2016 m. liepos 9 d., šeštadienis

Atpirkimas (išpirkimas) Rytų Bažnyčioje




Krikščionybėje, atpirkimas - tai mokymas, kad kad esame „atpirkti nuo niekingos iš protėvių paveldėtos elgsenos ne nykstančiais turtais, sidabru ar auksu, bet brangiuoju krauju Kristaus, to avinėlio be kliaudos ir dėmės“ (1 Pt 1,18-19). Per mūsų protėvius į pasaulį atėjo nuodėmė, todėl gimstame nuodėmės iškreiptame pasaulyje, esame linkę daryti blogį. Tačiau Kristaus Kryžiaus auka suteikė žmonijai galimybę išsižadėti nuodėmės ir jos padarinių, daugiau nebenusidėti, gyventi teisiai.


Senajame Testamente atpirkimas (כפרת kaphoreth) suvokiamas, visų pirma, kaip auka, padengianti padarytą nusižengimą. Už padarytas įvairias nuodėmes Įstatymas, duotas Izraeliui, numatė tam tikras aukas Jeruzalės Šventykloje (pavyzdžiui, už tam tikrą nuodėmę buvo papjaunamas jautis ar avinėlis). Kaip galima suprasti iš šv. Pauliaus laiško romiečiams, Įstatymas buvo duotas žmonėms, kad juose būtų ugdomas suvokimas apie gėrį ir blogį: „Aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo. Ir nebūčiau suvokęs geismo, jei įstatymas nebūtų pasakęs: Negeisk! (Rom 7,7).

Pasak krikščionių tikėjimo, Kristus, kaip Vyriausiasis Kunigas, kartą ir visiems laikams už mūsų nuodėmes paaukojo Pats Save: 
Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą – tikrosios atvaizdą, bet į pati dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas prieš Dievo veidą. Ir įžengė ne tam, kad pakartotinai atnašautų save, kaip daro vyriausiasis kunigas, kuris kasmet įeina į šventąją vietą su svetimu krauju, – tuomet Kristui būtų reikėję daugelį kartų kentėti nuo pasaulio sukūrimo. Bet dabar jis vieną kartą visiems laikams pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę. Ir kaip žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą, taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad atsilygintų už visų nuodėmes, antrą kartą pasirodys ne dėl nuodėmių, bet jo laukiančiųjų išganymui. (Hbr 9,24-28)
Jono Evangelijoje Jėzus vadinamas „avinėliu“ ir Jo auka ant Kryžiaus vaizduojama kaip Paschos avinėlio paaukojimas. Ši auka panaikina pasaulio nuodėmes, todėl Paulius rašo: „Įstatymo tikslas – Kristus, atėjęs nuteisinti (arba: išteisinti“ - G.S.) kiekvieno, kas tiki (Rom 10,4). 1998 m. Lietuvoje buvo kilę debatai tarp liuteronų ir katalikų, kaip geriau versti graikišką žodį dikaioo - katalikai siūlė versti „nuteisinti“ (padaryti nusidėjėlį teisiuoju), o liuteronai - išteisinti“ (mat Paulius kalbėdamas apie Įstatymai naudojasi teisine metafora; o apie paskelbimą nekaltu teisme lietuviškai įprastai ir sakome: „išteisinimas“). Bet kokiu atveju, Kryžiaus auka, pasak Šventojo Rašto, nusidėjėlius padaro teisiais, išperka jų nuodėmes.

Visgi, lieka neaišku, ką reiškia šis „atpirkimas“. Ar tai - viso labo metafora? O gal Kristus tikrai kažkam moka savo gyvybę kaip užmokestį? Egzistuoja keturios pagrindinės krikščioniškos atpirkimo teorijos:
  • Išpirkos šėtonui teorija. Ją išpopuliarino Origenas, kuris mokė, kad Kristus savo gyvybę sumokėjo kaip išpirką šėtonui už mūsų sielas; 
  • Jauko šėtonui teorija. Ortodoksinei teologai buvo labai atgrasus Origeno mokymas, todėl šv. Grigalius Nisietis suformulavo jauko šėtonui“ teoriją. Dievas apgavo šėtoną duodamas jam kaip išpirką tarsi žmogų atrodantį Patį Save. Šėtonas kaip žuvis nurijo jauką su kabliuku ir buvo kabliuko pražudytas
  • Satisfakcijos teorija. Ją suformulavo katalikų teologas Anzelmas Kenterberietis. Pasak šios teorijos, žmogaus nuodėmė įžeidė Dievą Tėvą. Kristus yra auka, atstatanti teisingumą ir sutaikantį žmogų su Tėvu. Taigi, Kristaus gyvybė yra užmokestis Tėvui; 
  • Moralinės įtakos teorija. permaldavimo auka yra Dievo meilės parodymas, kuris suminkština žmogaus širdį ir priverčia jį atgailauti. Kristaus auka moko ir rodo pozityvų pavyzdį, kurį Jo įsteigta Bažnyčia papildo juo sekdama.
Iš esmės daugelis Rytų Tėvų vengė kalbėti apie atpirkimą tiesiogine prasme. Kryžiaus auką jie siejo su mistine teozės pradžia, su moraliniu Jėzaus pavyzdžiu. Taigi, žvelgdami į Kryžių kaip į slėpinį jie atpirkimo klausimo iš viso nesvarstė, arba, suvokdami atpirkimą kaip mistinį įvykį, linko prie moralinės įtakos teorijos. Tačiau, XII amžiuje aptinkame unikalų dokumentą, kuriame Rytų Bažnyčios vyskupai svarstė ir atpirkimo klausimą:
1157 m. Konstantinopolio sinodas buvo Rytų Bažnyčios reakcija į vakarietišką mokymą apie atpirkimą kaip satisfakciją. Jo dalyvai atmesdami „lotyniškai protaujančio“ Sotericho Panteugeno ereziją sutarė, kad Kristus atnašavo atperkamąją auką visai Šventajai Trejybei, o ne tik vienam Tėvui: „Kristus savo noru atnašavo Save kaip auką, atnašavo Save Patį žmogystės požiūriu ir Pats priėmė auką kaip Dievas, kartu su Tėvu ir Dvasia... Dievažmogiškas Žodis... atnašavo išganingą auką Tėvui, Pačiam Sau, kaip Dievui ir Dvasiai, Kurie ir pašaukė žmogų iš nebūties į būtį, Kuriuos jis ir įžeidė, sulaužydamas įsakymą ir su Kuriais jis buvo sutaikytas per Kristaus kančią“. Apie tai, kad Kristus tuo pačiu metu ir atnašauja, ir priima auką, pasakyta ir kunigiškoje maldoje, skaitomoje šv. Jono Auksaburnio ir šv. Bazilijaus Didžiojo Dieviškųjų Liturgijų metu: „Tu esi atnašaujantis ir atnašaujamas, priimantis atnašas ir išdalinamasis, Kristau, mūsų Dieve.“ (Hilarijonas Alfejevas. „Tikėjimo slėpinys. Ortodoksų teologijos įvadas“)
Visgi, derėtų turėti omenyje, kad atpirkimo tema Rytų teologija menkai plėtota. Eiliniam ortodoksui gali būti keista suprasti žodžius „Kristus užmokėjo už tavo nuodėmes“, kaip ir girdėti apie „Kristaus ir šventųjų nuopelnus“. Tačiau ortodoksai giliai įsitikinę, kad Kristaus Kryžiaus auka sunaikino mirtį, panaikino mūsų nuodėmes ir išgelbėjo pasaulį. 

Vienas iš senų audio įrašų susijusia tema:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą