erdvios patalpos. Beeidami išvydome ir nuostabaus gražumo cerkvę. Daug kur pastate kabėjo ikonos, todėl susidarė įspūdis, kad tai - bažnytinis pastatas.
Vėliau mus buvo paaiškinta, kad tai - buvusi vyskupo rezidencija. Seniau, kai aukščiausioji Rusijos bažnytinė valdžia buvo Šventasis Sinodas, vyskupai turėjo atvykti į Peterburgą, į Sinodo pasėdžius. Taigi, šis pastatas buvęs vieno iš vyskupų namais, kur jis apsistodavęs kai atvažiuodavo į posėdžius.
Tai išgirdęs kartu buvęs liuteronų pastorius Frankas susijaudino: „Argi nenuostabu? Buvusiuose vyskupų namuose dabar įsikūrę vaikučiai!“. Jis sakė, kad šiame name vyrauja „nuostabi dvasia“ ir sakė esąs įsitikinęs, kad vaikams tai didelė malonė ir džiaugsmas.
Kadangi pačių vaikų nebuvo, tai mūsų susitikimas praėjo su direktoriumi. Jis papasakojo apie įstaigos veiklą, džiaugsmus ir rūpesčius, parodė, kaip gyvena vaikai. Turbūt didžiausias netikėtumas įvyko pačioje susitikimo pabaigoje: mus visus sukrėtė direktoriaus meilė vaikams, jo atsidavimas savo darbui, o kai priėjau paspausti jam rankos supratau... kad jis yra aklas! Nuostabu, kaip, atrodytų, pats esantis bėdoje žmogus sugeba tiek daug padaryti kitų žmonių labui...
Vienas iš liūdnų dalykų, kurį girdėjo visi, keliavę po soc. įstaigas - jų konfliktai su Rusijos valdžia. Ši prieglauda iškilo bendradarbiaujant dabartiniam direktoriui su Ortodoksų Bažnyčia, ypač savo parapijos klebonu. Daugelis įstaigos darbuotojų - iš tos pačios ortodoksų bendruomenės. Deja, kai atėjo laikas gauti valstybės pripažinimą, jie buvo priversti oficialiai atsiriboti nuo Bažnyčios, o dabar miesto valdžia nori juos iškraustyti iš pastato, apie kurį taip nuostabiai kalbėjo pastorius Frankas...
Nakvynės namus lankiusieji taip pat pasakojo, kad penkerių nakvynės namų tinklas, su kuriuo jie susidūrė, negauna paramos iš valdžios. Priešingai, jiems dažnai tenka kovoti su valdžia, kad galėtų gyvuoti...
Kai pastorius Frankas paklausė, ar vaikų namai galėtų priimti savanorius soc. darbuotojus iš Vokietijos (Liuteronų Bažnyčioje socialinė pagalba labai išvystyta, ten kiekvienas diakonas turi socialinio darbuotojo išsilavinimą), direktorius atsakė, kad anksčiau toks bendradarbiavimas vyko, tačiau šiandien jį apsunkina politinė situacija. Jis tai pasakė be galo taktiškai ir mandagiai.
Apie minėtą direktorių išliks dar vienas įspūdingas prisiminimas. Esant vaikų namų cerkvėje Frankas papasakojo apie mūsų susirinkimo tikslą ir paklausė, ar negalėtume padainuoti Mozarto Dona nobis pacem (Suteik mums ramybę/taiką). Mes padainavome ir atsisukęs pamačiau, kad direktoriaus akių krašteliuose susikaupė ašaros. Jis linkėjo, kad tarp mūsų visada išliktų taika, nebūtų karo, kad visais prislėgtaisiais būtų pasirūpinta.
4. Kas užkliuvo?
Papasakojus apie gražiausius prisiminimus, galima eiti prie blogiausiųjų. Rusijos liuteronai tikrai mane nustebino savo socialiniu aktyvumu (pavyzdžiui, jie savo bendruomenės namuose turėjo gausybę neįgaliųjų vežimėlių, ramentų ir kt., be to, turėjo valgyklą benamiams), tačiau savaitę nepraėjo nesusidūrus ir su jų negerovėmis.
Pirmasis ir, man asmeniškai, baisiausias dalykas įvyko vieno maldos vakaro metu, bet prieš tai derėtų šį tą paaiškinti. Rusijos liuteronų Bažnyčia yra susiskaldžiusi į vokiečių ir suomių bendruomenes, iš kurių vokiečių - liberalesnė, leidžianti moterų kunigystę, kaip vėliau paaiškėjo, pakankamai liberaliai žiūrinti į LGBT ir t.t.. Suomiai - konservatyvūs, kaip teigė vienas Rusijos vokiečių pastorius, jie net jam neduodavo Komunijos.
Taigi, vieną maldos vakarą vedė Rusijos vokiečių pastorius. Viskas vyko lyg ir įprastai, bet maldos pabaigoje jis, norėdamas visus palaimint, prabilo: „Mūsų Tėve arba Motina...“. Žinoma, man tai buvo didžiulis šokas, po kurio grįžęs iškart ėmiausi konsultuotis su ortodoksų teologais, ką daryti, ir ar po tokio išpuolio iš viso galimas yra tolesnis bendravimas.
Pažįstama teologė paaiškino, kad ši problema jau seniai svarstyta Pasaulio Bažnyčių Taryboje. Kai liberalai naudoja tokį kreipinį (vadina Dievą ir Tėvu, ir Motina, angl. inclusive language), jie neturi omeny, kad garbintų kokią „deivę“, nekalba apie Dievo hipostazes (Tėvas-Sūnus-Dvasia), o viso labo naudodamiesi motiniškomis Senojo Testamento metaforomis (Iz..) pabrėžia, kad Dievas savo esmėje (substancijoje) nėra vyras. Visgi, kadangi tokia kalba nėra priimtina nei katalikams, nei ortodoksams, Pasaulio Bažnyčių Taryboje buvo priimtas susitarimas tokios kalbos ekumeniniuose susitikimuose nenaudoti.
Mano laimei, pastorius Frankas, su kuriuo daugiau bendravau, pasirodė esąs labai išsilavinęs ir išmintingas žmogus, todėl iškėlus šią problemą, bemat sutiko ją apsvarstyti su Rusijos vokiečiu Micheliu. Tiesą pasakius, aš manau, kad jei jie ateityje tęstų tokios kalbos vartojimą (nors panašu, kad tai buvo nesusipratimas), tai galėtų būti kliūtis BIEN ekumeniškumui (katalikų ir ortodoksų dalyvavimui).
Antrasis užkliuvęs dalykas - rusų liuteronų pristatytas „taikos projektas“. Kaip bebūtų ironiška, jis daug labiau užkliuvo vienai rusų liuteronei, nei man pačiam. Rusų tarpkonfesinės LGBT grupės Nuntiare et recreare nariai pristatė savo veiklą, kuria, iš esmės, jie siekia pakeisti vietinių liuteronų, katalikų ir ortodoksų moralinį mokymą, kad šie pradėtų priimti LGBT žmonių intymius santykius. Manęs per daug šis projektas nekliudė, nes projektų niekas palaikyti neprivalėjo, šie žmonės viso labo dalijosi, ką galvoja ir ką veikia, be to, aš esu įsitikinęs, kad mano Bažnyčią dar mažiausiai penkiasdešimt metų jų per šautuvo šūvį neprisileis. Kita vertus, žinodamas prastą LGBT žmonių padėtį Rusijoje, nenorėčiau pulti kritikuoti LGBT organizacijų, nes kiekvienas žmogus, nesvarbu ar jis heteroseksualus, ar LGBT, nusipelnė pagarbos, kiekvienas yra Dievo kūrinys, todėl visas tas smurtas, patyčios ir kita, kas vyksta Rusijoje prieš šiuos asmenis, yra siaubinga ir kažkaip šiems žmonėms reikia gintis.
Mano nuostabai, sukurto labiausiai ne lenkų katalikai ir ne aš, o viena rusų liuteronė. Ji pradėjo baisėtis tuo, kas pristatoma ir sakyti, kad jei tokie projektai toliau egzistuos, ji pereis iš vokiečių į suomių Bažnyčią. Tai man atskleidė vidinę Rusijos liuteronų įtampą, kuri, iš tiesų, didžiulė.
Susimąsčiau tada ir kaip Lietuvos liuteronai dalyvauja renginiuose su liberaliais liuteronais. Juk Lietuvos liuteronai - kaip ir latviai, ir Rusijos suomiai - konservatyvūs.
Minėtoji rusė ėmėsi pati šiais klausimais bendrauti su organizatoriais. Regis, ir jai pavyko surasti supratimą ir sutarimą, kad to neturėtų būti ekumeniniuose susitikimuose.
5. Šlovinimas prie laužo
Nuo baisių dalykų grįžkime prie džiaugsmingesnių.
Festivalis baigėsi stovyklavimu Senojoje Ladogoje. Senovės Rusios širdyje. Laužas, palapinės, gamta...
Turbūt dar vienas nuostabus prisiminimas - kad net prie laužo skambėjo beveik vien krikščioniškos dainos. Manau tai yra puiki kultūra, kurios sovietmečiu neteko ortodoksai. Juk tiek daug yra ukrainiečių liaudies dainų apie Jėzų, Mariją, tiek daug jų dainuodavo mūsų protėviai po Mišių, namie ar gamtoje, dirbdami ar ilsėdamiesi. Dabar gi dažniausiai ortodoksai po maldų nebežino ką dainuoti ir dainuoja įprastas, pasaulietines dainas. O liuteronai net ir prie laužo paėmę gitarą šlovina Dievą...
Tokie tad dvilypiai mano įspūdžiai. Viena vertus - įspūdingas, pasakiškai gražus Peterburgas, įdomūs užsiėmimai, šilti žmonės. Kita vertus - vienas, kitas suklupimas dėl skirtingo tikėjimo. Bet, visgi, manau, svarbiausia stengtis būti gerais kaimynais, sugyventi - ką jau padarysi, kad mūsų tikėjimas, moralė skiriasi, juk laisvos žmogaus valios net Dievas nenori pavergti. Geriau ne kariaukime, o dalinkimės ramybe.
